Žilvino Landzbergo parodos ,,Paslėpta Saulė” POST galerijoje (Laisvės al. 51A, 4 aukštas, Kaunas) atidarymas įvyks 2018 m. sausio 26 d. 19 val.
POST galerija naujų metų ciklą pradeda tik ką Venecijos Bienalėje šalį atstovavusio Žilvino Landzbergo, specialiai šiai erdvei paruoštu, projektu ,,Paslėpta Saulė”.
Tai yra pirmoji šio menininko paroda gimtajame mieste Kaune.
Šioje skulptūrinėje šviesos instaliacijoje autorius ieško santykio tarp objekto, piešinio ir architektūros. Menininkui yra svarbu medžiagos, spalvos, šviesa, erdvės santykis su objektais bei jų reikšminės nuorodos, socialinė kritika ar mikro/makro problematika, kuri persipina ir reflektuoja asmenines patirtis. Menininkas instaliacijas kuria kaip situacijas esančias tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Instaliacijų situacijų estetika persipinanti su nerangiais, naratyvus kuriančiais piešiniais, tampa tam tikrais aspektais panaši į pasakos fenomeną.
Žilvinas Landzbergas (g. 1979m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Menininkas visada prisistato kauniečiu, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Čia baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir Vilniaus Dailės Akademiją (skulptūros katedrą). Po studijų kūrė podiplominėje “De Ateliers” rezidencijoje Amsterdame.
Nuo 2003 m. menininkas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengęs solo parodas „Fons Welters“ galerijoje Amsterdame (2007 ir 2013), „kim?“ šiuolaikinio meno centre Rygoje (2011), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2008), „Modern Art Oxford“ šiuolaikinio meno galerijoje Oksforde (2005). Menininkas dalyvavo daugelyje tarptautinių grupinių parodų, tarp kurių: „Revisiting footnotes I“ Latvijos šiuolaikinio meno centre Rygoje (2013), „curated by_vienna: EAST by SOUTH WEST“ Vienoje (2011), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ De Hallen muziejuje Haarleme, Nyderlanduose (2009) ir X-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009, 2015).
2008 m. buvo apdovanotas pagrindiniu modernaus ir šiuolaikinio meno leidyklos „Thieme Art“ (Nyderlandai) prizu.
2017 m. menininkas atstovavo Lietuvą Venecijos Bienalėje.
Projektas „Šiuolaikinio meno sklaida POST galerijoje” siekia pristatyti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijas Kaune. 2017 metais jau buvo pristatytos dviejų skulptorių - Tomo Martisauskio bei Dano Aleksos solo parodos.
Atidarymas: sausio 26 d. 19.00 val.
Paroda veiks iki š.m. kovo 3 d.
Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba, Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija ir Kauno miesto savivaldybės programa ,,Iniciatyvos Kaunui".
Daugiau informacijos:
www.postgalerija.lt
https://www.facebook
2018 m. sausio 22 d. (pirmadienį) 18.00 val. namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) atidaroma Dariaus Basčio personalinė paroda. Paroda veiks iki vasario 18 dienos.
Darius Bastys (g. 1967) - žinomas menininkas, Dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas tuo istorinio lūžio laikotarpiu, kai Lietuvos nepriklausomybės atgavimą lydėjo permainos ir meno lauke. Šio menininko skulptūros ir objektai stebino publiką nuo pačių pirmųjų Soroso šiuolaikinio meno centro organizuotų parodų „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“ (1993) bei „Duona ir druska“ (1994), kuruotas Ramintos Jurėnaitės.
Kurį laiką tarsi išnykęs iš aktyvaus parodinio gyvenimo, pastaraisiais metais vėl netikėtai pasirodė su tapybos parodomis, kurios taip pat išsiskiria iš bendro Lietuvos tapybos konteksto. Savitas paradoksų kupinas Dariaus Basčio sukurtas pasaulis lengvai šypsosi žiūrovui, prisidengdamas lyg patriušusia teatro vėduokle senąja akademistine tapyba, patamsėjusia nuo laiko.
