7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atminties triukai

Kas įsiminė 2018-aisiais

Nr. 42 (1279), 2018-12-21
Dailė
Akvilė Malukienė, akių daktarė Aldona Gryžaitė-Blužienė (1929–2005). Gap.lt
Akvilė Malukienė, akių daktarė Aldona Gryžaitė-Blužienė (1929–2005). Gap.lt

Monika Krikštopaitytė

Atmintis paslaptinga, ji mėgsta šį bei tą nuslėpti, dar yra ir objektyvių veiksnių, kuriuos mini kiti šios apklausos autoriai. Daugelis man įsiminusių parodų yra aprašytos šio laikraščio puslapiuose, todėl atsiminimu mėginsiu paversti kitką. Šiemet buvo valstybės ir moterų balsavimo teisės šimtmetis. Dar valdiškai pridėta – Adolfo Ramanausko-Vanago. Man atrodo, kad vieniems metams ir šimtmečio jau būtų buvę gana, ir nesu tikra, kad lankstyti istoriją yra geras būdas rūpinantis savo identitetu. Kas gi liko? Įspūdinga, kad atidaryti du muziejai: „Tartle“ ir MO. Vienas tyliai, elitiškai, kitas su trenksmu. Abu privatūs. Tad valstybės įnašo čia nėra.

Kultūros politikoje šimtmečio aplinkybė buvo įforminta. Prie daugelio parodų atsirado prierašas, kad paroda skiriama kaip tik šiai progai, lyg bendru sutarimu būtų stengiamasi pranokti sceną iš filmo „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai Malkovichius įlindo į savo galvą ir visur ir viskas tapo Malkovichiumi, vienintelis žodis irgi – Malkovichius. Šnypščiant šį burtažodį įsisavinta, oi, atsiprašau, sutvarkyta, Lukiškių aikštė. LRT su savo sezono atidarymu ją tuojau pat legitimavo, o be reikalo – projektas nykus, alyvos iškirstos.

 

Šimtametė patirtis nepadėjo saugoti sostinės žaliųjų ir istorinių zonų: Misionierių kalvoje NT invazija, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios pašonė irgi tapo produktiniu „St. Jacobs“, dėl man iki šiol neaiškių priežasčių panaikintas Lietuvos edukologijos universitetas, sklando kalbos, kad mokslo institutų, turinčių pastatus centre, ūkiai irgi bus optimizuoti, net istorinis, gražusis Vileišių namas, ir viskas ten jau sutarta, triukšmauti gali, kaip viena žurnalistė sakė, „tik nupiepęs inteligentėlis“. Tikiuosi, kad jų susidarys didesnė masė, o diskredituojantys simbolinį kapitalą košmarai liks tik paskalomis.

 

Ar buvo parodų, permąstančių šimtmetį? Kelios: Nacionalinėje dailės galerijoje „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir valstybingumo pradžią įvaizdinanti „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas 1918–1940“ (keliaujanti paroda ir leidinys). Be malkovičiško šimtmečio etiketės išleista reikšmingų studijų: Algės Andriulytės „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, Giedrės Jankevičiūtės dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, Ievos Pleikienės parengtas „Rimtautas Vincentas Gibavičius“, Erikos Grigoravičienės „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (XX a. 7–9-ojo dešimtmečio Lietuvos tapybos apžvalga) bei „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ ir daug kitų. Nors šiemet uždaryta dailėtyros programa, džiaugiuosi, kad atsiranda jaunų autorių, kurie įtikina, jog profesija turi ateitį. Šimtmečiai šimtmečiais, o profesionalai dirba savo ruožtu.

 

Ar kas nors pagerėjo per moterų lygiateisiškumo šimtmetį? Galbūt. Įspūdingų kūrėjų būrys išsiplėtė tiek, kad kai kuriose srityse nekorektiškai dominuoja (menotyra, tapyba), tačiau žvelgiant į Nacionalinių premijų sąrašą (gavo viena iš šešių, trumpajame sąraše iš dvylikos buvo tik trys) ir „Nemuno“ viršelius – tikrai nusipelnę daugiausia vis dėlto tebėra vyrai. Bjauriai nuskambėję dėl #metoo, 225-mečio proga Vilniaus dailės akademija garbės daktaro vardą suteikė pirmai moteriai – dailėtyrininkei Ingridai Korsakaitei. Valio, bet ir keista, kad kalbant apie moteris vis dar galima taip dažnai vartoti žodžių junginį „pirmą kartą“. Džiugu, kad Lietuvos paštas moterų balsavimo teisės šimtmečiui išleido pašto ženklą, „Lewben Art Foundation“ inicijavo savo kolekcijos reviziją, o tai išprovokavo parodą, leidinį ir menininkių kūrinių propagavimo projektą spaudoje „Savas kambarys“, prie kurių su džiaugsmu prisidedu.

