VDA Akademijos galerijoje dvi naujos parodos

Parodos veikia iki sausio 19 d.

Jaunosios kartos menininkė Jūratė Girdvainis tapybos parodoje „Laukininkų rajonas“ pristato per pastaruosius metus savo darbuose vystytą tematiką. Jau bakalauro studijose pirmuose kursuose tapytos monochroniškų spalvų vonios kambario plytelės davė atspirtį dailininkės polinkiui struktūrai. „Laukininkų rajonas“ arba laukininkų gatvė – tai reali erdvė, kurioje menininkė praleido vienerius metus vaikystėje. Tačiau pats pavadinimas tarsi žodžių žaismas transformuojasi į kitas reikšmes: „Laukininkų“ – laukinis, laukimas, „rajonas“ – bendruomenė, artumas. Parodoje eksponuojami darbai atspindi ne tik dailininkės asmeninę patirtį, bet sukuria terpę, kurioje lankytojai patys gali apmąstyti savo aplinką, bendruomenės, kurios dalimi jie yra, reikšmę.

Ryškioms spalvoms veikiant kaip simuliakrui, menininkė sąmoningai savo darbuose pasirenka nenaudoti spalvų. Parduotuvių vitrinos, lauko iškabos, reklaminiai stendai sukelia spalvų persisotinimą, kurio J. Girdvainis savo darbuose vengia. Taip lankytojas atsiduria tarsi išvalytoje nuo spalvų erdvėje, kurioje paveikslai atrodo neišbaigti, lyg pradėtų darbų schemos.
 

Ieva Šukytė

Liepos Pivoraitės tapybos paroda „Kitas sustojimas“ – tai nauja stotelė menininkės kūrybiniame kelyje. Pradėjusi kurti darbus nuo vaikų ir žaidimų tematikos, dailininkė žengia į naują kūrybinį etapą ir nori pažvelgti į savo nutapytus paveikslus per naują prizmę.

„Mano kūryba – tai nuolatinis judėjimas, kuris nebūtinai turi aiškias trajektorijas ar išsikeltus tikslus. Tai – panašiau į kvėpavimą. Jo negali ilgam sustabdyti, nes pradedi dūsti, darosi silpna, ima svaigti galva. Taip ir su kūrybiniu judėjimu – sustoji, užfiksuoji, realizuoji idėją arba tik padarai 10 bandymų, iš kurių nei vienas neperteikia to, ką norėtą pasakyti ir judi toliau, kartais į priekį, o kartais atgal – tai visiškai nesvarbu. Svarbu judėti ir nepamiršti kartais sustoti. O tas sustojimas ir yra gimstantis paveikslas,“ – teigia menininkė.

Šioje L. Pivoraitės parodoje vyrauja žiemos motyvai: ant sienos pakabintos pačiūžos, sniege paliktos vienos rogutės ar žieminiais, ryškiais rūbais apsirengusi mergaitė. Tačiau, kaip teigia pati dailininkė, nutirpus sniego paklodei, pasimato šiukšlės, nuorūkos ir purvas. Tarp švelnių pastelinių spalvos paletės darbų įnešami tamsesni atspalviai ir motyvai, nukreipiantys žiūrovo akis į kitą pusę. To ir siekia menininkė – sukurti žiemišką peizažą, kuriame neapsieinama be suestetinto minimalizmo ir po blizgučiais paslėpto netikrumo.