Pats meninkas sako: „Paveikslų kūrime mane kamuoja prieštaringi tikslai. Noriu, kad tai atrodytų kaip rimtas menas ir kad būtų ne visai rimtas. Nes kai menas yra labai labai rimtas, jis jau yra juokingas. Noriu cituoti atpažįstamus siužetus, bet pateikti juos kaip savo. Noriu nutapyti gražiai (visuotinai suprantama prasme), o paskui purvinu. Nors man turinys svarbesnis už formą. Noriu, kad žiūrovas suprastų, ką norėjau pasakyti, bet galiausiai tai ir nelabai svarbu. Piešiu savo malonumui, bet galiausiai tai rūpi kam nors parodyti.“
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.
Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318
Algimantas Černiauskas galerijoje VILNENSIS pristato naujausią savo paveikslų temą „BLACKOUT paintings“.
Vilnensis, Dominikonų 7/20
Paroda veikia:
01-12 / 02-10
Galerijos darbo valandos: II – V 12-18 VI 11-17
Dešimt metų abstrakcijų tapybos, funkcijų ir principų. Dažai burnoj, paveikslai akyse. Galiausiai tapytojo ranka nusviro ir jis paklausė savęs: „O tai kiek čia tų paveikslų reikia nutapyti? Gal vieno būtų užtekę? Nejaugi šita misterija tęsis amžinai?“. Netekęs regos tapytojas žvelgė į nebaigtą paveikslą ir matė jame savo juodąjį nušvitimą: BLACKOUT Algimantas Černiauskas yra vienas aktyviausių šiuolaikinių jaunesniosios kartos tapytojų Vilniuje. Šio menininko kūryba – tai modernistinės Lietuvių tapybos plėtotė. Sėkmingai dirbamas su stambiomis dažų bei tapybinių formų masėmis, menininkas laisvai kontroliuoja didžiausio formato paveikslus. Kaip teigia pats autorius: „tapydamas siekiu reginio“. Pastaruoju metu Černiausko kūryba lipa iš paveikslo rėmų į performanso, muzikos bei video sritis, tačiau abstrakti tapyba bei tapytojo savasties apmąstymai išlieka pagrindiniu jo kūrybos motyvu. Menininkas aktyviai dalyvauja grupinėse bei rengia personalines parodas.
Galerijoje Vilnensis tapytojas rodys ne savo naujus darbus, o sukurtus anksčiau, smulkesnius ir niekur nerodytus, atstumtus paveikslus. Taip pat parodoje pirmą kartą išvysime ir kelis menininko skulptūrinius etiudus. Menininkas teigia: „ši paroda, tai į mane panašaus tapytojo portretas. Visi šios parodos eksponatai yra vienareikšmiški tapybos akto liudijimai. Nors pats, tiesą sakant, tapau vis rečiau. Tapytojo našta nėra iš lengvųjų. Norėčiau išmokti kurti lanksčiau. Buvau dogmatiškas abstrakcijų tapytojas, bet jeigu tapytojo dalia yra bausmė, tai siunčiu save į amnestiją. Jaučiuosi taip, tarsi po dešimties metų abstrakcijų tapymo pagaliau pradedu regėti, ką čia iš tikrųjų tapau.“ BLACKOUT. Tai tapytojo drama, mirtis ir nauji nuotykiai tamsoje. Tai paroda apie atsinaujinimą po to, kai visos šviesos užgesta.
Parodos partneriai: Galerija Vilnensis, galerija GRAFO, Lietuvos dailininkų sąjunga
Parodos remėjai: Elektrit, WSUP, Herman Drowning
Daugybę sėkmingų individualių ir grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje surengusi menininkė Inga Likšaitė savo naujausius kūrinius šiemet pirmiausiai pristatys Vilniaus publikai. Prestižiniame „Pfaff Art Embroidery Challenge 07“ konkurse „Grand Prix“ apdovanojimą pelniusios kūrėjos naujieji darbai įtraukia ant tapytos drobės besikartojančiomis dygsnių sekomis, kurios, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties, kuria judančio vaizdo efektą. Anksčiau darbams naudojusi siuvimo mašiną, šiuose savo kūriniuose menininkė perėjo prie dygsniavimo ranka. Kaip ji pati teigia, kūrybos procesas dėl to tapo asmeniškesnis ir meditatyvus, o rezultatas – nauja estetinė raiška.
Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“, kuri nuo vasario 9 d. lauks lankytojų Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, tarp dviejų šalių gyvenanti menininkė plėtoja namų temą.
Su I. Likšaite kalbėjomės apie tai, kas jai pačiai yra namai, kaip atrodo jos gyvenimas tarp dviejų šalių, taip pat apie jos naująsias kūrybines formas, dygsnio elementus.
