7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gera istorija yra viskas

Paulinos Pukytės retrospektyvinė paroda „Kažkas yra“ VDA „Titanike“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 2 (1281), 2019-01-11
Dailė
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.

Savo ir ne savo noru vis patekdama į šiuolaikinio meno ambasadorės vaidmenį gerai suprantu žmonių susierzinimą susidūrus su kokiu nors neaiškiu objektu ir dar neaiškesniu tekstu. Jauni kūrėjai ir baikštūs galerininkai beviltiškai eksploatuoja jau senstelėjus filosofus, į akis pučiama tarptautinių žodžių migla, bet niekas niekada nieko neperskaito iki galo pirmiausia dėl nepakeliamo nuobodulio susidūrus su tiesiog blogu tekstu. Tai žlugdo šiuolaikinio meno reputaciją.

Viso labo tai tik blogas, o ne šiuolaikinis menas arba bloga jo komunikacija. Tačiau atsakymas yra ne šuolis į popsą, nes ten pirmas kriterijus yra vartotojo poreikiai ir pataikavimas, jie verčia žiovauti dar labiau. Atsakymas – gera istorija. Nes mes labai nedaug pasikeitėme nuo tų laikų, kai sėdėjome prie laužo ir pasakojome istorijas. Medijos seniai pranoksta pojūčius, bet ne vidinio įvykio svarbą. Istoriją galima kurti tekstu, vaizdu ir situacija. Meno įvairovė parodė, kad tai daryti įmanoma kaip tik nori, bet svarbiausia nepamesti minties ar jausmo gijos, kad ir kokio rafinuotumo ar siaurumo būtų žinia.

Paulina Pukytė atstovauja tam gerajam šiuolaikiniam menui pirmiausia todėl, kad jai pasakojimas yra visų svarbiausias, o kūrinys suvokiamas kaip struktūrą turintis įvykis. Ji yra puiki menininkė, nes sugeba neapsakomai glaustai pasakyti daug ir dar su humoru suraityti kokį nors klasikinį kontekstą, pavyzdžiui, graikų mitą, kultinį kino filmą arba mūsų visų patirtą troleibusą. Galvodama apie ją kaip tik ir priėjau prie išvados, kad tik pasakojimo gerumas gali nusakyti kūrinio sėkmę. Pasakojimo nereikėtų painioti su literatūriškumu. Labiau turiu galvoje suvokimo blyksnį. Bet blyksniui sužibėti reikia struktūros.

Kokį pasakojimą turi Pukytės kolekcija „Muilas“ (2001)? Joks aprašymas prie kūrinio nekaba, bet muilai kalba šimtą dalykų. Kauno dailės instituto ūkinis muilas verčia galvoti apie dažuotas rankas ir taupymo programas, Žemaičių užeigos – apie apsukrumą (naudojamas viešbutinis muilelis), muilas iš Venecijos kavinės pragysta apie stilių ir estetiką, spindi užsienio žavesiu. Visi drauge jie įamžina dingusį paprotį viešose prausyklose siūlyti kietą muilą, jį pakeitė skystasis. Parodos kuratorė Laima Kreivytė pasiūlė pažiūrėti į muilus kaip į kolektyvinę skulptūrą, kurią anonimiškai minko ir gniaužo atsitiktinė grupė žmonių. Net grynai estetinis žvilgsnis įmanomas. O juk tai tik muileliai, kažkokia niekinga kasdienybės detalė, kaip buvo cituojama neįvardinta kritiškai nusiteikusi literatūrologė. Ne, ne muileliai, o gera autorės mintis ir pastabi akis.

Labai panašios struktūros ir kitas kolekcija pagrįstas darbas „Kramtomosios gumos varžybos“ (2001), kur Pukytė kramtomajai gumai Londono gatvėse surengia varžybas. Čia yra šiek tiek teksto, bet tik tam, kad atsiskleistų autorės vizija, o konkrečiau – sportinė intriga ir vaizdų kontekstas. Pukytei būdinga naudoti rastus objektus, tekstus, tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“ ji ieško susisiejančių vaizdo ir turinio taškų, nesutapimų, iškalbingų klaidų. Menininkė šiuo atveju yra analitiška stebėtoja.

Pukytės darbuose yra ne tik šaunios ironijos, bet ir specifinio liūdnumo. Manau, kad menininkė yra paveikta egzistencializmo, neišsisklaidančio absurdo pojūčio ir kafkiško santykio su pasauliu, kaip ir daugelis Lietuvoje dėl suprantamų senų ir naujų istorinių priežasčių. Tačiau superanalitiškas Pukytės protas labai kūrybiškai įsikibo į struktūralizmą ir viskame įžvelgia kokią nors struktūrą, formą, eigą: visuomenės, kalbos, ritmo, miesto, mito, filmo, ir taip be galo. Jos matymas apsėstas kultūros. Atsitiktinius vaizdus ar objektų kolekcijas ji dekoduoja kaip prasmingus, keičia jų ritmo sekas.

Vienodai intensyvus tikėjimas absurdu, nesėkme, nusivylimu ir prasme, reikšme, sąryšingumu, ko gero, ir kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas, nors ir atrodytų, kad temos jos kūryboje kažkokios mažos, paraštinės. Kramtomosios gumos gabalėliai ant grindinio, muiliukai iš viešų tualetų, mezginiais aptrauktos troleibuso rankenos, atvirukų su gėlėmis, ranka rašytų skelbimų kolekcijos, keli kadrai iš filmo – visai nedidingi gyvenimo fragmentai ir temos.

Todėl kartais gali atrodyti, kad menininkė užsiima kažkokia smulkme. Bet iš tiesų Pukytė aiškinasi daug didesnius klausimus nei valstybiniai ar meno istorijos – ji imasi pasaulio logikos, o toji visada atsiskleidžia tik detalėse, ten, kur niekas nekreipia dėmesio.

Pukytė dirba su kalba kaip išraiškos priemone įvairiose srityse. Ji – ir rašytoja, išleidusi jau kelias specialistų įvertintas knygas, ir dramaturgė, bendradarbiaujanti su režisieriais (pastatyti spektakliai „Bedalis ir labdarys“, „Marti“), ir išskirtinė kultūros komentatorė, įžvalgi meno kritikė, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ turėjusi ir nuolatinę skiltį (Aną savaitę Londone, Pastebėjimai). Kalba yra jos namai, todėl renčiant kūrinius jų pavadinimai ir tekstai kadre / apraše / rastame vaizde / dainoje yra svarbūs, paprastai jie atrakina kūrinį.

Pukytės tekstui, kaip ir vaizdui, dažniausiai svarbi dviprasmybė ar net daugybinė prasmė. Kūrybą apžvelgianti paroda pavadinta žodžiais, kuriuos galima vartoti priešinga prasme: „Kažkas yra“. Kai sunku apibūdinti, kas konkrečiai traukia (kalbant apie kūrinį, maistą, žmogų), sakoma „kažkas tame yra“, arba kai kas nors elgiasi keistai ir norima pasakyti, kad jis išeina už socialinių normų – „jam / jai kažkas yra“. Pasirinkusi tokį pavadinimą, Pukytė ne tik referuoja į keletą savo darbų, bet ir savo kūrybos bei veiklos atžvilgiu demonstruoja tokį patį įtarumą kaip ir viso kito.

Menininkei, kuri geba iš išspjautos kramtomosios gumos ar raštelio išgauti meną, įžvelgdama juose daug daugiau, o kitų atsiminimus paversti beveik savais, – fikcinė realybė, be abejonės, yra daug svarbesnė už tikrovę. Pavyzdžiui, to prisipažinimu galime laikyti kūrinių grupę, susijusią su senu rusišku filmu apie Štirlicą „Septyniolika pavasario akimirkų“, kurio veiksmas vyksta neva Berne, Šveicarijoje. Filmo realybė tikroje Šveicarijoje, kaip galima buvo numanyti, neegzistuoja, bet Pukytė to nepaiso. Ji vis tiek elgiasi pagal savo išgyventos realybės taisykles. Nors nėra net gatvių tokiais pavadinimais, ji jas randa / sufabrikuoja. Tikroje Šveicarijoje gėlės ant kiekvienos palangės, todėl negalėtų būti slaptas nesėkmės ženklas kaip filme, bet tos nelemtos gėlės ir reiškia nusivylimą, tik jau išplėstinį.

Pukytė moka meniškai nusivilti, o nusivylimą pritaikyti kaip darbo metodą. Ji nesėkmę paverčia galia. Žiūrovą apima dvasingumo pojūtis. Dvasingumo ne kokia nors importine Rytų praktikų prasme, o paprasta – Pukytės menas parodo, kaip galima iš neišsenkančio šūdo daryti kompostą, bet ne kompromisą. O gal netgi auginti kvapnias rožes kaip tuose atvirukų rinkiniuose, kuriuos kadaise patarė rinkti močiutė. Grožio romantiką tuojau pat sutrikdys užtaisomo automato garsas („Kalašnikovas“ su Mina Haukka, 2004), nes ši menininkė neneigia turinti atmintį net kūno lygmenyje ir kuria įtraukdama ir ją. Pukytės kūrybą dar galima būtų vadinti holistine, nes į kultūros kūną ji žvelgia kaip į vientisą, o ne atskiromis sritimis. Kiti sakytų – ji yra tarpdisciplininė autorė, bet šito žodžio reikšmė ištuštėjusi. Pukytės veiklą unikalią daro net ne tai, o visa rišantis, persmelkiantis, krūtinę juoku atrakinantis, tobulas ironijos jausmas. Šios kūrybos psichinės savybės – nesutampančių prasmių dabarties išgyvenimo rinkinys. Čia svarbiausia ne prasmės gaudynės, o prasminga abejonė.

Parodoje, apžvelgiančioje kelis pastaruosius dešimtmečius, išryškėjo pagrindiniai menininkės kūrybos principai, nors galėjo atrodyti, kad kūryba marga ir įvairi. Visai nepavargę, o muziejinio (svarbos) skambesio įgavę, nuskambėjo keli geri šiuolaikinio meno hitai: „Muilai“, „Kramtomosios gumos varžybos“, „Geismų troleibusas Nr. 3“. Mados kolekcija „Aksesuarai“ (1999) vis dar turėtų būti blizgių žurnalų avangardo skyrelio puošmena.

Kaip kažkada apie Pukytę rašė Kreivytė – ji partizaninė menininkė. Ne tik todėl, kad kniaukia muilus, meną išranda iš kasdienybės paprastosios. Sakyčiau, ir todėl, kad kurdama iš paraščių ir beveik paraštėse sugeba kurti kūrinius, dėl kurių vėl sublizga šiuolaikiniu menu nusivylusiųjų akys.

Paroda veikia iki sausio 12 d.

Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Baby One More Time“. 2014 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Baby One More Time“. 2014 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Vidurdienį Demokratų aikštėje“ ir „Adina. Paminklinė lentelė tėvui“ 2017 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Vidurdienį Demokratų aikštėje“ ir „Adina. Paminklinė lentelė tėvui“ 2017 m. A. Vasilenko nuotr.
Parodos vaizdas. A. Vasilenko nuotr.
Parodos vaizdas. A. Vasilenko nuotr.