7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Šv. Jono g.inf.

Latvijos menininkų Uldis Rubezis/Egons Persevics paroda

Misijos svarba augo minutėmis.

Lyg banga užliedama kiekvieną.
Tūkstančiai buvo įtraukti.
Niekas neliks nuošalyje!
Mes pasieksime savo tikslą!
Tik truputis abejonės. Tik mažas sutapimas sulaikė srovę. Sumaištis prieš pabudimą.
14320 prarastų… turbūt dėl oro sąlygų!

Viduryje Niekur yra dviejų žinomų latvijos menininkų grupinė paroda. Joje pamatysite Egono Persevics skulptūrą ir Uldžio Rubezio tapybą. Parodoje eksponuojami kūriniai yra meninkų darbo vaisius, pasiektas diskusijomis apie realybių konfrontaciją bei suvokimą. Paklaustas apie projektą, Egons Persevics papasakojo apie Uldžio Rubezio tapybos darbą, kuris išpravokavo parodos idėją. ``Jis parodė nebaigtą paveikslą, prie kurio dirbo. Paveiksle pamačiau situacija kuri galėtų nutikti senuose video žaidimuose, kuriuose žaidėjas vaikšto po simuliuotą pasaulį, jam kažkaip pavyksta nesilaikyti iš anksto parašyto scenarijaus ir atsiduri žemėlapio pakraštyje. Taigi žaidėjas stovi ant krašto ir žvelgi nuo savo pasaulio į kažką neapibrėžto ir neparašyto. Jau anksčiau galvojau apie šį subjektą, bet neprisiverčiau pradėti dirbti ta kryptimi. Dabar atėjo laikas pradėti.``
Paroda veiks nuo sausio 18 d. iki gegužės 31 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.

Atidarymas sausio 18 d. 19 val.

VDA inf.

VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ magistrantų paroda CREMO

 2019 m. sausio 14 – 18 dienomis VDA ekspozicinėje erdvėje  „Krematoriumas“ (Maironio g. 6, VDA vidinis kiemas) veiks magistrantų paroda CREMO. Ši skirtingus menininkus jungianti paroda yra paskaitų ciklo “Perdirbinys. Perdirbimas kaip kūrybos metodas” (doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė) praktinė dalis. Paskaitų ciklo metu buvo gilinamasi į kūrybos strategijas, susijusias su jau egzistuojančio konteksto panaudojimu meno praktikoje. Analizuojamos antrinio naudojimo (ready-made, apropriacijos) strategijos.
         

Buvusios VDA keramikų dirbtuvės su išskirtinio dydžio (nors ir nebenaudojamomis) keramikos degimo krosnimis nuo 2016 m. tapo VDA alternatyvia meno erdve, pavadinta “Krematoriumu”. Čia reguliariai vyksta parodos ir kiti meno renginiai. Tačiau parodoje CREMO ši erdvė tampa ne tik ekspoziciniu plotu, bet ir visų parodos eksponatų idėjiniu pagrindu. Visi menininkai skirtingais būdais reflektuoja pačią erdvę. Vieni atsispiria nuo istorijos, kiti, priešingai, nesigilindami į praeitį, mezga dialogą su konkrečiomis šioje erdvėje atrastomis detalėmis, pvz. fiksuoja tamsiame pusrūsyje tik tam tikru paros metu atsirandančius natūralios šviesos siluetus. Taigi, “meno laboratorija” pati tampa tiriamuoju objektu, kuriame autoriai, tarsi archeologai ar restauratoriai, krapšto sienų paviršių, lopo atrastus joje plyšius.
         

Parodos pavadinimas CREMO nurodo tiek autentišką erdvės su degimo krosnimis paskirtį, tiek ir vėliau prigijusį makabrišką šios erdvės pavadinimą. Be to žodžių žaismas (sąskambis su žodžiu “kremas”) atpalaiduoja ir lengvesnėms, žaismingesnėms interpretacijoms, pvz. yra kepama kulinarinė replika atkreipianti dėmesį į bendrus tiek keramikoje, tiek kulinarijoje naudojamus terminus (biskvitas, glazūra…kt.).

