7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Trivium inf.

Irenos Giedraitienės fotografijų paroda „Karuselė“

Namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) gruodžio 19 d. 18 val. vyks fotomenininkės Irenos Giedraitienės parodos „Karuselė” atidarymas ir susitikimas su autore. Paroda veiks iki sausio 16 dienos.


Fotografė Irena Giedraitienė išgyveno šlovės akimirkas aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo apdovanota „Worldpress Photo“ prizu „Aukso akis“, gautu 1975 m. Amsterdame už fotografiją "Vestuvės" (1974), tačiau nepaisant to Lietuvos fotografijos lauke pripažinimas ateina tik dabar.
I. Giedraitienės vardas dažnai siejamas su nuotraukomis iš Tautų spartakiados, pamirštant, kad ši fotografė turi platesnį temų spektrą, susikaupusį per ilgus kūrybinio darbo dešimtmečius, tarp jų nemažai yra fotografavusi ir vestuvių.


Vestuvių fotografija dažniausiai laikoma komercine, vargiai galinčia pakliūti į meno lauką, tačiau I. Giedraitienės fotografijos yra būtent ta išimtis, todėl galerija TRIVIUM tikisi žiūrovus pradžiuginti būtent šiuo paradoksu – įdomia, savita, verta dėmesio vestuvių fotografija.


Parodos didžiąją dalį sudaro neeksponuoti ir nepublikuoti kadrai.


    I. Giedraitienė (g. 1935) surengė daugiau nei 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – „Worldpress Photo“ prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją "Vestuvės" (1974). Jos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos ir užsienio muziejuose ir galerijose.


Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

Ieva Pleikienė

Naujas leidinys „Dekonstruktyvizmo pradmenys“

Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra apspręstas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė: Piko valanda, 2018). Skulptoriaus šeimos pajėgomis sukurtas leidinys – svarbus XX a. antrosios pusės dailės istorijos šaltinis, padėsiantis skaitytojui permąstyti ir geriau suprasti to meto meninius sprendimus lėmusius veiksnius, kūrybos inspiracijas ir trukdžius. Jis sudarytas iš dailininko prisiminimų teksto ir reprodukcijų albumo, supažindinančio su visomis kūrybos sritimis: svarbiausiais darbais ir kūrybiniais eksperimentais. Specialistams vertingas išsamus kūrinių sąrašas.


Ambraziūnas priklauso tarpukario Lietuvoje gimusių, sovietmečiu kūrusių ir atkurtoje nepriklausomoje valstybėje tebekuriančių dailininkų kartai. „Griūvančio ir vėl besikeliančio pasaulio aidas – pagrindinis leitmotyvas, lydėjęs mano gyventą intensyvų permainų laiką“ –pradeda jis prisiminimų tekstą. Tai mintis įrėminanti ne tik asmeninius atsiminimus, bet daug platesnį istorinį kontekstą, lėmusį sovietų okupacijoje atsidūrusios Lietuvos visuomenės gyvenimo realijas.

Vaikystėje išgyventos brutalios trauminės karo patirtys, ne mažiau brutalus stalinmečio dvilypumas, aplinkos spaudimas „pamiršti“ tikruosius išgyvenimus ir gyventi menamos gerovės miražuose – tokie faktoriai formavo šią kartą. Kartą, nesiskyrusią no kitų kartų poreikiu kurti ir perteikti kūryboje aštriausias savosios patirties aktualijas. Dailininko tekstas padės tiksliau interpretuoti jo kūrybą, atskleis kas lėmė meninės kalbos pasirinkimus. Jame daug pikantiškų detalių. Daug dėmesio skirta šiandien ypač aktualiai įpaminklinimo temai – IX forto memorialo konkurso ir projekto realizavimo istorija, apžvelgiama iš autoriaus pozicijų – įdomus ir vertingas liudijimas. Knyga – sveikintinas dailininko kūrybos dokumentavimo pavyzdys, suteikiantis galimybę susipažinti su ja kiekvienam susidomėjusiam.

Rengėjų inf.

Rimos Leipuvienės keramikos darbų paroda

Iš nebūties...

Keramikos darbų paroda 2018 12 13 - 2019 01 31 Gobis/Lauko ekspo stiklo pavilijone, Gedimino pr. 13, Vilnius

 

Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Jų vaizdiniai mena gilius judraus gyvenimo ciklo atspindžius, ilgainiui transformuotus į naujus pavidalus. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.