Jūsų naujausi darbai gana abstraktūs, juose dominuoja tekstūra, spalva. Kaip atrandate šias formas?
Mes, šiaurės europiečiai, gyvename gana tamsiame regione ir džiaugiamės kiekviena saulės galimybe. Manau, tai nesąmoningai turi įtakos ir mano kūrybai, šiuo atveju tai ir paskatino rinktis ryškesnes spalvas. Tačiau taip pat naujausiuose darbuose ieškoti ryškumo pastūmėjo ir asmeninis pokyčių, naujų akcentų poreikis.
Darbų spalvingumą nulėmė ir pasirinkta nauja kūrybos forma – šviesus tapybos pagrindas ir ryškesni, vizualiai besimainantys dygsniai ant jo. Pradėdama šią darbų seriją, iš pradžių emociškai ją nešiojausi galvoje ir mačiau abstrakčią viziją, gerai suprasdama, kad toliau darbo kelią koreguos tai, kaip pavyks tapybos etapas. Mane itin intrigavo galimybė žaisti su spalvomis, leisti įvykti tiems atsitiktinumams, kuriuos sukuria vandens ir dažo santykis, paviršius, ant kurio dirbu, tapymo greitis ir pan. Su šiais elementais eksperimentuoju ant kiekvienos drobės, o tada prasideda galvosūkis, kaip, naudojant dygsniavimą, toliau žaisti su tapyta drobe.
Nesunku pastebėti, kad Jūsų naujausi darbai gerokai skiriasi nuo ankstesnių. Nebeliko judesio, pasakojimo. Regis, juose atsikartoja tik dygsnio elementas. Kas lėmė šį pokytį?
Nauja dygsnio forma atsirado pradėjus dirbti ant tapytos drobės. Pokytis brendo palaipsniui. Pastaraisiais metais po truputį vis artėjau prie jo, bandydama rasti naują jungtį tarp tapybos ir dygsnio. Ant tapytos drobės siuvimo mašina kūriau ir ankščiau, bet vėliau supratau, kad ranka atliktas dygsnis gerokai išraiškingesnis ir aktyvesnis. Jis ant tapyto paviršiaus tarsi užaugina dar vieną erdvę, sukuria papildomą optinę dimensiją.
Prieš dvejus metus Kaune eksponuotoje mano parodoje „Nauji pasakojimai, parašyti medžiu ant vandens“ ryškiai atsispindėjo naujos kūrybinės formos paieškų etapas – koncentravausi į pasakojimą, bet darbuose mirgėjo įvairių technikų ir išraiškos pabandymų. Po šios parodos nusprendžiau kol kas mažiau dėmesio skirti mašininiam siuvimui ir pabandyti dygsniuoti ranka.
Per kokius motyvus, įvaizdžius daugiausia kalbama Jūsų darbuose, ar yra tokių, kuriuos norisi atkartoti?
Skirtingų motyvų nėra daug. Visgi universaliausiai atrodo abstraktumas – tai neuždaro minties. Man dygsnių sekos, ritmai, kuriais galiu daug ką pasakyti, struktūros dėliojasi natūraliai.
Naujuose darbuose atradau architektūrinį – namo, pastato – piešinio motyvą. Bet, jį užčiuopusi, pasistengiau labai neišplėtoti, naudoju tai kaip platesnių prasmių užuominą. „Namai“ kiekvienam reiškia ką kita. Tai gali būti būstas, tačiau gali būti ir tiesiog šalis, o galbūt dar abstrakčiau – tiesiog „namų jausmas“. Daugeliui svetur gyvenančių žmonių namais tampa ir jų gimtoji kalba. Taigi klausimas labai platus, o atsakymų įvairovę geriausiai atitinka abstrakti meno forma, kurią galima kaskart suvokti kitaip.
Gyvenate tarp Vokietijos ir Lietuvos. Ar namai dviejose šalyse kaip nors atsispindi naujausiuose Jūsų darbuose?
Nors Vokietijoje gyvenu devintus metus, niekada nelaikiau to visiška emigracija – tai tik gyvenimo vietos pakeitimas, akiračio plėtimas ir patirties sėmimasis. Manau, toks nomadiškas gyvenimas, jeigu įmanoma kilnoti savo darbo vietą, itin sveika. Šis gyvenimo būdas pasufleravo ir parodos Vilniuje, kuri bus netrukus atidaryta, pavadinimą – „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.