Parodos dalyviai: Morta Nakaitė, Marta Frėjutė, Beatričė Mockevičiūtė, Anne Philippe, Lola Merel, Gabrielė Elena Šimulynaitė, Milda Skukauskaitė, Ieva Baltrėnaitė, Kornelija Maslovaitė, Severija Žukauskytė, Agnė Varpukevičiūtė, Laura Slavinskaitė.

Parodos laikas: 2019.01.14-01.18
Parodos atidarymas: 2019.01.14     18.00 val.
Paroda veiks kasdien nuo 16.00  iki 18.00 val. (šiuo metu - visada sutiksite parodos dalyvius).

 

*Krematoriumas [lot. crematorium ˂ CREMO – sudeginu], pastatas su įrenginiu lavonams deginti. Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 

*Krematoriumas | Meno krosnys – tai antrajame vidiniame Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų kieme (prie valgyklos) esantis raudonos spalvos pastatas su aukštu kaminu, kuriame nuo 9 dešimtmečio vidurio veikė dujomis kūrenamos keramikos degimo krosnys. Jos abi (tiesa – neveikiančios) yra išlikusios ir kuria specifinę vietos atmosferą. Paskutiniais metais Krematoriumas naudotas kaip VDA muziejaus eksponatų laikymo vieta. 2016 metų vasarą ši erdvė pradėjo funkcionuoti kaip alternatyvus ekspozicinis plotas. […] Krematoriumas veikia kaip ekpsozicinė laboratorija ir yra skirta menininkų parodoms, koncertams, literatūriniams skaitymams bei kitokiai kūrybinei raiškai ir komunikacijai.” http://vda.lt/lt/krematoriumas-meno-krosnys/apie 

 

Rengėjų inf.

VDA Akademijos galerijoje dvi naujos parodos

Parodos veikia iki sausio 19 d.

 

Jaunosios kartos menininkė Jūratė Girdvainis tapybos parodoje „Laukininkų rajonas“ pristato per pastaruosius metus savo darbuose vystytą tematiką. Jau bakalauro studijose pirmuose kursuose tapytos monochroniškų spalvų vonios kambario plytelės davė atspirtį dailininkės polinkiui struktūrai. „Laukininkų rajonas“ arba laukininkų gatvė – tai reali erdvė, kurioje menininkė praleido vienerius metus vaikystėje. Tačiau pats pavadinimas tarsi žodžių žaismas transformuojasi į kitas reikšmes: „Laukininkų“ – laukinis, laukimas, „rajonas“ – bendruomenė, artumas. Parodoje eksponuojami darbai atspindi ne tik dailininkės asmeninę patirtį, bet sukuria terpę, kurioje lankytojai patys gali apmąstyti savo aplinką, bendruomenės, kurios dalimi jie yra, reikšmę.


Ryškioms spalvoms veikiant kaip simuliakrui, menininkė sąmoningai savo darbuose pasirenka nenaudoti spalvų. Parduotuvių vitrinos, lauko iškabos, reklaminiai stendai sukelia spalvų persisotinimą, kurio J. Girdvainis savo darbuose vengia. Taip lankytojas atsiduria tarsi išvalytoje nuo spalvų erdvėje, kurioje paveikslai atrodo neišbaigti, lyg pradėtų darbų schemos.
 

Ieva Šukytė

 

Liepos Pivoraitės tapybos paroda „Kitas sustojimas“ – tai nauja stotelė menininkės kūrybiniame kelyje. Pradėjusi kurti darbus nuo vaikų ir žaidimų tematikos, dailininkė žengia į naują kūrybinį etapą ir nori pažvelgti į savo nutapytus paveikslus per naują prizmę.


