Paroda „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ papildyta ką tik iš restauratorių rankų sugrįžusiais 4 evangelistais. Tai unikali proga iš arti pamatyti visus 5 vitražus iš Švč. Sakramento bažnyčios.
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje pristatomi daugiau kaip pusę amžiaus iš visuomenės akiračio išnykę vieni vertingiausių ir seniausių vitražų Lietuvoje. Vienas jų – XIX a. pab. garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas kūrinys „Nukryžiuotasis su angelais“ – iki šiol žinotas tik iš kelių nespalvotų fotografijų. Aukšto meninio lygio vitražas į Lietuvą atkeliavo iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios kartu su 4 evangelistų vitražais, kuriuos 1934 m. įsigijo Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčia. Sovietmečiu, prieš bažnyčioje įrengiant kino teatrą „Santaka“, vitražai buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo to laiko saugoti Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Išsaugoti Nukryžiuotojo ir 3 evangelistų vitražai (šv. Jono, šv. Morkaus ir šv. Luko) sugrąžinti Kauno Švč. Sakramento bažnyčiai 2017 metais. Deja, iki šiol nežinoma, kur buvo paslėpti kiti du vitražai, ar dar išliko S. Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija.
2019 m. sausio 9 d., 18.00 val. Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje (Vokiečių g. 4/2), Vilniuje atidaroma paroda „...“
Tai asmeninio ir kūrybinio bendradarbiavimo patirties eksponavimas, vienijantis tris skirtingų disciplinų menininkus.
Parodos pristatymo metu vyks japoniškų arbatų degustacija.
Parodos autoriai:
Irena Tallat-Kelpšienė, Vilma Šileikienė ir Marius Strolia.
...daugtaškis gali būti sakinio pradžioje, viduryje, pabaigoje
Daugtaškis yra tai kas neparašyta, kuomet nutrūksta mintis, kai nutylima, po stabtelėjimo.
Daugtaškis - minties įsikūnijimas atsakymo neapibrėžtume.
Daugtaškis įsiterpia tarp idėjos ir konteksto, manęs ir kito (kitų), kūrinio ir gyvenimo.
Daugtaškis– galimybė būti sąsajoje.
Paroda veiks iki vasario 7 d.
2019 01 09 – 2019 02 07
Irena Tallat-Kelpšienė
Studijavo Kauno aukštesniojoje meno mokykloje dailiojo stiklo ir Vilniaus dailės akademijoje vitražo specialybes.
Eksponavo personalines vitražų, piešinių ir tapybos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jungtinėse parodose dalyvauja nuo 1996 metų,
Lietuvos dailininkų sąjungos monumentaliosios dailės sekcijos narė.
Parodoje eksponuojami paveikslai lieti akvarele, piešti tušu ir tempera. Piešinio stilistika artima vitražo meno išraiškos formoms: išraiškingai susipinančios linijos, spalvų akcentai ir dekoratyvinės detalės. Kūrinių tema - gamtos virsmas, kurio procese išryškėja įvairios būties stichijos ir jų sąsajos.
Vilma Šileikienė
Studijavo Vilniaus dailės akademijoje fotografijos ir medijos meno katedroje. Nuo 1998 m. dalyvauja parodose Lietuvoje, nuo 2002 m. - tarptautiniuose projektuose, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė (http://www.letmekoo.lt/artists/vilma-sileikiene/).
Parodai atrinktų atspaudų serija siejasi su ankstesnei kūrybai būdingu dokumentalumu ir tarpdiscipliniškumu. Tik šįkart tai ne fotografija.
Marius Strolia
Studijavo Šiaulių universitete, dailės fakultete, ir Vilniaus pedagoginiame universitete.
1999 m. surengė pirmą savo tapybos ir koliažo darbų parodą Šiauliuose, ,,Laiptų” galerijoje. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Nuo 1999 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu dirba mokytoju Vilniaus ,,Vilties" spec. m-kloje - daugiafunkciniame centre.
Parodoje eksponuoja piešinius, kurie kūryboje užima svarbią vietą bei brūkšniu ir forma papildo kitų meninių priemonių (tapybos, koliažo, instaliacijos) išsakomas ar nutylėtas prasmes. Piešinys parodoje funkcionuoja ir pulsuoja kaip minčių ir judesio dėlionė, kurią galima keisti.
Parodą organizuoja: Lietuvos dailininkų sąjunga.
