7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

C’est la vie?

Prano Gailiaus paroda „Gyvenimo scenos“ Mykolo Žilinsko galerijoje Kaune

Rasa Žukienė
Nr. 1 (1280), 2019-01-04
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.

Pranas Gailius (1928–2015) – ypač dažnai Lietuvoje eksponuojamas menininkas. 1990–2018 m. laikotarpiu jo darbai apie dvidešimt kartų matyti ir teminėse, ir personalinėse parodose. Nuo 2004 m. Gailiaus parodos Lietuvoje vyko kasmet – Kaune, Vilniuje, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Marijampolėje. Su Gailiaus kūryba buvo supažindinta net Kaliningrado publika, Latvijos parlamentas Rygoje, Rumunų kultūros institutas Stokholme. Parodas rengė ne tik valstybiniai muziejai, galerijos „Arka“, „Kunstkamera“, „Menų tiltas“, bet ir Užsienio reikalų ministerija, kultūros atašė kadaise dirbusi Lijana Ruokytė-Jonsson su rašytoju Valdu Papieviu. Koks gi kitas išeivių dailininkas galėtų džiaugtis tokia tautiečių meile? Ir kas pasakytų, kokia jos paslaptis – jo kūrybos vertė ir aktualumas, iš tiesų žavinga Paryžiaus lietuvio persona ar kur kas labiau pragmatiški, merkantiliniai dalykai? Galbūt lengviau atsakyti į klausimą, kuo įdomi ir aktuali ši paroda, surengta viename iš dviejų svarbiausių šalies muziejų?

 

Paroda „Gyvenimo scenos“ (kuratorės Kristina Civinskienė ir Iveta Dabašinskienė, organizatorius Edvidas Žukas) yra retrospektyvinė, užima du Mykolo Žilinsko galerijos aukštus. Eksponuojami ir jau seniau matyti dalykai (tapyba, grafika, dailininko knygos), ir Lietuvoje dar nerodytos skulptūros, šiek tiek eskizų ir menininko darbo priemonių.

 

Pranas Gailius – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis, pokario sumaišty atskirtas nuo tėvų ir pasilikęs Prancūzijoje. Jo gyvenimo istorija būtų labai paranki pasakojant apie lietuvių likimus pasaulyje ir mūsų kultūros salas visuose žemynuose, per ją galima atskleisti daug aspektų, jaudinusių ir tebejaudinančių lietuvių širdis. Šioje parodoje susitelkiama tik į kūrinius. Šiek tiek gaila, nes išvestos kūrybinės paralelės ir kasdienės istorijos, rišusios Gailių su kitais Paryžiaus lietuviais – Žibuntu Mikšiu, Antanu Mončiu, šią parodą būtų tikrai praturtinusios. Milžiniškame galerijos plote pristatyta maždaug penkiasdešimties metų Gailiaus kūrybos panorama.

 

Trumpai priminsiu pagrindinius Prano Gailiaus gyvenimo ir kūrybos įvykius, žinomus iš Simonos Makselienės, Jolitos Linkevičiūtės ir kitų autorių tekstų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Gailius gyveno Mažeikiuose, tačiau 1944 m. buvo priverstas palikti Lietuvą. Karas penkiolikmetį Praną nubloškė į Strasbūrą. Vėliau jis persikėlė į Paryžių, porą metų mokėsi tapybos pas Fernand’ą Leger, metus studijavo grafiką Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. Tapo vienu iš pokarinės Europos abstrakcijos meistrų, avangardinio judėjimo „La nouvelle Figuration“ nariu. Pirmąją asmeninę parodą Paryžiuje Gailius surengė galerijoje „La Voute-Marcel Lenoir“ (1957). Maždaug tuo metu darbus pradėjo pasirašinėti vien vardu „Pranas“. Meno kritikai jį vadino „Phranaa“ ir negailėjo gerų žodžių jo vitališkajai kūrybai.

 

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Gailiaus karjera Paryžiuje vis kilo, jis buvo komerciškai sėkmingas menininkas, mėgstamas ne tik tautiečių, bet ir prancūzų meno kolekcininkų. Interviu Valdui Papieviui dailininkas yra pasakojęs, kad tuo metu Paryžiuje vyravo meno darbų pirkimo nuotaika, net mada, buvo mielai įsigyjami ne tik žymieji, bet ir jauni dailininkai, ir „tais laikais niekas nebūdavo per brangu, jei patikdavo, žmonės pirkdavo“. Pasak Gailiaus, žmonės, turintys galerijas, tada veikė kaip meno tarpininkai, jie ir pirkdavo, ir parduodavo. Kaip tik todėl ir šiandien smulkiuosiuose aukcionuose Prano darbų, ypač grafikos ir akvarelės, pasiūla yra visai nemenka.

 

Šis dailininkas mums gali būti įdomus kaip pokarinės Europos meninių judėjimų dalyvis. Jo kūryba liudija tipiškus procesus ir įtampas, kilusias kartu su pokario jaunosios kartos menininkų pasirodymu meno scenoje. Gailiaus meninis braižas formavosi blankstant Paryžiaus mokyklos legendai. Nors dar kūrė Pablo Picasso, Henry Matisse’as, George’as Braques’as, pokariu Prancūzijoje radosi tapyba, paremta visai kitais principais negu tradicinė modernistinė. Jauni tapytojai susižavėjo paviršiais, faktūromis ir medžiagomis, iš kurių daromas paveikslas: impasto, galimybe dažus sluoksniuoti, ant jų raižyti ar rašyti. Tapytojai atkreipė dėmesį į fizinį tapybos veiksmą, į gesto galią. Pokarinis Paryžius žavėjosi Amerikos abstrakcionistais, europiečiais Jeanu Frautie, Antoni Tàpies ir Wolsu – gestiškos ir nesimbolinės raiškos menininkais. Toks buvo jaunojo Gailiaus formavimosi kontekstas ir jo kūrybiškumo versmė, jei neminėsime jam labai svarbių muzikos ir teatro pasaulių. Reikia pasakyti aiškiai – Gailiaus tapyba aliejumi ir akrilu yra europietiškos abstrakcijos atgarsis, mums galbūt įdomus kaip lietuvio sukurtas informel srovės variantas, artimas (kartais per stipriai) amžininkų vakariečių kūrybai. Abstrakcijoje naujų žemynų jis neatrado, bet koja į koją pataikė. Europos abstrakcionistų propaguotas naujųjų tapybos vertybių – spontaniškumo, procesualumo, kaligrafijos ir gesto – sureikšminimas atitiko laisvą nepažabojamą Gailiaus natūrą. Ji patraukli ir dabar, bet galima tik įsivaizduoti, kokį postūmį jo kūryba būtų davusi, jei šis menininkas būtų pasirodęs čia apie 8-ąjį dešimtmetį.

 

Spontaniškumo, pokštavimo, fizinės ir emocinės kovos su medžiaga pėdsakų netrūksta ir Gailiaus erdviniuose objektuose. Skulptūrose iš metalo, medžio ir visokių atliekų (a la ready made) prasimuša tapytojo impulsyvumas ir grafiko mąstymui būdingas linijos sureikšminimas. Masyviosios skulptūros lietuvių pasakų temomis pernelyg primena moderniosios skulptūros pavyzdžius ir lieka grandų kūrinių šešėlyje. Vertingiausia Gailiaus kūrybos dalis yra grafika. Viena įdomiausių ekspozicijos erdvių yra trečiajame galerijos aukšte, kur eksponuojami tapyti moterų aktai ir vadinamoji dailininko knyga (pateikta kaip grafikos ciklas) „Gražieji Rytai“. Akrilu popieriuje tapyti moterų orgijų vaizdai spontaniški ir erotiški. Matosi, kad šįkart dailininko pozicija artimesnė Franciso Bacono „mėsų tapybai“ negu Henry Matisse’o vėlyvųjų kompozicijų estetizmui. Moterų aktuose Gailiui pavyksta galutinai pabėgti nuo prancūziškos elegancijos, su kuria faktiškai grūmėsi jaunesnioji menininkų karta. Gailius nuolat svyravo tarp estetizmo ir brutalesnės raiškos. Estetiškumas ir elegancija tebevyrauja „Gražiųjų Rytų“ serijoje, sukurtoje pagal Gérard’o Willemetzo prancūziškus vertimus iš Omaro Khayyamo „Rubajatų“. Pranas iliustravo dvylika rubajatų, nors esama daugiau. Jo pasirinktuose tekstuose metaforiškai kalbama apie gyvenimo laikinumą, pabrėžiamas žmogaus egzistencijos trapumas. Dailininkas siekė perteikti poetinio teksto emociją, pasitelkė taupią linijų kalbą, įpynė ir visai aiškius nuogo moters kūno, rožių ir vyno taurių motyvus. Pasigėrėjimą kelia ir lakštų paviršiaus reljefiškumas. Į kompozicijas organiškai, lyg ornamentuoti kilimai, įsilieja tekstai prancūzų kalba.

 

Dailininko knygos pagal Omarą Khayyamą, Oskaro Milašiaus išverstas lietuvių liaudies dainas, pasakas ir pagal Kazį Bradūną – puikus lietuvio įnašas į Vakarų pasaulio kultūrą. Prano kūriniai puikiai papildo Prancūzijoje puoselėjamos ir Lietuvoje žinomos bibliofilinės, mažais tiražais leidžiamos dailininko knygos tradiciją. Tai ne iliustracijos, tai tikriesiems knygos, grafikos ir spaudos gurmanams skirti kūriniai. Bet, bėda, šioje parodoje tos dailininko knygos pristatytos taip, kad tikrosios vertės nesuprasi. Eksponavimo būdas, tarsi tai būtų tik estampas, tik iliustracija, užgesino visą įdomumą ir kūrėjo sumanymo žavesį. Dailininkas yra sakęs, kad jo bibliofilinės knygos – jokiu būdu ne iliustracijos, o poetinis santykis su tekstu. Vaizdas atveria teksto idėją. O poetų žodžiai lakštuose taip pat svarbūs, antraip jų ten nebūtų. Deja, nepasirūpinta nei tinkamu eksponavimu, nei vertimais, nors ir Milašius, ir Khayyamas jau seniai vertėjų yra prakalbinti lietuviškai.

 

Perėjau visas sales, apžiūrėjau visus kūrinius ir neradau to, ko norėtųsi iš retrospektyvinės parodos. Juk retrospektyva – parodos formatas, skirtas iš naujo atverti praeitį, sužadinti atmintį, suteikti pakartotino susitikimo su menininku malonumą. Liko bendras įspūdis – margas vaizdas be aiškesnių prasminių nuorodų ir net be esminės informacijos. Ir nežinia, ar taip daryta sąmoningai, ar tiesiog taip jau išėjo. Paroda vadinasi „Gyvenimo scenos“, tad pirmiausia parodos struktūroje lyg ir lauktum tų „scenų“ įvairovės – dramatiškų, intriguojančių ar optimistinių. O gal kiekvienas atskiras kūrinys, impulsyvus, laisvas, gestiškas, čia suprantamas kaip atskira scena ar mizanscena? Bet vis dėlto parodoje labai trūksta aiškių akcentų, vaizdinių ar tekstinių, kurie žiūrovui padėtų suprasti ir menininko pasaulį, ir procesą, ir šio kūrėjo reikšmę mūsų laikui.

 

Pabaigoje negaliu nepaliesti dar vieno keisto dalyko, nelabai malonaus tiems, kurie iš tiesų gerbia šį menininką ir žino, kas jo kūryboje žavingiausia. Tai bendros eksponavimo kultūros problema, susijusi su besiliečiančiųjų prie Gailiaus palikimo profesiniu nejautrumu. Parodos rengėjas filmuotoje medžiagoje pasakoja apie tai, kad Pranas turėjo savitą savo kūrinių eksponavimo viziją, buvo griežtai nusistatęs prieš kūrinio įspraudimą į rėmus. Ir štai rezultatas: M. Žilinsko galerijoje viskas surėminta, prispausta, supasportuota. Padaryta viskas, kas priešinga paties kūrėjo pašiauštai estetikai ir jo žodiniam priesakui nekišti darbų į rėmus. Sutvarkyta ir suprekinta, neatsižvelgiant į nieką. C’est la vie? Įsivaizduoju, kad šitoj vietoj Gailiaus tolerancija tikrai pasibaigtų. Net jei ateityje jo darbai taptų preke, netinkamas pateikimas meno rinkoje irgi nebūtų niekam naudingas, nes, žinote, kai kurie pirkėjai turi klausą dailės kūriniams ir neblogą skonį.

 

Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Gražieji rytai“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Gražieji rytai“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Gražieji rytai“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Gražieji rytai“. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, iš serijos „Moterų aktai“. 1998–2005 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, iš serijos „Moterų aktai“. 1998–2005 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, iš serijos „Moterų aktai“. 1998–2005 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, iš serijos „Moterų aktai“. 1998–2005 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, skulptūra iš serijos „Raidės“. 1991–2004 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, skulptūra iš serijos „Raidės“. 1991–2004 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, skulptūra iš serijos „Raidės“. 1991–2004 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, skulptūra iš serijos „Raidės“. 1991–2004 m. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“, fragmentas. R. Žukienės nuotr.
Pranas Gailius, „Dovydo psalmė“, fragmentas. R. Žukienės nuotr.