Man asmeniškai namai nėra iki galo apibrėžti, mėgaujuosi galimybe reziduoti po kelis mėnesius judriame Berlyne, žavingame ir jaukiame Kaune ar sielą gaivinančiame vakariniame šalies krante prie jūros – visas šias vietas myliu ir pasiilgstu. Vis dėlto mane labiausiai į šias vietas traukia žmonės, todėl visuose būstuose, kuriuose apsistoju, jaučiu laikinumą, o visur esantys „mano“ žmonės suteikia saugumo ir artumo jausmą.
Ingos Likšaitės paroda Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki kovo 6 d. Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Parodos lankymas – nemokamas.
Kontaktai:
Ina Ūsaitė, [email protected], 868231521
Apie švietimą, pažangą ir krištolinius viešbučius ant Trijų Kryžių kalno
Spaudoje daug rašoma apie prastą švietimo padėtį Lietuvoje. Ieškant problemos sprendimo dėmesys krypsta į švietimo ministrę, politikus, mokytojus, mokyklų vadovus... Mano giliu įsitikinimu, ne mokykla, o tėvai yra pagrindiniai vaiko švietimo vadybininkai: juk vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet ir muziejuje, būreliuose, teatre, kine, skaitydami knygas, keliaudami su tėvais ir t.t. Amerikoje buvo atliktas tyrimas – kiek vaikai išmoksta per atostogas. Paaiškėjo, kad vidurinės socialinės klasės amerikiečių vaikai per atostogas išmoksta daugiau nei mokykloje, o žemesnės klasės tėvų vaikai – mažiau. Man nesuprantamas ir draudimas vaikus mokyti namuose. Jei būtų tokia galimybė, spontaniškai atsirastų tėvų, savarankiškai mokančių vaikus, bendradarbiavimo tinklai, aktyvios švietimo institucijos imtųsi iniciatyvos šviesti tėvus, kaip savarankiškai mokyti savo atžalas. Atsirastų nauji „žaidėjai“ švietimo lauke, kurie, neabejoju, padarytų teigiamą poveikį šalies švietimo sistemai.



Sausio 18 d. (AV17) galerijoje atidaryta pirmoji Ryčio Urbansko personalinė paroda „Re-kolekcijos“.
Parodos kūrinių inspiracijos – tai menininko rasti vizualūs ir garsiniai fragmentai iš praėjusio laiko, kuriuos tyrinėdamas jis kuria savas istorijas, praeities įvykių galimus scenarijus ir jų hipotezes. „Re-kolekcijos“ – tai nuoroda į per laiką susiformavusią tam tikrų radinių kolekciją, o lotyniškas priešdėlis Re reiškiantis pasikartojimus, simboliškai siejamas su nauja tų radinių transformacija.
Parodoje eksponuojami objektai kuria erdvines kompozicijas, susidedančias iš ready-made’ų, autoriaus kurtų objektų ir garso kūrinių. Dalis eksponuojamų darbų lankytojus nukelia į XX a. antrosios pusės Ameriką, tuometinę jos kultūrą ir vizualinę estetiką. Pasitelkdamas to laikotarpio kultūrinius atributus: modernistinę architektūrą, jos formas ir struktūras, amerikiečių roko grupės Van Halen garso takelį, menininkas juos rekonstruoja, kurdamas naują turinį, nutolusį nuo jų kultūrinės ir geografinės zonų. Permąstant vaizdo ir klausymo sukeltas patirtis, jų kuriamus erdvės ir laiko pokyčius bei pastarųjų suvokimą, šie kūriniai atskleidžia nutrūkusios komunikacijos momentą. Įdaiktinti prisiminimai tampa tarpininkais tarp praeities ir dabarties, materija, kurioje apmąstoma asmeninio laiko sąvoka.
Rytis Urbanskas baigė skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje, grupinėse parodose dalyvauja nuo 2012 m. Savo kūrybą pristatė Šiuolaikinio meno centre, VDA parodų salėse „Titanikas“ bei Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Menininkas stažavosi Karališkoje Danijos ir Estijos menų akademijose. Kūrėjo darbai pasižymi konceptualiai tyrinėjama aplinka per garsinį ir vizualinį jos kodą. Vienas iš pagrindinių R. Urbansko kūrybinių interesų yra klausymosi procesų analizė, plėtojama skirtingų akustinių erdvių kontekstuose. Autoriaus kūriniams, ypač garso, būdinga peizažų neatitikimų tyrimas, pirmojo ir antrojo planų konfliktas atveriantis prieigą prie užslopintų peizažo detalių, jas išryškinant. Kuriamos instaliacijos pasižymi interaktyvumu ir įsitraukimu, surežisuojant tam tikras socialines situacijas, kurios formuoja jų išbaigtumą.