 


Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas, įspūdžių apraiškos keramikoje atsirado natūraliai nuo vaikystės, pačiai daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis. Keramika alsuoja gamtos ramybe, ilgaamžiškumu bei senove, kviečia stabtelėti. Judesys ir ramybė tarpusavyje susipina, suteikdami kūriniams sudėtingesnį ir įdomesnį kontekstą.


Kūryboje vadovaujuosi Rytų keramikos kultūros tradicijomis ir filosofija. Naudojau Japonijos meistrų technikas ir sėmiausi jų estetikos sampratų. Labiausiai mano kūrybą paveikė Japonijos keramiko Shozo Michikawa darbai. Mano keramika yra aukšto 1290–1300 °C degimo keramika, glazūruota pačios paruoštomis glazūromis iš natūralių gamtos medžiagų (tokių kaip medienos pelenai, žemo degimo moliai ir t. t.). Priartėdama prie pirmapradžių keramikos tradicijų, kai keramika buvo išgaunama susijungus gamtos stichijoms (žemė/molis, ugnis) aukštoje temperatūroje naudojant natūralias medžiagas, jaučiuosi tęsianti prieš amžius sukurtas tradicijas. Kaip tų tradicijų tęsinį šiandien pateikiu savitą keramiką, kuri gali būti pritaikoma šiuolaikinėje aplinkoje.  


Šie skulptūriniai keramikos darbai gimsta iš labai intensyvios dinamikos – rankų ir viso kūno jėgos pastangų valdant išcentrinę jėgą ant žiedimo rato sausu būdu formuojant ir transformuojant vientisą šamotinio molio gabalą į unikalią formą. Visa tai papildyta ir intensyviu minties darbu, ir iki skausmo nušlifuotomis rankomis. Tačiau žvelgdama į užbaigtą kūrinį visuomet jaučiu didelį pasitenkinimą. Žavėdamasi unikaliomis molio savybėmis, stengiuosi atskleisti jo grožį, paviršiaus ir faktūrų galimybes, suteikti nusidėvėjimo ar natūralaus senėjimo įspūdį. Pritardama Japonijos estetikos filosofijai „wabi-sabi“, stengiuosi išlaikyti balansą tarp technikų išlavinimo ir grožio netobulumo akcentuose, pasiduoti spontaniškumui. Išskirtinumas, nelygios, įdomios formos, asimetrija, laisvumas, energetika – tai pagrindinės mano vertybės, kurias šiandien stengiuosi perteikti kūryboje.  


Kūrybos procese man labai svarbus drąsus leidimas sau ieškoti. Priimdama netradicinius sprendimus, kartais – rizikuodama, einu asmeninių atradimų ir naujų išraiškų paieškos takais... Stengiuosi būti atvira aplinkai, nuolat mokausi ir gilinuosi į save. Visa tai ir sudaro turiningą kelionę nuo pirminės inspiracijos ir idėjos iki proceso metu pakitusio galutinio rezultato, į kurį atlydi intuicija, technikos ir patirtis. Tuomet iš nebūties į būtį ateina įdomūs keramikos kūriniai...
 

 Rima Leipuvienė


Apie Rimos Leipuvienės keramikos darbų parodą
 
Rankoje – molio gniužulas. Beformis. Minkštas. Lengvai pakeičiantis pavidalą. Kai susijungs du pradai – mintis ir fizinės pastangos, – prasidės slėpiningas kūrinio gimimas. Iš visų pusių sėlinančios išraiškų, kurias galėtų įgyti būsimas kūrinys, pagundos, dvejonės pasirenkant medžiagas, atlikimo techniką dažniausiai yra nepamatuojamas laiku atžvilgiu procesas. Tik daugybę kartų „pavarčius“ kūrybinę idėją, šis beformis molio gabalas ima keistis, įgyti naujų pavidalų. Taip iš nebūties pamažu išnyra naujos formos, išraiškos, kurios arba priartėja prie pirminės sumanymo vizijos, arba ją kardinaliai keičia. Stabilių, neapkrautų nereikalingomis plastinėmis detalėmis formų keramika yra jaunos, veržlų kūrybinį kelią pradėjusios dailininkės Rimos Leipuvienės meninių ieškojimų bruožas. Džiugina, kad Rima pasirinko įnoringą aukštos degimo temperatūros keramikos techniką, kuri labiausiai atskleidžia darbams naudojamų medžiagų gamtinę prigimtį. Tarytum kunkuliavusi lava, molio masė sustingsta naujais pavidalais, prieš tai palytėta ugnies ir pelenų. Panašiai formavosi ir mūsų planeta Žemė. Ramybe ir didingumu alsuoja autorės kūriniai. Tikiu, kad paroda sulauks tikro meno vertintojų, kuriems nereikia šokiruojančių, greitų potyrių, dėmesio. Neabejoju, kad keramikė ateityje atras dar savitesnes savo kūrinių formas ir išraiškas, ir jos – sėkmingos keramikės – kelias bus ilgas.
 
Dailininkas Gvidas Raudonius

 

Daugiau informacijos galima rasti mano tinklapyje:

https://www.rimaleipuvieneceramics.com/exhibition

 

 

 

 

JMVMC inf.

Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas „Nuodėmės“ „Jono Meko vizualiųjų menų centre“

Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas „Nuodėmės“ „Jono Meko vizualiųjų menų centre“, Vilniuje, Malūnų g. 8
 

 

Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (Rom 5, 20)

 

Tepasako mums tie, kurie sako priešingai, tai yra tie, kurie neigia savo išgelbėjimą: vyriausiojo kunigo duktė ir našlės sūnus, kurį mirusį nešė ties miesto vartais, ir Lozorius, kuris keturias dienas išbuvo kape, su kokiais kūnais jie prisikels?

Suprantama, su tais pačiais, su kuriais buvo mirę: juk jeigu ne su tais pačiais kūnais, aišku, kad ir ne tie patys, kurie buvo mirę, prisikels. Tačiau iš tiesų „Viešpats paėmė, sako Šventasis Raštas, mirusį už rankos ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis“, ir numirėlis atsisėdo, ir Jėzus liepė duoti jam valgyti, ir atidavė jį jo motinai.

 Taip pat Viešpats Jėzus pašaukė Lozorių galingu balsu, sakydamas: „Lozoriau išeik“, ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos dar buvo apvyniotos aprišalais. Tai simbolis žmogaus, kuris buvo surištas nuodėmių. Ir dėl to Viešpats sako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.

 

Kuratorius: Kęstutis Šapoka

Svajonė ir Paulius Stanikai – vieni aktyviausių ir kūrybiškiausių Lietuvos menininkų, kurių kūrybinis kelias tęsiasi ir varijuoja jau beveik tris dešimtmečius. Prancūzijoje, Paryžiuje gyvenantys menininkai nuolat atstovauja Lietuvai daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras ir  galerija Vu Paryžiuje, galerija White Box Niujorke,Other Gallery Šanhajuje etc.

 

Parodos atidarymas 2018 m. gruodžio 20 d. 18 val.

Paroda veikia 2018 12 20 ‒ 2019 03 30

 

 

Rengėjas: Jono Meko vizualiųjų menų centras

Partneris: Lietuvos kultūros taryba

Rita Mikučionytė

Ilgesio dykumos, liūdesio šešėliai

Irmos Balakauskaitės paroda „Į pradžią / Įtakos ir pasirinkimai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kiekvienoje parodoje ieškau paslėptų užuominų, savito ekspozicijos rakto, kuriuo galėčiau atrakinti pristatomos kūrybos savastį. Prasmingu pasivaikščiojimo po Irmos Balakauskaitės parodą vadovu man tapo 2017 m. jos interviu su Belgrado galerijos „Grafićki Kolektiv“ direktore, parodų kuratore, menotyrininke Ljiljana Ćinkul (visa teksto išklotinė eksponuojama galerijos „Kairė–dešinė“ 3 a. salėje).

Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, V. Nomado nuotr.
Linas Bliškevičius

Beviltiška padėtis

Amerikiečių menininkės Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Aš nežinau, apie ką ši paroda. Abejonė mane verčia žengti transcendentinį žingsnį ir ieškoti, kas slypi už jos iliuziško fasado. Nesinori parodos dekonstruoti materialistiniais terminais, viską suvedant į objektus ir jų santykius, bet ar to galima išvengti žvelgiant į daiktus.

 Ellie Hunter parodos „At Bay“ atidarymo metu vyko performansas su Anni Puolakka. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ atidarymo metu vyko performansas su Anni Puolakka. L. Skaisgielos nuotr.
 Ellie Hunter parodos „At Bay“ atidarymo metu vyko performansas su Anni Puolakka. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ atidarymo metu vyko performansas su Anni Puolakka. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ellie Hunter parodos „At Bay“ fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Rengėjų inf.