 

Didžiulį įspūdį paliko Lygių galimybių plėtros centro projektas „#MoterysKurusiosLietuva“, kuriame pristatomos stulbinamai daug nuveikusios kitų labui, dažnai mažai žinomos arba visai nežinomos įvairių sričių specialistės ir kūrėjos. Kiekvienos jų istoriją skaitydama vis galvoji: štai kas turėjo gauti Nacionalinę (meno, mokslo, pažangos, pasiaukojimo ir t.t.) premiją, bet turbūt ir anuomet rinko „gi ne lytį“... Moterys lygios, kai reikia dirbti, bet ne nuopelnus dalintis, bent jau kol kas. Kadaise ir balsavimo / dalyvavimo valstybės kūrime teisės joms (mums) nepasiūlė, teko vasario 17 dieną streikuoti. Išėjo tūkstančiai. Nepamenu, kad to būtų mokę mokykloje. Apie tai priminė iš šalia Signatarų namų esančio „Naručio“ balkono mūsų dienų aktyvas su Margarita Jankauskaite priešaky. Vėliau Laima Kreivytė ant audinio atspaustą Signatarų namų balkono tvorelės motyvą išskleis daugybėje nuotraukų, įvairiose šalyse, net Aleksandrijoje, kur dar sklando Kavafio posmų eilutės. Tai priminimas, kad oficioziniai balkonai moterų įnašo dar nenori įsileisti. Kaip tik dėl to alternatyvūs „balkonai“ darosi kur kas įdomesni, linksmesni ir svarbiausia – adekvatesni. Net jei naujoji Jono Basanavičiaus skulptūra (su Malkovichiaus efektu Filharmonijos vestibiulyje) ir kaip nuo šalia plazdančios vėliavos luptas vytis-nevytis Kaune sako ką kita, bet jau XXI amžius ir net antro dešimtmečio pabaiga!

 

Aistė Kisarauskaitė

Jau pernai pastebėjau, kad jei nori su savo paroda pakliūti į šią apžvalgą, privalai, tiesiog privalai parodą atidaryti gruodžio pradžioje ir ne vėliau vidurio, nes, tarkim, gruodžio 20-ąją Jono Meko vizualiųjų menų centre atsidarantis Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas „Nuodėmės“ į šių metų apžvalgą jau nepaklius (vargu ar paklius ir į kitų metų), nespėjau pamatyti ir Julijono Urbono „Planetos iš žmonių“. O atidarantiems sausį, vasarį, net kovą taip pat maža vilties, kad kas nors prisimins visus metus. Bet kuriuo atveju prisiminimai bus gerokai pablukę, tenka lįsti į galerijų tinklalapius ir pasitikrinti, kas gi vyko tais tolimais 2018-ųjų sausio, vasario, kovo mėnesiais.

 

Aktualumas ir reikšmė nė kiek nepablukino dviejų vasarą Nacionalinėje dailės galerijoje vykusių dizaino parodų – Karolinos Jakaitės, Giedrės Jankevičiūtės, Lijanos Natalevičienės, Gintautės Žemaitytės, Ernesto Parulskio kuruotos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ (kuratoriai Julijus Balčikonis, Karolina Jakaitė). Ilgai lauktos, pritraukusios gausybę žiūrovų, įdomios, būtinos, bet vis dar per mažos, nes nepajėgios užpildyti dizaino muziejaus nebuvimo spragos. Pastate, kuris tik vadinasi Taikomosios dailės ir dizaino muziejumi, veikiančios parodos dalies nesinori net minėti – visiškas ekspozicinis fiasko.

 

Detalė: parodos proga išleistas ženkliukas su „Saturno“ dulkių siurbliu – vienas smagiausių šiais metais matytų suvenyrų. Net lyginant su, tarkim Pompidou ar Ermitažo siūlomais suvenyrais.