Lietuvos dailininkų sąjunga
tel. (370 5) 2622557
fax. (370 5) 2621986
[email protected]
www.ldsajunga.lt
Meno istorikę Giedrę Jankevičiūtę kalbina Monika Krikštopaitytė
Ne mes vieni 2018-aisiais švenčiame nepriklausomybės 100-metį. Šie metai jubiliejiniai ir lenkams, ir čekams, ir suomiams, ką ir kalbėti apie latvius ir estus. Visi permąsto savo nacionalinės istorijos pagrindinį pasakojimą, jį pildo, kažkiek ir keičia. Konferencijos rengėjai subūrė menotyrininkus, kuriems per savo disciplinos prizmę siūlė papasakoti, ką davė valstybingumo statyba ir jo praradimai Europai per praėjusį šimtmetį, kaip architektūrą ir dailę veikia dabartinė tikrovė, nulemta kintančių valstybingumo koncepcijų. Kitaip sakant, susitikimo tema buvo menas ir politika per šimtą metų nuo 1918-ųjų.
Sausio 11 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13, Vilnius) atidaroma tapytojo Kazimiero Brazdžiūno kūrybos paroda „Išklotinė“.
Jaunajai kylančių tapytojų kartai atstovaujantis menininkas parodoje pristatys savo kūrybą, kurioje per plėtojamas tapybos reprezentacijos, santykio su tikrove, kintančių sakralumo ir tikėjimo sąvokų šių dienų kontekste temas, atliks tam tikrą išpažintį tiek sau, tiek ir žiūrovams.
Apmąstydamas tapybos medijos galimybę komunikuoti bei jos reprezentacijos opas šių dienų kontekste, technologijų, masinės medijos bei socialinių tinklų įtaką, tapytojas aktualizuoja tikrovės klausimą. Autoriaus paveiksluose taikomos ikonografinės bei kinematografinės vaizdo strategijos, naudojamas ryškus koloritas, jungiamas fiktyvus rėmelis bei nevengiama įprastinę paveikslo struktūrą griaunančių užrašų. Tapytojas intencionaliai sugriauna tradicinę paveikslo struktūrą bei atvaizdą jame. Kiekvienas paveikslas tampa atskiru fragmentu kažko, apie ką daugiau nebeužsimenama.
Kazimieras kuria paveikslus, kuriuose pranešimas yra kuriamas signifikantų, įgaunančių tam tikras reikšmes bei suponuojančių paveikslo turinį, principu. Tapytojas žaidžia per vizualius simbolius, sukergdamas nesusijusius ženklus ir taip įvesdamas mus į belaikę bei bevietę zoną – būsenos teritoriją. Tokiu būdu, paskiruose paveiksluose-ekranėliuose, per asmeninius išgyvenimus, nuojautas, baimes, troškimus, pop kultūros ir kultūrinio konteksto elementus, socialinių tinklų nuorodas atsiskleidžia jaunojo kūrėjo konfesija.
Šia savo išpažintimi tapytojas kreipiasi ir į pačią auditoriją – įterpta universali simbolika, kolektyvinės (pa)sąmonės ženklai oponuoja ir paliečia žiūrovą – kažkur tai jau mačiau. Tačiau, bendroje kolekcijoje modeliuojama prasmės iliuzija apsiverčia ir atskleidžia transliuojamos ir gaunamos informacijos absurdiškumą bei fragmentiškumą. Anot, J. Baudrillard‘o – gyvename pasaulyje kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės. Čia menininko referuojama medijų kultūrai, kuomet prisidengusi komunikacijos spektakliu media skatina ne socializaciją, o visiškai priešingą – socialumo bei prasmės imploziją. Paroda, savaime turinti komunikuoti ir perteikti kažkokią konkrečią žinią, tampa tik aliuzija – vaizdiniu triukšmu neatnešančiu jokio turinio. Kiekvieno paveikslo ikona čia tampa simuliakru, spinduliuojančiu savo paties žavesį. Visa tai lemia bendros kolekcijos dekoratyvumą ir fragmentiškumą – kitaip – vizualinę miskomunikaciją.
Švc. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje konstruojama „Išklotinė“ paradoksaliai netampa išklotu pasakojimu, ar išpažintimi, o tėra tik pasakojimo paviršiumi, atvaizduojamu drobės plokštumoje. Kazimieras atgręžia į auditoriją suskilusį simuliuojamos tikrovės veidrodį, „sizifiškai“ bandydamas atrasti bei atrakinti viso šio didelio ekrano prasmę. Šis disimuliuoja tai, jog už jo nieko nėra, imituodamas šiuolaikinį pasaulį ištikusia vaizdų griūtimi, anti-socialumu bei trupančiomis vertybėmis, savotiškai tapdamas žiūrovui hamletišku testu.
Paroda veiks 2019.01.11-01.25
Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
Prano Gailiaus paroda „Gyvenimo scenos“ Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune
Pranas Gailius (1928–2015) – ypač dažnai Lietuvoje eksponuojamas menininkas. 1990–2018 m. laikotarpiu jo darbai apie dvidešimt kartų matyti ir teminėse, ir personalinėse parodose. Nuo 2004 m. Gailiaus parodos Lietuvoje vyko kasmet – Kaune, Vilniuje, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Marijampolėje. Su Gailiaus kūryba buvo supažindinta net Kaliningrado publika, Latvijos parlamentas Rygoje, Rumunų kultūros institutas Stokholme. Parodas rengė ne tik valstybiniai muziejai, galerijos „Arka“, „Kunstkamera“, „Menų tiltas“, bet ir Užsienio reikalų ministerija, kultūros atašė kadaise dirbusi Lijana Ruokytė-Jonsson su rašytoju Valdu Papieviu. Koks gi kitas išeivių dailininkas galėtų džiaugtis tokia tautiečių meile? Ir kas pasakytų, kokia jos paslaptis – jo kūrybos vertė ir aktualumas, iš tiesų žavinga Paryžiaus lietuvio persona ar kur kas labiau pragmatiški, merkantiliniai dalykai? Galbūt lengviau atsakyti į klausimą, kuo įdomi ir aktuali ši paroda, surengta viename iš dviejų svarbiausių šalies muziejų?








Ekslibrisai ir grafikos miniatiūros
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius / 2019 01 05 – 2019 01 26 / atidarymas – sausio 5 d., šeštadienį, 17 val.
Pirmuosius ekslibrisus sukūriau dar besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Mažosios grafikos srityje dirbu probėgšmais, tačiau nuolat: kasmet sukuriu po keletą grafikos miniatiūrų, o gimus idėjai ir aplankius įkvėpimui – ir ekslibrisų.
Kadangi daugiausia kuriu didesnio formato estampų ciklus, mano ekslibrisai ir kiti mažosios grafikos darbai eksponuoti in corpore dar nebuvo. Daugelis darbų – mano bičiulių, kolegų, garsių Lietuvos žmonių ir menininkų ekslibrisai. Kai kurie sukurti įvairiomis progomis ar pagal užsakymą, kiti – iš noro pradžiuginti draugus.
Pastaraisiais metais sukurti ekslibrisai sėkmingai dalyvauja parodose – įvairiose mažosios grafikos bienalės, trienalėse Lietuvoje ir užsienyje; ne vienas darbas pelnė apdovanojimų ir prizų, tarp jų ir 2018 m. sukurtas prof. Liudo Mažylio ekslibrisas.
Parodoje eksponuoju beveik 40 estampų, sukurtų per pastaruosius dešimt metų. Kolekciją papildau keliais vaikystėje sukurtais ir mamos išsaugotais mano pirmaisiais ekslibrisais.
Ugnė Žilytė gimė 1979 m. Vilniuje. 1997 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, grafikos specialybę. Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafiką – estampą, 2004 m. įgijo menų magistro laipsnį. Dėsto piešimą Savicko dailės mokykloje; kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ dailininkė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2016 m. LDS Tarybos narė. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 2001 m.; grafikos meno bienalių ir kitų konkursų laureatė. Kurdama estampus, renkasi klasikines grafikos technikas: ofortą, sausąją adatą, litografiją.
Paroda atidaroma sausio 5 d., 17 val. Paroda veiks iki sausio 26 d.
Parodą iš dalies remia: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija.
Kas įsiminė 2018-aisiais
Atmintis paslaptinga, ji mėgsta šį bei tą nuslėpti, dar yra ir objektyvių veiksnių, kuriuos mini kiti šios apklausos autoriai. Daugelis man įsiminusių parodų yra aprašytos šio laikraščio puslapiuose, todėl atsiminimu mėginsiu paversti kitką. Šiemet buvo valstybės ir moterų balsavimo teisės šimtmetis.




Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).
Šį ketvirtadienį, gruodžio 20 d. 18 val. viešbutyje „Pacai“ (Didžioji g. 7) bus atidaryta menininkės Evelinos Paukštytės tapybos darbų paroda „Mano pasaulis rūpinasi manimi“.