Tapybos paroda „Dokumentas“ Vilniaus rotušėje

Sausio mėn. 3–23 d.

Dokumentas – tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai. Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.

Dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė

Kuratoriai: Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė

Kristina Stančienė

Nedidelis koliažo fragmentas

Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera“ galerijoje namuose „Trivium“

Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
VDA inf.

Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės personalinė paroda

Kveičiame į Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės personalinės parodos atidarymą (kuratorė – Eglė Ganda Bogdanienė) VDA tekstilės galerijoje ARTIFEX gruodžio 18 d. 18 val.! Po jo vyks knygos “Marija (Marijona) Rinkevičiūtė-Žilevičienė. Tapatybės paieškos mene ir dizaine” pristatymas (sudarytojos Eglė Ganda Bogdanienė ir Lijana Natalevičienė) A. ir A. Tamošaičių galerijoje “Židinys” (adresas: Gaono g.1, Dominikonų g. 15).

Atidarymas gruodžio 18 d. 18 val.
Paroda veiks iki 2019 m. sausio 12 d.
VDA Artifex galerija, A. ir A. Tamošaičių galerija “Židinys”.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.


 Ši paroda– tai pirmas bandymas apžvelgti tekstilininkės ir kostiumo dizainerės Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės kūrybinį palikimą: pristatyti jos gyvenimo istoriją, įvairiapusę kūrybinę ir pedagoginę veiklą, įvertinti jos nuveiktus darbus klojant kostiumo dizaino mokyklos pagrindus. Būdama kostiumo dizaino programos pradininkė (su Genorata Kėkštaite-Razmiene) tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ši patraukli ir energinga asmenybė atvėrė duris į mados ir tekstilės dizaino pasaulį ne vienai kostiumo dizainerių kartai.
              

Marijona Rinkevičiūtė gimė 1933 metų balandžio 7 dieną Ukmergės rajono Balnininkų valsčiaus Trakų kaime Vinco ir Apolonijos Rinkevičių šeimoje. Būsimoji menininkė augo ir brendo sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu, jai teko patirti pokario materialinius vargus, pilietinės rezistencijos įtampą, stalininio režimo suvaržymus ir „liaudies priešo“ (1945 m. tėvas pasitraukė į JAV) dukters dalią, o vėliau – nelengvus įsitvirtinimo meno pasaulyje ir siekio būti tiesiog laiminga moterimi dramą. 1951–1954 metais Marijona mokėsi grafikos Kauno taikomosios dailės mokykloje (vėliau – Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas), studijas tęsė 1955–1961 m. Lietuvos dailes instituto Tekstilės katedroje, nuo 1961 iki 1986 m. spalio mėnesio joje dėstė.
              

Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė buvo apdovanota ne vienu talentu. Savo energiją ji dalijo unikaliajai tekstilei, audinių dizainui ir sceninių bei tautinių drabužių projektavimui. Kaip menininkė ji brendo modernizmo lūžio laikotarpiu, kai plečiamai audimo pramonei buvo reikalingi dailininkai, gebantys kurti modernistinius projektus masinei gamybai, todėl tekstilininkai dar studentai buvo skatinami savo talentus pritaikyti praktiniams poreikiams. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė išgarsėjo dar studentė, kai pagal jos projektus „Kauno audinių“ fabrike pagaminti audiniai pradėti gaminti masiniu būdu, jie keliavo po vietines ir tarptautines parodas, prisidėdami prie lietuviško tekstilės dizaino modernizavimo. Menininkės dekoratyviniai audiniai pasižymėjo folklorine tematika, lakonišku piešiniu, raiškia stilizacija, žaismingais spalvų ir linijų deriniais, prilygstančiais sovietmečiu draudžiamai modernistinei tapybai. Taip tekstilės fabrike niekad nedirbusi menininkė nemažai prisidėjo prie naujojo stiliaus audinių dizaine įsitvirtinimo.


