Evelinos Paukštytės paroda „Mano pasaulis rūpinasi manimi“
Šį ketvirtadienį, gruodžio 20 d. 18 val. viešbutyje „Pacai“ (Didžioji g. 7) bus atidaryta menininkės Evelinos Paukštytės tapybos darbų paroda „Mano pasaulis rūpinasi manimi“.
Parodoje eksponuojami keturių pastarųjų metų Evelinos Paukštytės (g. 1980) tapybos darbai priklauso skirtingiems ciklams, tačiau vienam kūrybos periodui. Menininkė stebi aplinką, gilinasi į savo pasąmonę ir iš šių dviejų kuria paveikslus, kaip slenksčius tarp išorės ir vidaus. Tarpinės zonos ir būsenos visada apgaulingos. Pirmas žvilgsnis į Evelinos Paukštytės paveikslus taip gali būti klaidingas. Ryškios spalvos, dinamiškos linijos, šmaikštūs personažai nuteikia smagiai. Tačiau neužilgo pajunti, lyg linksmintumeisi butaforiniame paviljone. Įdomiausia, kad tai supratus ateina ne liūdesys, o įdomumas.
Paveikslų stilistika primena devintojo dešimtmečio „Arcade“ tipo klasikinius kompiuterinius žaidimus: plokščias, sterilias erdves kerta griežos linijos, o tarp jų juda figūros. Iš paveikslo į paveikslą eina triko aprengtos stilizuotos vyrų figūrėlės, dažnai atsikartoja lašišos, piliulės, raudoni anturio, dar vadinamo flamingo gėle, žiedai, vaisiai ir daržovės. Tačiau pasitaiko ir kviestinių žvaigždžių iš populiariosios kultūros: Barbė, Pikaču, žali ufonautai ir kt. Visi šie personažai nuolat juda atlikdami įvairius veiksmus – čia negali sustoti, nes nepateksi į kitą levelį.
Veiksmas vyksta uždarose erdvėse. Spaudžiantį keturių sienų jausmą dar sustiprina nuolat besikartojančios aiškios geometrinės formos: kubai, baseinai ar akvariumai. Tai pasaulis be dangaus ir žemės. Čia nebūna vėjo, šlabdribos ar nepakeliamo karščio. Tačiau yra visada aiški ir lygi horizonto linija. Čia nėra kur pasislėpti. Tačiau yra labai aiškus pagrindas ir judėjimui skirtos (tuo pačiu jį ribojančios) linijos. Personažų aplinka iš esmės vienoda, sudaryta iš aiškių linijų ir geometrinių formų. Skiriasi paveikslų horizonto aukštis, linijų ritmas ir tankis, spalvinė gama.
Daugumoje paveikslų kartojasi ir ta pati perspektyva. Žvilgsnis visada mato bendrą situaciją – čia nėra pritrauktų ar atitolintų kadrų, viskas matoma vienodai ryškiai. Monotonišką bendrą perspektyvą paįvairina linijinės perspektyvos taisyklėms nepaklūstantys atskiri objektai, pavaizduoti naudojantis atvirkštinės ar aksonometrinės perspektyvų dėsniais. Į paveikslų vidų visada žvelgiame kiek iš viršaus. Tai bene įprasčiausias žiūros taškas šiuolaikiniam žmogui – juk būtent taip žvelgiame į ant stalo stovintį kompiuterio monitorių.
Tai suveržta tapyba. Uždaros kompozicijos, lokalių intensyvių spalvų plokštumos ir mažos figūrėlės jose ištapytos preciziškai lygiai. Nėra potėpio, tekančio dažo ar skirtingų dažų sluoksnių. Kurdama savo „puikų naują pasaulį“ menininkė kontroliuoja viską, ir to neslepia. Ji kuria visų pirma sau, tik kartais atsidusdama, kad lietuviškos dailės kontekste jaučiasi kiek vieniša. Tos vienatvės esama ir paveiksluose.
Evelinos Paukštytės paveiksluose nesunku pamatyti ne tik kadaise rašytojo Aldous Huxley sukurtą pasaulį, bet ir šiandienos vakarietiško miesto gyvenimą. Skirtingos spalva ar objektų išdėstymu, tačiau vis tik vienodai patogios erdvės, kuriose dūzgia vienodi personažai. Nesimato vaikų nei senelių, mirčių nei prakaito lašelių ant judančių kūnų. Tai dėžučių: monitorių, biurų ar namų bei ritmingo planų pildymo pasauliai. Fasadiškai smagūs, bet verčiantys sunerimti: o kur gi visa tai, kas netelpa tarp lygiai nubrėžtų linijų? Galbūt tai gyvūnuose. Augaluose. Uždaruose kubuose, kurių viduje gali slėptis bet kas ir sprogti bet kuriuo metu. Arba – humoro jausme, kurio paveiksluose tikrai nemažai. Juoktis mokantys žmonės retai tampa moralizuotojais. Evelina Paukštytė tiesiog pasakoja apie save, o per save – ir apie visuomenę, mūsų visų gyvenimus.
Aistė Paulina Virbickaitė