Tačiau, kaip minėjau, ryškiausiai atrodo tik ką ar neseniai atsidariusios parodos, iš jų net trys retrospektyvos: Paulinos Pukytės „Kažkas yra“ („Titanikas“, kuratorė Laima Kreivytė), Valdo Ozarinsko „Architektas be architektūros?“ (ŠMC, kuratorė Virginija Januškevičiūtė) bei Antano Sutkaus „Kosmos“ (NDG, kuratoriai Gintaras Česonis, Jean Marc Lacabe, Thomas Schirmböck). Na, turėčiau pati sau paprieštarauti – žinoma, jos ryškios visai ne todėl, kad atsidarė ką tik. „Titanike“ šiais metais greta Paulinos Pukytės įdomiai atrodė gal tik Dano Aleksos „Titanikas“, tačiau būdama šios parodos kuratorė čia užplaukiu ant interesų konflikto, todėl grįšiu prie Pukytės, kurios pavyzdys įrodo retrospektyvos prasmę (tiems, kurie turi pakankamai kūrinių), net jei autoriui labai toli iki senatvinių jubiliejų. Visuma veikia, seniai matyti puikieji muiliukai („Muilas“, 2001) džiugina, nematyti kūriniai geriau atsiskleidžia. Atrodė, kad šios menininkės visatą neblogai pažįstu, bet ar tai daro įtaką susitikimui su gerais kūriniais?

Detalė: „Geismų troleibusas Nr. 3“ (troleibuse įvietintas kūrinys, 1999), aksomas ar pliušas, pribloškianti spalva(-os). Kūrinys džiugina ir dabar. Sodrus.

 

Antano Sutkaus „Kosmosas“ dar labiau pažįstamas, jame netikėtų meteorų, atrodo, sutikti sunku, ekspozicija net suplanuota taip, kad įėjęs iš karto pamatytum žinomiausią „pionierių“, tačiau galima aptikti net visą mirusį žvaigždyną – nemažai nematytų fotografijų eksponuojama nomenklatūrai skirtame skyriuje. Tačiau iš esmės istorines to meto dėmes autorius uoliai stengėsi pridengti, Sutkaus kūryba persmelkta optimistinės šviesos, kartais artėjančios prie dirbtinio reklamos klipų apšvietimo, tačiau nemažai galima atleisti už, tarkim, Elenos Petrauskienės portretą.

Detalė: Sutkaus parodą galima būtų įvardinti kaip poemą moters elegancijai, nors laikas neatrodo tam buvęs palankus, tačiau tiek daug grakščių aukštakulnių ir jų savininkių vienoje parodoje seniai nemačiau.

 

O Valdo Ozarinsko visata mane nokautavo. Nemanau, kad kuratorės Virginijos Januškevičiūtės įtaigus pasakojimas sukūrė šį efektą, greičiau tiesiog daugybė šios ryškios meno pasaulio figūros kūrinių anksčiau buvo mano nepastebėti. Išeidama išsinešiau sunkiai analizuojamą nuostabą, kai tiek visuma, tiek detalės, atskiri kūriniai, ekspozicijai panaudotos medžiagos, laiko ženklai, emocijos, juvelyrika, videomedžiaga, niekada nepanaudotos baidarės, fotografijos, senosios radijo lempos – viskas privertė permąstyti tai, ką, atrodo, tvirtai žinojau. Permąstyti, kas vyksta dabar.

Detalė: ekspozicijai panaudota dalis ŠMC lubų grotelių, specialiai nuimtų šiai parodai. Kas panaudota dar, patys pažiūrėkite.

 

Tiesa, prie tų šiųmečių parodų, apie kurias kartkartėmis pagalvoju, iš buvusiųjų ŠMC paminėčiau Annos Czaban, Jaroslawo Lubiako ir Ūlos Tornau kuruotą lietuvių ir lenkų menininkų parodą „Laukiant kito atėjimo“. Politinę ar apolitišką žinutę siunčianti paroda? Taip simptomiškai mąstant apie tas visas mūsų ateitis. Detalė: ateitis dar nedetalizuota.

 

Nacionalinėje dailės galerijoje – „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (kuravo Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Kadri Asmer, Raivo Kelomees). Tiek daug kūrinių lyg seniai matytų draugų, ilgi pokalbiai prieš vėl ilgam išsiskiriant.

Detalė: Vytautas Virkau „Kompozicija 5“ (1973). Tas gražusis opartas.

 

Iš projektų erdvės „Sodų 4“ – Tomo Daukšos „No Limit“. Detalė? Visa ši paroda yra detalių rinkinys. Zujančių, birzgiančių, labai greitų ir lėtesnių. Labai ryškių.

Ar šie metai buvo ryškūs? Taip! Tačiau nesinori minėti politinių realijų ar skandalų. Bet kuriuo atveju šie metai bus tie, kai atsidarė MO. Muziejaus atidarymas, be abejo, tapo vienu reikšmingiausių šių metų įvykių. Ką dar galima pasakyti apie MO – pagaliau, pagaliau yra!

Detalė: išsaugotos čia buvusio kino teatro „Lietuva“ iškabos raidės.

 

Gal ir visai neblogai apžvalgą užbaigti žodžiu „Lietuva“– kaip tik šių metų pradžioje, dabar jau nutolusią laike vasario 16-ą, pažymėjome atkurtos Lietuvos šimtmetį.

 

Linas Bliškevičius

Retrospektyviai žiūrint į pastarąjį laiką, išnyra vaizdiniai, kurie neišvengiamai nustelbia kitus, paskendusius atmintyje. Akivaizdu, jog šiais metais kultūriniame gyvenime ryškiausiai švietė naujojo muziejaus atidarymas – didžiausiu akcentu tapo MO. Atsirado ir nuomonių, tekstų, kuriais išreiškiamas nepasitenkinimas ekspozicija, jos idėjiniu vientisumu, tačiau tai visai nereikšminga, lyginant su įdėtu dešimtmečio darbu, sukaupta didžiule kolekcija ir nuostabiausiu mecenatystės pavyzdžiu, į kurį sunku lygiuotis. Šio muziejaus atsiradimo istorija mane verčia atlikti reveransą ir pasijausti it naujajame Renesanse – didžiausia pagarba!

 

Tačiau MO ir man iškėlė du pagrindinius klausimus: kodėl visos pagrindinės šiuolaikinio meno institucijos Vilniuje įsikūrusios baltuose pastatuose? Snobiškasis klastūnynas ŠMC – baltas, akademiški varnanagiai NDG – baltas, guvioji grifų gūžta MO – taip pat baltas. Vienintelė švilpynė – „Rupert“ nėra balta, tačiau suspindusi aukšta kokybe, kontekstualumu ir filosofijos vaizdiniu posūkiu. Savo veikla „Rupert“ pralenkė užkalkėjusį ŠMC, kuris turėtų pasekti Nidos meno kolonijos pavyzdžiu ir prisiminti rotacijos principą. Antrasis klausimas susijęs su vienos dėstytojos komentaru apie sovietinės Lietuvos dailę. Kažkada man, nuolankiam studentui, buvo pasakyta, jog lietuviškoji modernizmo dailė yra produktyvių alkoholikų kūryba. Išties keistas jausmas vaikštant po šaunųjį MOnumentą menui – burnoje prastos kokybės sovietinio alkoholio skonis ir traiškančios despotiškos sistemos keliamas depresijos prieskonis, it klyksmas virpinantis ausis dvasingumo šauksmas. Vienintelis išsigelbėjimas iš bedieviškojo lagerio – jo analizavimas, kurį atlikti ir padeda MO.

 

Linksmesnis šių metų akordas – Andrejus Polukordas, žmogus, kuriam reikia skirti projektines lėšas ir neklausti, ką jis su jomis veiks. Tai performeris ir šiaip guvus žmogus, priverčiantis sugrįžti į laikus, kai virė laukinis kapitalizmas ir žmonės dėvėjo flirtuojančius su skonio ribomis drabužius, prakutusio verslininko kostiumus ir rankose nešiojo lagaminus, liaudyje vadinamus diplomatais (https://thedeepsplash.com/unknown-mushrooms/). Šis menininkas yra keistai įdomus, aš net nežinau, ar jo natūra performatyvi, ar jis puikus aktorius, ir išvis kas jis ir apie ką jis. Tai man atrodo savaime vertinga, nes per jį mistiniu būdu apsireiškia politinės ekonomijos mokslo suvokimas, atsiskleidžia kultūrinis pjūvis, įvaizdintas šio asmens grybų rinkimo akte ar kitose skatintinose veiklose. Nuostabi, linčiška estetika, kurią reikia stebėti ir galvoje fiksuoti besipainiojančius komiškus naratyvus. Toks reiškinys įtvirtina mintį, jog visuomenėje yra tokių žmonių, kuriems tiesiog reikia atverti kelius ir tai suprasti kaip pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia mokėti už civilizaciją, net jeigu ji ir nepatinka, tylėti ir neuždavinėti kvailų klausimų.

 

Neišvengiamu metų akcentu tapo „akadės paslaptys“ ir #metoo. Keista, jog riebų šaršalą sukėlę įvykiai nenurideno reikšmingų, atsakingose galios pozicijose sėdinčių ponų galvų. Mano kukliomis žiniomis, informacija apie VDA vykstančias tamsiąsias praktikas tose galvose buvo, bet sveiko proto saugikliai nesuveikė. Teigiama pusė – šiam skandalui vykstant sužibo pilietinio aktyvisto amplua prisiėmęs, šaunumu garsėjantis tapytojas, veiklus žmogus ir puikus barmenas Algimantas Černiauskas. Jo aktyvizmas persikėlė ir į Reformatų parko problemų viešinimą, o šios ir visos kitos daugelį žmonių apimančios iniciatyvos byloja apie tai, jog sistemoje yra kažkas supuvę – seni neaiškaus plauko dėdės vis dar suka varkes. Tačiau meno bendruomenė pasižymėjo kaip politiška ir aktyvi. Žinoma aktyvistė Agnė Narušytė šiais metais išties privertė susirūpinti medžiais, bet jos feisbuko sienoje jų jau per daug, nors iš principo visuomet palaikau medžių bendruomenę.

 

Įdomus, bet nišinis reiškinys – tapytojų sukurtas žiaurios ir negailestingos, vulgarokos kritikos puslapis „Kontr-argumentas“. Jis indikuoja sudėtingą viešojo gyvenimo padėtį – polemikos trūkumą ir vis dar gyvus kompleksus, traumines patirtis. Kartais atrodo, jog mes vis dar nemokam gražiai „kaltis“ apie idėjas tarpusavyje, bet ar reikia šioje vietoje grožio? Tai daryti galima ir su necenzūriniais žodžiais, pykčiu ir blevyzgomis, svarbu, kad mąstoma. Vienas reikšmingas ginčas tarp progresyvistų ir tautininkų vyko dėl Lukiškių aikštės paminklo. Mano giliu įsitikinimu, reikia suspenduoti visokių skulptūrų statybas viešose erdvėse, nes kažkodėl mes vis dar gyvename XIX amžiuje. Ir nors jaunojoje meno lauko kartoje yra epidemiškai išplitusi depresija ir siaubingo masto bipoliniai sutrikimai, galima teigti, jog įvykiai yra džiugūs, einantys teisinga linkme, kviečiantys susidomėti ir kalbėtis tarpusavyje apie idėjas ir tikslus – kultūrą palaikyti gyvastingą, o meną išlaikyti aktualų.

 

Povilas Ramanauskas

Iki 2018-ųjų pradžios ir ilgai jau po to vis dar gyvenau įsikrovęs Davido Lyncho psichodeliniais kerais (retrospektyva „Silence and Dynamism“ CSW šiuolaikinio meno centre Torunėje, Lenkijoje). Kas buvo po to, nebeprisimenu. Gal reikėtų rašyti kokį nors aplankytų parodų, renginių, matytų filmų ir spektaklių, išklausytų koncertų dienoraštį, kad atsivertus jį būtų galima mintimis, kaip per kokią nuorodą, įšokti į tuos prisiminimus? Bet juk visad vyksta kažkas įdomaus, tik, būna, nebespėji arba paskęsti tarp tos buities, būties nuolaužų. Kovo mėnesį buvome Niujorke. Rosandos (Sorakaitės – red. past.) paveikslai su galerija „Meno parkas“ dalyvavo meno mugėje „Volta“. Tuo metu vyko labai daug meno mugių, o ką kalbėti apie MoMA ir Guggenheimą, tad reikėjo pasiruošti įspūdžių gausai.

 

Kaip reikiant pasikultūrinom: „Armory Show“, „Independent“, „NADA“, „Spring/Break Art Show“ – daug meno hitų, daug popso ir dar daugiau labai įdomių dalykų. Tendencijos kaip ir Europoje, tačiau ten tarytum daugiau eklektiškumo arba outsaider art kategorijos ir ūminė-ekspresyvi tapyba bus lygiavertė kokiam nudailintam, madingam ir nuobodžiam, bet brangiam meno kūriniui. Iš perspektyvos atrodo, kad Europos vizualiame mene trūksta įvairovės. Čia tarytum tendencijų pelkė, o Niujorke viskas kaip kunkuliuojantis puodas, pilna visokio meno. Grįžus šoko nebuvo, tačiau ilgai vis apie tai mąsčiau. Manau, pasikeitė požiūris, mintys apie tam tikrus dalykus tiesiog pastiprėjo. O čia ir vėl pradeda kvepėti provincija.

 

Vasaros, kaip visad, beveik nebuvo, nes darbai ir reikalai. Tačiau pasidarėme kultūrinę ekskursiją, ir vėl į Torunę, į šiuolaikinio meno centrą. Šį syk D. Lynch parodos erdvėse vyko Eimučio Markūno kūrybos retrospektyva „Laiko vėjas“. Kūriniai buvo atrasti iš naujo. Tai geriausia šio autoriaus paroda. Ką reiškia puikios erdvės. Padorių ekspozicinių erdvių trūkumas yra ypač aktualus (manau, ne tik Kaune).

 

Gerokai pagalvojęs atsiminiau puikias parodas, kurias noriu paminėti: Žilvino Landzbergo „Paslėpta saulė“ („Post“ galerijoje), Remigijaus Pačėsos „Geltona gulbė neatplauks“ (Kauno fotografijos galerijoje), Apichatpongo Weerasethakulo „Švytintys šešėliai: videoinstaliacijų paroda ir filmų retrospektyva“ (Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje), Vytauto Viržbicko „Mirtinose mintyse“ ir Gintauto Trimako „Atsakymas“ (galerijoje „Vartai“), Aušros Andziulytės „Įsirėžę vaizdai“ (galerijoje „Meno parkas“), Vlado Urbanavičiaus „Palėpės žaidimai“ ir Neringos Naujokaitės „Art Deco“ (Šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene. Taip arti, taip toli“, kurį organizuoja galerija „Meno parkas“, vienos iš parodų), Remigijaus Treigio „Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo“ (Vilniaus fotografijos galerijoje), Antano Sutkaus „Kosmos“ (Nacionalinėje dailės galerijoje). Ir Audronės Petrašiūnaitės „Siuvinėti kilimai ir grafika“ (Kauno paveikslų galerijoje). Magiški, skraidantys kilimai, prisodrinti Audronės burtų, o grafika labai subtili ir jautri kaip tapyba, bet svarbiausia – tas jausmas, kai matai tokią gausą grafikos darbų ir žinai, kokia dar masė yra neatrinktų ekspozicijai, ir jie visi yra atspausti tiesiog su paprastu aliuminiu šaukštu!

 

Palinkėjimas – kad kultūra ir buitis būtų sinonimai 2019-aisiais!

 

Kristina Stančienė  

Didysis 2018 m. kultūros įvykis – žinoma, MO muziejaus atidarymas. Tai daug apimantis reiškinys – pasaulinius standartus atitinkanti meno institucija Lietuvoje, naujas originalus architektūrinis „kūnas“ Vilniaus miestovaizdyje ir be galo talpi meno procesų erdvė, kartu paneigianti virš Lietuvos kultūros nuolat tvyrantį skurdo, nihilizmo debesį, kai šiai sričiai, normaliam jos funkcionavimui nuolat trūksta išteklių ir bet kokios rimtesnės pastangos ką nors pakeisti atrodo bergždžias sizifiškas darbas.

 

Šiame kontekste 2018 m. buvo svarbus ir valstybinio kultūros sektoriaus darbuotojų subruzdimas, nors ir ne toks kietas ir motyvuotas kaip A. Navicko vadovaujamos mokytojų profsąjungos streikas, bet bent jau parodantis, kaip menkai pas mus šis darbas vertinamas. Kaip muilo burbulai šiemet bliuško naujosios valdžios lozungai apie kultūrą kaip prioritetinę sritį. Panašu, kad joje dirbantys žmonės ir toliau, 2019 m., privalo būti labai išradingi, kad užsidirbtų šiek tiek daugiau pragyvenimui, o kartu kažkaip neprarastų entuziazmo ir kūrybingumo.

 

Tarp įvairiose galerijose, muziejuose vykusių parodų itin įsidėmėjau kelias personalines – tai Irmos Balakauskaitės „Į pradžią / Įtakos ir pasirinkimai“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kurioje ši menininkė man atsiskleidė kaip savita, įvairiapusė kūrėja, anot Ritos Mikučionytės – apimanti ištisą „dailininko teatrą“, kur atskiri darbų ciklai bei instaliacijos susijungia į vientisą autentiškų scenovaizdžių sistemą. Kita itin įstrigusi ekspozicija – tai Aistės Kisarauskaitės „Solanum tuberosum“ projektų erdvėje „Sodų g. 4“. Aistė apskritai yra moteris su galingu varikliu – juk ji nuolat rengia parodas savo namų galerijoje „Trivium“, puikiai rašo bei yra pasinėrusi į meno aspirantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos projekte ryškėja brandus ir aiškiai suformuluotas požiūris į pastaraisiais dešimtmečiais besiformuojantį naująjį lietuvišką identitetą, kaip ir į santykį su mūsų tradicine agrarine kultūra – ji tampa dekoratyvi, galbūt muziejinė, tačiau bet kuriuo atveju apie ją galima kalbėti tik būtuoju laiku.

 

Šiemet buvo ir daugiau pavienių kūrėjų, kuriuos įsidėmėjau, arba – bendravome, bendradarbiavome, keitėmės mintimis, idėjomis. Tai skulptoriai ir restauratoriai Rūta ir Nerijus Kavaliauskai, skulptorius Nerijus Baukus ir psichologė Edita Baukienė, kurie įvairiose parodose Dzūkijoje, taip pat – Lietuvos geležinkelių muziejuje atsiskleidė kaip įdomūs, originalūs kūrėjai.

 

Pačioje metų pabaigoje pralinksmino leidinys „Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys“, leidžiantis iki soties prisijuokti iš mūsų dailės „apyvartoje“ sklandančių mitų, specifinės kalbos, autoritetų, įtakų.

 

O bene labiausiai pradžiugino naujai atgimstanti Naujųjų Valkininkų ligoninė „Pušelė“ – pagal dabarties Lietuvos aktualijas ir poreikį ji virs senelių globos namais. Naujieji jos valdytojai jau netrukus, gruodžio 29 d., rengiantys prisistatymą kaimo bendruomenei, yra kupini noro ne tik spręsti Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos tvarkymo reikalus, bet ir pasirūpinti į kultūros paveldo objektų sąrašus neįtraukto, tačiau taip pat savito ir vertingo monumentalaus Vlado Vildžiūno plytų reljefo sutvarkymu ir atvėrimu visuomenei.

Žymos:
Akvilė Malukienė, akių daktarė Aldona Gryžaitė-Blužienė (1929–2005). Gap.lt
Akvilė Malukienė, akių daktarė Aldona Gryžaitė-Blužienė (1929–2005). Gap.lt
Vladas Urbanavičius, „Palėpės žaidimai“, festivalio „Kaunas mene. Taip arti, taip toli“ dalis, galerijoje „Meno parkas“. 2018 m.
Vladas Urbanavičius, „Palėpės žaidimai“, festivalio „Kaunas mene. Taip arti, taip toli“ dalis, galerijoje „Meno parkas“. 2018 m.
Paulina Pukytė, kolekcija „Aksesuarai“. 1999 m. laimėjusi pagrindinį prizą tarptautiniame alternatyvios mados ir meno festivalyje „ArMada“ Vilniuje.
Paulina Pukytė, kolekcija „Aksesuarai“. 1999 m. laimėjusi pagrindinį prizą tarptautiniame alternatyvios mados ir meno festivalyje „ArMada“ Vilniuje.
Andrej Polukord, kadras iš filmo „Nežinomi grybai“
Andrej Polukord, kadras iš filmo „Nežinomi grybai“
MO bistro atkurtas Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės tapybos fragmentas
MO bistro atkurtas Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės tapybos fragmentas