Daugiau kūrybinio polėkio dailininkei teikė unikalioji tekstilė. Septintame-aštuntame dešimtmetyje ji išbandė rankinį audimą staklėmis (Lietuvos dailės muziejuje saugomi grindų kilimai, 1962, 1963), rištinę ir riju techniką („Sadutė“, 1965), vėliau – tapiseriją („Jaunystė“, 1968; „Amžinoji ugnis“, 1970; „Žemė ir kosmosas“, 1972), praturtintą inovatyviomis žaliavomis (džiutu, liureksu). Kaip ir kiti tekstilininkai Marijona atliko užsakymus viešiesiems interjerams. Didelio formato gobelenas „Saulutės“ (1975) papuošė Pasvalio restorano „Šilas“ svečių salę. Dailininkę galėtume apibūdinti kaip gana tipišką to laikotarpio tekstilininkę, kurios kūrybai būdingos gamtos ir epinės, laiko dvasią įkūnijančios temos, dekoratyvi kompozicija, polinkis į poetines metaforas, medžiaginių tekstilės galimybių išnaudojimą.


 Augant tautinių drabužių paklausai, teko atidėti kūrybinius sumanymus ir imtis sceninių kostiumų projektavimo. Tautinės muzikos ir šokių kolektyvai buvo itin populiarūs sovietinėje Lietuvoje. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė suprojektavo drabužius 1964, 1980, 1990 metų respublikinių dainų švenčių dalyviams, o aštunto dešimtmečio pradžioje įsitraukė į tautinių drabužių  saviveikliniams liaudies muzikos ir šokių kolektyvams kūrybą. Daugiausia pastangų ji įdėjo kurdama kostiumus liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertinei programai „Per tėviškėlę“ (1974). Jos sukurtais kostiumais „Lietuvos“ ansambliečiai pasipuošdavo ir vėliau, nepriklausomybės laikais.

Marija suprojektavo tautinius kostiumus net trims Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ programoms (1975, 1977, 1980), taip pat Lietuvos pedagoginio instituto dainų ir šokių ansambliui „Šviesa“, Švenčionių dainų ir šokių ansambliui „Aukštaitija“, Trakų kaimo kapelai „Galvė“ bei kitiems. Šie ansambliai sėkmingai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, tapo ne vieno respublikinio, sąjunginio ir tarptautinio konkurso laureatais. Scenos specifikai pritaikyta apranga nemaža dalimi nulėmė Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblių populiarumą bei sėkmę. Dailininkė buvo apdovanota kostiumo dizainerės talentu ir gebėjimu atskleisti scenoje pasirodančių atlikėjų išskirtinumą, suteikti jų išvaizdai romantinio polėkio.

 

 

 

Rengėjų inf.

Retrospektyva „Kažkas yra“. Paulina Pukytė

VDA parodų salėse Titanikas (Maironio g. 3, Vilnius)

Atidarymas gruodžio 14 d. 18 val.

Paroda veikia iki sausio 12 d.

Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.


Pukytės matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.
Dviprasmybė ar daugiaprasmiškumas svarbūs ne tik Pukytės vaizdui, bet ir tekstui. Kai sunku apibūdinti, kas konkrečiai traukia, patinka (kalbant apie kūrinį ar žmogų), sakoma „kažkas jame yra“, kita vertus, kai kas nors elgiasi keistai ir norima pasakyti, kad žmogus išeina už socialinių normų – „jam/jai kažkas yra“. Pasirinkusi tokį pavadinimą apžvalginei parodai, Pukytė ne tik referuoja į kai kuriuos savo darbus, bet ir savo kūrybos bei karjeros atžvilgiu demonstruoja tokį patį įtarumą kaip ir viso kito. Tačiau Pukytės veiklas unikalias daro net ne ši skvarbi įžvalga, o visa rišantis, persmelkiantis, tobulas ironijos jausmas. Čia svarbiausia ne prasmės gaudynės, o prasminga abejonė.
-- Monika Krikštopaitytė

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) yra menininkė, rašytoja ir kuratorė. Dešimto dešimtmečio pradžioje, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, išryškėjo kaip savita menininkė, netelpanti į disciplinų, žanrų, ir technikų rėmus. Magistro laipsnį apsigynė Londono Karališkajame meno koledže. Gyvena ir kuria tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“. Jos kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privatūs asmenys.

Parodoje „Kažkas yra“ pristatomi darbai, sukurti per pastaruosius du dešimtmečius: instaliatyvūs objektai, videoinstaliacijos, trumpi filmai, konceptualūs projektai ir intervencijų viešose erdvėse dokumentacija.
Kuratorė – Laima Kreivytė.
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

 

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas