Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus

Menininko Sauliaus Vaitiekūno (g. 1953) kūrybinė biografija (it koks Klajojančio olando korpusas bekraščiuose vandenynuose ar mistiškasis „La Bateu ivre“ à la Arthur Rimbaud) sušmėžuoja kažkur dar praeito – dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ūkuose.

Būtent tuomet – atsikuriant Lietuvos valstybingumui, 1990 ir 1991 metais S. Vaitiekūno pavardė pasirodo grupinėje taikomosios dailės parodoje Šiuolaikinio meno centre, o netrukus – tik po metų – galerijoje „Vartai“ surengiama šio menininko personalinė paroda „Jūros akmenėlių žaidimai“.
XX amžiaus 10 dešimtmetį S. Vaitiekūnas į Lietuvos (ir ne tik) meno lauką įsiveržia kaip ryški, visus apakinanti, iš dangaus tartum netikėtai, bet kartu visiškai lauktai įsiveržusi uoliena – meteoritas. Uolienos sąvoka šiuo atveju pavartota neatsitiktinai – šia menininko ypač mėgstama, naudojama ir vartojama kūrybine materija (tai gali būti ir pilkas laukų riedulys, ir neolitinis titnagas ar Baltijos akmenėlis) bei ją apibrėžiančiu terminu nusakytinas ir jo „svoris“ lokalaus šiuolaikinio meno scenoje.
Kaip teigia pats menininkas, kūryba yra pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Būtent tuo – greita ir taiklia reakcija pasižymi S. Vaitiekūno instaliacijos, objektai, netgi juvelyriniai dirbiniai (pagrįstai laikomi vienais pirmųjų konceptualių šio žanro atstovų Lietuvos meno scenoje).

Paradoksalu, o gal visiškai simptomiška, jog jau tuomet, o ir peržengus 2000-ųjų metų slenkstį, Saulius Vaitiekūnas kūrė ir kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko Sauliaus Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Kaip ir dera tikram, ne tik XXI amžiaus, muziejui, tai yra žinios iš praeities, dabarties pranešimai ir signalai ateitin. Gal visai nesimboliška, kad vasario 16 pasibaigsianti paroda pradedami prezidentinių rinkimų metai Lietuvoje...

Parodos kuratorius – Vidas Poškus
Parodos rėmėjai – Vilniaus dailės akademija, galerija „Terra recognita“, Žvėryno odontologijos klinika, „Aštuntoji diena“