Paroda „Re-kolekcijos“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 10 d.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. sausio 19 d., penktadienį, 18 val. atidaroma galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) paroda „Ne muziejus...“, skirta galerijos veiklos dvidešimtmečiui paminėti.
Prieš du dešimtmečius Kaune įkurta galerija, nuosekliai fokusuodama savo veiklą Lietuvos ir užsienio šiuolaikinio meno sklaidai, šiandien gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Galerijos vykdomų projektų maršrutai nusidriekė ne tik pagrindiniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Jonavoje, Telšiuose, Molėtuose, Palangoje, didžiojoje dalyje Europos – Berlyne, Venecijoje, Londone, Varšuvoje, Porte, Barselonoje, Taline ir kt., bet ir tokiuose tolimuose taškuose kaip Niujorkas, Čikaga, Singapūras.
„Meno parkas“ yra viena iš pirmų Lietuvos galerijų, inicijavusių glaudų užsienio šalių ambasadų ir Lietuvos kultūros centrų bendradarbiavimą. Galerijos projekto „Meno linija“ dėka šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūryba buvo pristatyta tokiuose meno forumuose, kaip Nimes šiuolaikinio meno bienalės, Liono bienales lydinčios parodos, 2017 m. Venecijos bienalės metu vykusiame projekte, Lietuvos menininkų kūriniai eksponuoti muziejuose Herne, Dortmunde, L‘Hospitalet, KUMU meno muziejuje Taline ir t. t. Svariu įvykiu paženklinti ir praėjusieji metai. Garsaus italų kolekcininko Luciano Benetton fondą, kuriame daugiau nei devyniasdešimties šalių kolekcijos, papildė per 140 Lietuvos menininkų sukurtų mažo formato (10x12 cm) darbų.
„Meno parkas“ vienas iš pirmųjų Lietuvoje išskirtinį dėmesį sutelkė jaunųjų menininkų kūrybai (projektas „Jaunieji. Žalia sąmonė“). Vienas svarbiausių „Meno parko“ projektų – šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, kuriame pristatoma programa apima neribotą dalyvių geografiją, 2013–2015 ir 2016–2018 metais festivalis Kultūros ministerijos patvirtintas Lietuvoje rengiamų tęstinių tarptautinių renginių sąraše.
Svarbią vietą galerijos veikloje užima dalyvavimas šiuolaikinio meno mugėse. Sėkmingas dalyvavimas Italijos, Didžiosios Britanijos, Singapūro, Vokietijos, Šveicarijos, JAV, Vengrijos šiuolaikinio meno mugėse ne tik atvėrė kelius į daugelį naujų projektų, bet ir padėjo pelnyti didžiulį tarptautinį pripažinimą. Pavyzdžiui, didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno tinklalapis „Artsy“ 2015 m. paskelbė straipsnį apie aštuonias pasaulyje, ne pagrindiniuose meno centruose (Londonas, Niujorkas, Berlynas), veikiančias galerijas, tarp kurių – ir „Meno parko“ galerija.
Galerijos veikloje kasmet svarią vietą užima Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) kūrybinės programos vykdymas. Jos metu galerijos parodinėse erdvėse rengiamos personalinės, grupinės LDS narių parodos ir projektai, LDS menininkų kūryba pristatoma užsienyje vykstančiuose galerijos partnerių projektuose, organizuojama leidybinė veikla (parodų, projektų katalogai, autorinės knygos, monografijos ir kt.).
Pritaikęs tarptautinę galerijų veiklos praktiką, „Meno parkas“ yra subūręs galerijos menininkų ratą, kurių kūrybai, sklaidai skiriamas atskiras dėmesys. Šiandien tarp galerijos menininkų – tiek jauni, tiek jau savo kūrybine veikla išgarsėję menininkai: Aušra Andziulytė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Robertas Antinis, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Milda Gailiūtė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Jonas Gasiūnas (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Patricija Gilytė, Greta Grendaitė, Marija Griniuk, Židrija Janušaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas, Eimutis Markūnas, Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas, Rosanda Sorakaitė, Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premijos laureatė Vaida Tamoševičiūtė (premija suteikta „Meno parko“ teikimu), Eglė Ulčickaitė, Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Aušra Vaitkūnienė, Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015), Tomas Vosylius. Todėl savaime suprantama, kad dvidešimties metų veiklos paminėjimui rengiamos parodos „Ne muziejus...“ kolekcijoje – tik galerijos menininkų kūriniai.
„Kur kolekcininkai, muziejininkai atranda kūrinius, kurie dažniausiai papildo jų kolekcijas? Žvelgiant iš tarptautinės praktikos – dažniausiai kūriniai atrandami galerijose vieno ar kito projekto, parodos metu. Pavyzdžiui, tokiame renginyje kaip „Art Basel“ sutinkame gana ryškią muziejų ar privačių kolekcininkų agentų sangrūdą, kai jau pirmosiomis valandomis stengiamasi spėti praturtinti kolekcijas. Šiuo aspektu Lietuvoje situacija kitokia. Nors per nepriklausomybės metus daugelyje sričių Lietuva tapo šiuolaikiška, tačiau meno srityje šiuolaikinės pasaulinės tradicijos kelią skinasi labai sunkiai. Ir toliau didelė dalis kolekcininkų, muziejų, įsigydami kūrinius, visais būdais stengiasi apeiti galerijas, kuriose tie kūriniai atrandami... Galerija – ne muziejus, bet... Parodoje eksponuojami 22 galerijos menininkų kūriniai gali praturtinti ne vieną kolekciją. Tai kūriniai menininkų, kurių biografijose jau ne vienas reikšmingas projektas, galerijos iniciatyva ne vieno iš jų kūriniai saugomi užsienio muziejuose ar privačiose kolekcijose. Parodoje „Ne muziejus...“ – kūriniai menininkų, kurie turi ką pasakyti tiems, kam menas yra neatsiejama gyvenimo dalis“, – parodą pristato galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno parkas. Dvidešimt“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.
Paroda veiks iki 2018 m. vasario 18 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).
Paroda „Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos / asmenys, reiškiniai, objektai“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Menininkas Gintaras Znamierovskis ir kuratorius Kęstutis Šapoka sukūrė išskirtinai neskoningą ir rūsčią parodą vienoje nejaukiausių ir uždariausių meno erdvių Vilniuje – Jono Meko vizualiųjų menų centre Malūnų gatvėje. Trumpas ir lankytojui itin nepatogus centro darbo laikas, drėgna mažų erdvių vėsa ir apgailėtinos būklės sienos prisideda kuriant ultraciniškos ir ironiškos parodos įspūdį.
Vieno Andrea Joyce Heimer kūrinio interpretacija
Jei „Lewben Art Foundation“ nebūtų iniciavęs projekto „Savas kambarys“, kur daugiau dėmesio skiriama dailininkių kūrybai, ko gero, mano naujo susižavėjimo amerikiečių menininkės Andrea Joyce Heimer kūryba šansai būtų sunkiai paskaičiuojami. Autorės profesinėje biografijoje yra nemažai rimtų įrašų, tačiau pasaulio šurmulyje prasilenkti visada daugiau progų. Būtų labai gaila, nes vos kartą geriau patyrinėjus, ką ji kuria, jau galiu apsiskelbti nauja gerbėja.
Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaune) sausio 13 d., šeštadienį, atsidaro paroda „Geriausias metų kūrinys“.
Nuo 1999 m. rengiamoje parodoje meno kūrėjai ir visuomenė turi galimybę išrinkti geriausią praėjusių metų kūrinį.
Parodoje „Geriausias 2017 metų kūrinys“ eksponuojami 105 darbai. Kaip ir kasmet čia gausu įvairiausių temų bei stilistikos kūrinių. Kadangi ši paroda neturi koncepcijos ir menininkams nereikia taikytis prie duotos temos, tad jie turi galimybę į parodą atnešti tai, kuo gyvena, kaip jų išgyvenimai persikūnija į meno kūrinius.
Visus parodos lankytojus kviečiame balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį iki vasario 15 d. Laureatų paskelbimas ir apdovanojimas vyks vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Paroda veiks: 2018 01 13–2018 02 18