„Mano kūryba – tai nuolatinis judėjimas, kuris nebūtinai turi aiškias trajektorijas ar išsikeltus tikslus. Tai – panašiau į kvėpavimą. Jo negali ilgam sustabdyti, nes pradedi dūsti, darosi silpna, ima svaigti galva. Taip ir su kūrybiniu judėjimu – sustoji, užfiksuoji, realizuoji idėją arba tik padarai 10 bandymų, iš kurių nei vienas neperteikia to, ką norėtą pasakyti ir judi toliau, kartais į priekį, o kartais atgal – tai visiškai nesvarbu. Svarbu judėti ir nepamiršti kartais sustoti. O tas sustojimas ir yra gimstantis paveikslas,“ – teigia menininkė.


Šioje L. Pivoraitės parodoje vyrauja žiemos motyvai: ant sienos pakabintos pačiūžos, sniege paliktos vienos rogutės ar žieminiais, ryškiais rūbais apsirengusi mergaitė. Tačiau, kaip teigia pati dailininkė, nutirpus sniego paklodei, pasimato šiukšlės, nuorūkos ir purvas. Tarp švelnių pastelinių spalvos paletės darbų įnešami tamsesni atspalviai ir motyvai, nukreipiantys žiūrovo akis į kitą pusę. To ir siekia menininkė – sukurti žiemišką peizažą, kuriame neapsieinama be suestetinto minimalizmo ir po blizgučiais paslėpto netikrumo.

 

 

Menas iš konflikto

Pokalbis su parodos „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ ŠMC kuratore Virginija Januškevičiūte

Tai pirmoji Ozarinskui skirta retrospektyva, ir turint omenyje, kad jis retai kada kalbėdavo apie senesnius savo kūrinius, atradimų būta tikrai daug, nors jo kūrybą sekiau ir greta bei kartu dirbome daugiau nei dešimt metų. Dalis atradimų – tai kūriniai, idėjos ir projektai, pritrenkę gausa, ir džiaugiuosi, kad kūrybiniu palikimu toliau rūpinasi ir jį globoja Ozarinsko dukters Elenos įsteigtas fondas. Kiti atradimai – anksčiau neperskaitytos vieno ar kito kūrinio prasmės, sąsajos tarp skirtingų kūrinių, tam tikros visoje jo kūryboje susipynusios „siužetinės arkos“, nuo pradžios iki pabaigos išliekantys ar ryškėjantys kūrybos principai, ambicijos, pasirinkta laisvė. Ši paroda tėra pradžia, kūriniai ir jų prasmės ateityje turėtų vertis tik plačiau.

Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, „Vidurio Europos vyrai“. 2001 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, „Vidurio Europos vyrai“. 2001 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, baro „Neperšaunama liemenė“ interjeras. 1996 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė, baro „Neperšaunama liemenė“ interjeras. 1996 m. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinksas ir Aida Čeponytė, architektūrinis maketas Lietuvos paviljonui tarptautinėje EXPO parodoje Hanoveryje (antroji versija). 1999 m.
Valdas Ozarinksas ir Aida Čeponytė, architektūrinis maketas Lietuvos paviljonui tarptautinėje EXPO parodoje Hanoveryje (antroji versija). 1999 m.
Valdas Ozarinksas ir Audrius Bučas, „Tarakonas“, 1989 m. (Remigijaus Pačėsis nuotraukos). Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Valdas Ozarinksas ir Audrius Bučas, „Tarakonas“, 1989 m. (Remigijaus Pačėsis nuotraukos). Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
NATO generalinis sekretorius Javier Solana bare „NATO’s“ Vilniuje. 1996 m. LTV reportažas. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
NATO generalinis sekretorius Javier Solana bare „NATO’s“ Vilniuje. 1996 m. LTV reportažas. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Radijo detalės iš asmeninio Valdo Ozarinsko archyvo. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Radijo detalės iš asmeninio Valdo Ozarinsko archyvo. Parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
LFS inf.

Arturas Valiauga. Perkurtos Velso istorijos

„Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
2019 01 15 – 02 16


2019 m. sausio 15 d. (antradienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Arturo Valiaugos paroda „Perkurtos Velso istorijos“.


Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Yra toks britiškas posakis: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.  


Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais. Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.
Titulai ir turtas, sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose, kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.


Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys, kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis, paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.


Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą.


Ši tema aktuali ne tik Velsui, bet ir visai Europai, jos dvarų ir pilių paveldui. Gaila, kad dėl istorinių priežasčių Lietuva itin daug tokių svarbių objektų yra praradusi, tad ši tema iš mūsų perspektyvos yra gana skaudi. Ten istoriją gali pačiupinėti tiesiogine to žodžio prasme, o Lietuvoje – didesne dalimi tik perskaityti.

Arturas Valiauga gimė 1967 m. Vilniuje. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fototechnologijos bakalauro laipsnį, o Vilniaus dailės akademijoje - fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Pradėjęs dirbti ir žinomas kaip profesionalus reklamos fotografas, nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose. Tarp jų tokie projektai kaip Tarptautinio fotografijos ir tyrimų tinklo projektas „Darbas“ (2005-2006), 4-toji Ars Baltica fotografijos meno trienalė (2008), EU-Japan Fest projektas „Japonija Europos akimis“ Nr. 11 (2009) ir kt. Arturo Valiaugos kūryboje dominuoja socialinio identiteto ir laiko temos.

Projektas įgyvendintas „Ffotogallery kvietimu“, bendradarbiaujant su „National Trust Wales“ bei VšĮ „Kultūros meniu“ rezidencijos Velse laikotarpiu 2014 m., eksponavimui parengtas – 2016 m.

VDA inf.

Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus

Menininko Sauliaus Vaitiekūno (g. 1953) kūrybinė biografija (it koks Klajojančio olando korpusas bekraščiuose vandenynuose ar mistiškasis „La Bateu ivre“ à la Arthur Rimbaud) sušmėžuoja kažkur dar praeito – dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ūkuose.


Būtent tuomet – atsikuriant Lietuvos valstybingumui, 1990 ir 1991 metais S. Vaitiekūno pavardė pasirodo grupinėje taikomosios dailės parodoje Šiuolaikinio meno centre, o netrukus – tik po metų – galerijoje „Vartai“ surengiama šio menininko personalinė paroda „Jūros akmenėlių žaidimai“.
XX amžiaus 10 dešimtmetį S. Vaitiekūnas į Lietuvos (ir ne tik) meno lauką įsiveržia kaip ryški, visus apakinanti, iš dangaus tartum netikėtai, bet kartu visiškai lauktai įsiveržusi uoliena – meteoritas. Uolienos sąvoka šiuo atveju pavartota neatsitiktinai – šia menininko ypač mėgstama, naudojama ir vartojama kūrybine materija (tai gali būti ir pilkas laukų riedulys, ir neolitinis titnagas ar Baltijos akmenėlis) bei ją apibrėžiančiu terminu nusakytinas ir jo „svoris“ lokalaus šiuolaikinio meno scenoje.
Kaip teigia pats menininkas, kūryba yra pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Būtent tuo – greita ir taiklia reakcija pasižymi S. Vaitiekūno instaliacijos, objektai, netgi juvelyriniai dirbiniai (pagrįstai laikomi vienais pirmųjų konceptualių šio žanro atstovų Lietuvos meno scenoje).


Paradoksalu, o gal visiškai simptomiška, jog jau tuomet, o ir peržengus 2000-ųjų metų slenkstį, Saulius Vaitiekūnas kūrė ir kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.


„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko Sauliaus Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.


Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Kaip ir dera tikram, ne tik XXI amžiaus, muziejui, tai yra žinios iš praeities, dabarties pranešimai ir signalai ateitin. Gal visai nesimboliška, kad vasario 16 pasibaigsianti paroda pradedami prezidentinių rinkimų metai Lietuvoje...

Parodos kuratorius – Vidas Poškus
Parodos rėmėjai – Vilniaus dailės akademija, galerija „Terra recognita“, Žvėryno odontologijos klinika, „Aštuntoji diena“

Mo inf.

Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ projekto atidarymas MO muziejuje

2019 m. sausio 11 d. MO muziejuje visuomenei bus pristatytas menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų 52-ajai Venecijos bienalei sukurtas projektas „Villa Lituania“.

2007 m. šis projektas Venecijos bienalėje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. Projektas iki šiol kelia didelį tarptautinį susidomėjimą bei diskusijas meno ir politikos pasaulyje.

Instaliacija „Villa Lituania“ – tai aliuzija į Lietuvos Pirmosios Respublikos ambasadą, įsikūrusią tarpukario Romoje. Sovietinės okupacijos metais Lietuva šį pastatą prarado. „Villa Lituania“ faktiškai buvo paskutinė okupuota teritorija, kurios nepriklausomai valstybei taip ir nepavyko susigrąžinti. Ambasada tapo Rusijos konsulatu.

„Villa Lituania“ projektą sudaro keletas dalių, kurias bus galima išvysti MO muziejuje. Kviečiame jus dalyvauti projekto atidaryme. Renginys įvyks 2019 m. sausio 11 d. 18 val. Atidarymo metu Nomeda ir Gediminas Urbonai papasakos apie savo kūrybą ir meno aktyvizmą. Pokalbį moderuos dr. Lina Michelkevičė.

Kūrinys simboliškai atsiduria N. ir G. Urbonams svarbiose erdvėse. Vietoje MO muziejaus anksčiau čia stovėjusiame kino teatre „Lietuva“ daugiau nei prieš dešimtmetį duetas vykdė kitą savo socialinę, visuomeninę ir politinę akciją – „Pro-testo laboratoriją“.

N. ir G. Urbonai yra vieni ryškiausių šių dienų Lietuvos menininkų, teoretikų ir edukatorių, tarptautinį pripažinimą pelnę savo tarpdisciplininiais projektais, priklausančiais visuomeninio politinio, protesto meno sričiai. Pastaruoju metu gilinasi į ekologines temas. 2018 m. menininkai antrą kartą atstovavo Lietuvą Venecijoje: architektūros bienalėje pristatė projektą „Pelkių paviljonas“. Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatai.

Monika Krikštopaitytė

Gera istorija yra viskas

Paulinos Pukytės retrospektyvinė paroda „Kažkas yra“ VDA „Titanike“

Savo ir ne savo noru vis patekdama į šiuolaikinio meno ambasadorės vaidmenį gerai suprantu žmonių susierzinimą susidūrus su kokiu nors neaiškiu objektu ir dar neaiškesniu tekstu. Jauni kūrėjai ir baikštūs galerininkai beviltiškai eksploatuoja jau senstelėjus filosofus, į akis pučiama tarptautinių žodžių migla, bet niekas niekada nieko neperskaito iki galo pirmiausia dėl nepakeliamo nuobodulio susidūrus su tiesiog blogu tekstu. Tai žlugdo šiuolaikinio meno reputaciją.

Viso labo tai tik blogas, o ne šiuolaikinis menas arba bloga jo komunikacija. Tačiau atsakymas yra ne šuolis į popsą, nes ten pirmas kriterijus yra vartotojo poreikiai ir pataikavimas, jie verčia žiovauti dar labiau. Atsakymas – gera istorija. Nes mes labai nedaug pasikeitėme nuo tų laikų, kai sėdėjome prie laužo ir pasakojome istorijas. Medijos seniai pranoksta pojūčius, bet ne vidinio įvykio svarbą. Istoriją galima kurti tekstu, vaizdu ir situacija. Meno įvairovė parodė, kad tai daryti įmanoma kaip tik nori, bet svarbiausia nepamesti minties ar jausmo gijos, kad ir kokio rafinuotumo ar siaurumo būtų žinia.

 

Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
LDS inf.

Česlovo Lukensko kūrybos paroda „Reivo terminalas“

Sausio 9 d., trečiadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Česlovo Lukensko kūrybos paroda „Reivo terminalas“.


Česlovas Lukenskas – vienas pirmųjų ir svarbiausių Lietuvoje šiuolaikinio (avangardinio) meno kūrėjų, grupės „Post Ars“ narys, savo darbuose keliantis socialines, filosofines, moralines ir politines problemas. Instaliacijos, objekto, performanso, akcionizmo meno lauke daugiausiai dirbantis menininkas naujoje parodoje „Reivo terminalas“ pristatys videomeno kūrinius.