Parodoje eksponuojami keturių pastarųjų metų Evelinos Paukštytės (g. 1980) tapybos darbai priklauso skirtingiems ciklams, tačiau vienam kūrybos periodui. Menininkė stebi aplinką, gilinasi į savo pasąmonę ir iš šių dviejų kuria paveikslus, kaip slenksčius tarp išorės ir vidaus. Tarpinės zonos ir būsenos visada apgaulingos. Pirmas žvilgsnis į Evelinos Paukštytės paveikslus taip gali būti klaidingas. Ryškios spalvos, dinamiškos linijos, šmaikštūs personažai nuteikia smagiai. Tačiau neužilgo pajunti, lyg linksmintumeisi butaforiniame paviljone. Įdomiausia, kad tai supratus ateina ne liūdesys, o įdomumas.
Paveikslų stilistika primena devintojo dešimtmečio „Arcade“ tipo klasikinius kompiuterinius žaidimus: plokščias, sterilias erdves kerta griežos linijos, o tarp jų juda figūros. Iš paveikslo į paveikslą eina triko aprengtos stilizuotos vyrų figūrėlės, dažnai atsikartoja lašišos, piliulės, raudoni anturio, dar vadinamo flamingo gėle, žiedai, vaisiai ir daržovės. Tačiau pasitaiko ir kviestinių žvaigždžių iš populiariosios kultūros: Barbė, Pikaču, žali ufonautai ir kt. Visi šie personažai nuolat juda atlikdami įvairius veiksmus – čia negali sustoti, nes nepateksi į kitą levelį.
Veiksmas vyksta uždarose erdvėse. Spaudžiantį keturių sienų jausmą dar sustiprina nuolat besikartojančios aiškios geometrinės formos: kubai, baseinai ar akvariumai. Tai pasaulis be dangaus ir žemės. Čia nebūna vėjo, šlabdribos ar nepakeliamo karščio. Tačiau yra visada aiški ir lygi horizonto linija. Čia nėra kur pasislėpti. Tačiau yra labai aiškus pagrindas ir judėjimui skirtos (tuo pačiu jį ribojančios) linijos. Personažų aplinka iš esmės vienoda, sudaryta iš aiškių linijų ir geometrinių formų. Skiriasi paveikslų horizonto aukštis, linijų ritmas ir tankis, spalvinė gama.
Daugumoje paveikslų kartojasi ir ta pati perspektyva. Žvilgsnis visada mato bendrą situaciją – čia nėra pritrauktų ar atitolintų kadrų, viskas matoma vienodai ryškiai. Monotonišką bendrą perspektyvą paįvairina linijinės perspektyvos taisyklėms nepaklūstantys atskiri objektai, pavaizduoti naudojantis atvirkštinės ar aksonometrinės perspektyvų dėsniais. Į paveikslų vidų visada žvelgiame kiek iš viršaus. Tai bene įprasčiausias žiūros taškas šiuolaikiniam žmogui – juk būtent taip žvelgiame į ant stalo stovintį kompiuterio monitorių.
Tai suveržta tapyba. Uždaros kompozicijos, lokalių intensyvių spalvų plokštumos ir mažos figūrėlės jose ištapytos preciziškai lygiai. Nėra potėpio, tekančio dažo ar skirtingų dažų sluoksnių. Kurdama savo „puikų naują pasaulį“ menininkė kontroliuoja viską, ir to neslepia. Ji kuria visų pirma sau, tik kartais atsidusdama, kad lietuviškos dailės kontekste jaučiasi kiek vieniša. Tos vienatvės esama ir paveiksluose.
Evelinos Paukštytės paveiksluose nesunku pamatyti ne tik kadaise rašytojo Aldous Huxley sukurtą pasaulį, bet ir šiandienos vakarietiško miesto gyvenimą. Skirtingos spalva ar objektų išdėstymu, tačiau vis tik vienodai patogios erdvės, kuriose dūzgia vienodi personažai. Nesimato vaikų nei senelių, mirčių nei prakaito lašelių ant judančių kūnų. Tai dėžučių: monitorių, biurų ar namų bei ritmingo planų pildymo pasauliai. Fasadiškai smagūs, bet verčiantys sunerimti: o kur gi visa tai, kas netelpa tarp lygiai nubrėžtų linijų? Galbūt tai gyvūnuose. Augaluose. Uždaruose kubuose, kurių viduje gali slėptis bet kas ir sprogti bet kuriuo metu. Arba – humoro jausme, kurio paveiksluose tikrai nemažai. Juoktis mokantys žmonės retai tampa moralizuotojais. Evelina Paukštytė tiesiog pasakoja apie save, o per save – ir apie visuomenę, mūsų visų gyvenimus.
Aistė Paulina Virbickaitė