„Per daugelį metų savyje atpažinau visą eilę kliedesių, todėl paroda – labai asmeniška. Yra kūrinių, iškilusių savianalizės pagrindu, tiesiogiai siejamų su autobiografiniais įvykiais. Pradedant ankstyvąja jaunyste ir baigiant pastarųjų metų patirtimis, šie teksto/vaizdo/garso atspindžiai yra glaudžiai susiję su kasdienio išgyvenimo tikrove“, teigia parodos autorius.


Česlovo Lukensko paroda „Reivo terminalas“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 7 d.  Parodos lankymas - nemokamas.


Parodą remia: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centras, galerija „Meno parkas”.


Parodos laikas: 2019 01 09 - 2019 02 07. Atidarymas: sausio 9 d., 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius). Galerijos darbo laikas: I-V 10-18, VI 10-16.

 

Rengėjų inf.

Gintauto Mažeikio paskaita-diskusija „Kamerinė niekšybė: KGB lenktynės su teatru ir politika

Sausio mėn. 8 d. maloniai kviečiame į  Vilniaus rotušę 15 val. - filosofo prof. Gintauto Mažeikio paskaita-diskusija  „Kamerinė niekšybė: KGB lenktynės su teatru ir politika".

Renginyje dalyvauja teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

Renginį moderuoja menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

Filosofas A. Badiou kalba, kad teatras ir politika yra du prieštaraujantys ir susikertantys antagonistai. Tačiau jie turi ir trečią „pasikėlusį“ brolį: saugumą. Tik teatras nemeluoja savo meniškumo ir spektakliškumo, kiti du slepia savo inscenizacijas ir scenarijus. Politika ir partijos naudojasi savo menu: propaganda ir jos vaikaičiais – viešaisiais ryšiais ir politine reklama. O saugumas, nors ir imituoja tyrinėjantį mokslą, tačiau kuria schemas ir scenarijus bei, kaip ir teatras, juos „stato“. KGB (NKVD, MGB) istorijos ir bylos yra didžiulis šaltinis niekšybės fenomeno tyrinėjimams. Kalbama bus ne apie SSRS Saugumo organų nusikaltimus, o apie bylų „scenarizacijas“ represinės politinės sistemos ir skundų kultūros kontekste. Kaip liaudies skundų ir viešų reikalavimų vaizduotė, kraujo reikalaujantis „liaudies menas“, buvo „harmonizuojamas“ ir įkūnijamas liaudies saugumo?

Gundymas, suvedžiojimas, begėdystė, apgaulė, perversyvi vaizduotė, išankstiniai scenarijai, žiaurusis pseudospektaklis ir kartu biurokratinis pasikartojamumas, schematizmas apibūdina skundo – suėmimo – tardymo – bylos parengimo ir bylos papildymų procesą. Kiekvienas iš šių etapų svyruoja tarp avantiūrizmo, išradingumo ir „liaudies priešų“ rutinos bei būtinybės visa tai biurokratizuoti ir imituoti statistiką ir mokslą. Ko gero įdomiausios yra didžiosios – poetų, filosofų ir režisierių - bylos (bus prisiminta O. Mandelštamo, D.Chatmsas, L. Kurbas, L. Karsavino ir kitos bylos), nors liaudies balsas buvo daugiau adresuojamas didiesiems liaudies priešams, pradedant L. Trockiu. Politika remiasi represijos reikalaujančiu liaudies balsu („atsižvelgdami į masinius darbininkų laiškus ir kolektyvų reikalavimus...“), saugumo parengtais priešų kėslų scenarijais, tačiau nepripažįsta savo teatriškumo, kodėl? Tardytojas kaip užkompleksuotas režisierius ir byla kaip neišsipildžiusi pjesė?

Filosofas prof. Gintautas Mažeikis

 

18 val. - parodos  „Dokumentas" atidarymas.

Parodos dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė.

Kuratoriai: Meda Norbutaitė, Linas Liandzbergis

Dokumentas– tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai. Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.

 

Organizatoriai

[email protected]
+370 61364410

Dainius Trumpis
Dainius Trumpis
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas