Menas iš konflikto

Pirmiausia apie ekspoziciją: apie architektą ir kitus bendraautorius, Valdo Ozarinsko projektų / kūrinių paieškas, ekspozicijos architektūros „audinį“, jos siūlais tapusius kūrinius ir kūriniais tapusias medžiagas, apie netikėtumus ir nuotykius.

Tai pirmoji Ozarinskui skirta retrospektyva, ir turint omenyje, kad jis retai kada kalbėdavo apie senesnius savo kūrinius, atradimų būta tikrai daug, nors jo kūrybą sekiau ir greta bei kartu dirbome daugiau nei dešimt metų. Dalis atradimų – tai kūriniai, idėjos ir projektai, pritrenkę gausa, ir džiaugiuosi, kad kūrybiniu palikimu toliau rūpinasi ir jį globoja Ozarinsko dukters Elenos įsteigtas fondas. Kiti atradimai – anksčiau neperskaitytos vieno ar kito kūrinio prasmės, sąsajos tarp skirtingų kūrinių, tam tikros visoje jo kūryboje susipynusios „siužetinės arkos“, nuo pradžios iki pabaigos išliekantys ar ryškėjantys kūrybos principai, ambicijos, pasirinkta laisvė. Ši paroda tėra pradžia, kūriniai ir jų prasmės ateityje turėtų vertis tik plačiau.

Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, garsiojo Baltijos paviljono kuratorių komandos nariai, prisijungė likus keletui mėnesių iki parodos. Būtent jie apžvelgė Ozarinsko projektus, patenkančius į klasikine reikšme traktuojamos architektūros sritį, ir atrado „įkalčius“, patvirtinančius, kad Ozarinskas nuosekliai sėmėsi įtakų iš tos aplinkos, kuria žavėjosi: labai kviečiu atkreipti dėmesį į radijo detalių rinkinį parodos dalyje pavadinimu „Technovertimai“, jame sužymėtos detalės, kurių formas Ozarinskas kopijavo kurdamas projektuojamų pastatų tūrius.

Paskutinis jo parengtas pasiūlymas individualiam namui sukurtas „iš lempos“ tiesiogine šių žodžių prasme – pastato tūris atkartoja lempiniuose stiprintuvuose naudojamos detalės formą. Anksčiausias iki šiol rastas jo projektas, kuriame nukopijuota radijo detalė, siekia 1993 metus – architektūros prasme Lietuvai gana gūdų laiką. Šiam architektui, kuris niekuomet neprojektavo kompiuteriu ir priešinosi bet kam, kas „tik dėl grožio“, kur kas labiau „iš lempos“ būtų sėsti ir pačiam bandyti sugalvoti naują formą, kai pasaulis pilnas puikių formų ir net objektų, kuriuos galima „skolintis“ ir taikyti kuo įvairiausioms paskirtims. „Gražu, gražiau, dar gražiau... pradėjus dailinti tam niekuomet nebus galo“, – yra sakęs Valdas. Jo akys visuomet krypo į inžinierių, o ne dizainerių ar dailininkų sukurtus objektus.

Anna Kats, Niujorko Modernaus meno muziejaus Architektūros ir dizaino skyriaus kuratorė, padėjo į Ozarinsko kūrybą pažvelgti iš kiek tolesnės perspektyvos – pabandyti surasti jai vietą tarptautiniame kontekste. Jos esė išspausdinta parodos gide. Pokalbiai su Anna padėjo ne tik naujai pažvelgti į konstruktyvizmo įtaką Valdo kūrybai, – kuri mezgėsi į architektūrą žengiant dekonstruktyvizmui, – bet ir sugretinti skirtingų šalių patirtis ir iš naujo kelti klausimą, kas atsitiko, kad iš tiesų nė vienas architektūrinis Ozarinsko projektas, neskaitant ekspozicinių paviljonų ir interjerų, taip ir nebuvo įgyvendintas. Atsakymas susidėtų iš daugybės aplinkybių ir niuansų, bet nenuvertinkime neeilinių Ozarinsko estetinių preferencijų ir nepasitikėjimo kultūros profesionalais. Tai nėra būdinga vien Lietuvai, tačiau vis dėlto nėra ir universalu. Niekas negali garantuoti, kad Ozarinskas būtų kūręs ir statęs tikrai gerus visuomeninės, reprezentacinės ir įvairiausios kitokios paskirties pastatus, bet faktas, kad tokioms jo ambicijoms visi keliai buvo vienas po kito užkirsti. Ši paroda – tai pirmiausia didelių ambicijų ir nusivylimų istorija.

Tik pradėjus skaityti ankstyvas jo kūrinių recenzijas ir interviu stuktelėjo mintis, kad juk dominuojančios naujos šiuolaikinio meno formos Lietuvoje 10-ojo dešimtmečio viduryje buvo instaliacijos ir akcijos – performansas buvo gan gerai pažįstamas, videomenas žengė pirmuosius žingsnius, apie „projektus“ dar niekas nekalbėjo. O „akcija“ – tai itin platus terminas, idealiai tikęs Vilniaus scenos dinamikai ir skurdžiai tuometinei jos infrastruktūrai. Ko gero, būtent meno akcijose Lietuvoje geriausiai atsispindi ir tam tikras antikapitalistinis tūkstantmečių sandūros nerimas (millenium anxiety) – vėlgi tarptautinis reiškinys. Tačiau žodis „akcija“ iš Lietuvos meno konteksto dingo kone akimirksniu, vos jis imtas vartoti agresyviose televizijos reklamose kaip nuolaidų ir išpardavimų sinonimas.

Lygiai taip į meno lauką jokių šansų sugrįžti ilgam neteko ir žodis „maksima“, nors galime įsivaizduoti, kad mokantis iš rusų konstruktyvistų šis konceptas galėjo būti itin artimas – o Ozarinsko atveju toks ir liko. Dingus vienam ar kitam žodžiui kartais dingsta ir su juo susijęs diskursas, tačiau nebūtinai dingsta ir pati praktika, tiesiog nelieka būdo apie ją kalbėti. Tai itin išryškėjo kuruojant parodą: atrodo, iki šiol tiesiog neturime įrankių adekvačiai interpretuoti Ozarinsko (ir ne tik jo, žinoma) kūrybą. Beje, parodos gido vidiniame viršelyje kaip savotišką suvenyrą įdėjome tuomet dar labai jauno meno kritiko Raimundo Malašausko 1997-ųjų pastraipą apie meno akcijas – manau, kad šiandienos kultūroje šie sakiniai rezonuoja stipriau nei bet kada.

Tęsiant bendradarbių vardijimą, šiai parodai be galo svarbus gausus būrys kitų Valdo kūrinių bendraautorių, bendradarbių, bičiulių ir bendražygių. Valdo retrospektyvoje yra ir glaustos keleto kolektyvų retrospektyvos (galėtų būti dar daugiau, tik tam neužtektų vienos parodos), tarp kurių išskirčiau drauge su Aida Čeponyte ir atskirai su Audriumi Buču sukurtus kūrinius. Jei viena iš parodos dalių būtų pavadinta „Aida“, tai tikriausiai būtų pasakojimas apie nuotykio bendrystę ir savikritišką humorą. Jųdviejų sukurtus videodarbus ir mados kolekciją „Vidurio Europos vyrai“ galima laikyti Lietuvos feministinio videomeno klasika, tik kalbant apie feminizmą vis dar nėra įprasta kalbėti ir apie vyro ar poros savivoką – žvilgsnio ir nuomonės teisė tarsi priklauso moteriai. Labai įdomu pabandyti atsekti, kaip jų bendra kūryba daro įtaką kitiems Valdo projektams, ir atvirkščiai.

O Audriaus Bučo linija parodoje tikriausiai būtų nesibaigiantis kelionių pasakojimas (travelogue), apie ekspedicijas į medžiagų ir formų pasaulius nuo drauge sukonstruoto 1989-ųjų „Tarakono“ (parodoje pristatomo Remigijos Pačėsos nuotraukose) iki ŠMC kino salės rekonstrukcijos projekto ir toliau. Bendroje jų kūryboje taip pat labai daug humoro, tačiau jis jau visiškai kitoks. Audriaus Bučo kurta šios parodos architektūra Didžiojoje ŠMC salėje, kurią su Jonu ir Jurga praminėme „geležiniais marškiniais“, daugeliu aspektų yra būtent bendros jųdviejų praktikos tęsinys. Metalo skydai, ant kurių eksponuojami atspaudai, – tai yrančios posovietinės industrijos „lobis“, rastas per vieną iš daugelio bendrų ekspedicijų. Sprendimas nenaudoti parodos erdvės sienų, ignoruoti jas irgi susijęs su tuo, kaip Valdas mėgo įrengti architektūros parodas, – be to, paskutiniuose kūriniuose jis šias sienas gerokai aptalžė ir iškoneveikė... Visi kūriniai parodoje arba kabo nuleisti iš viršaus – aukščiau šiai parodai atvertų lubų, arba stovi ant žemės; kai tik įmanoma, originalūs dizaino objektai parodoje atlieka savo originalią funkciją, čia nėra muziejinių pjedestalų. Visa, kas šioje salėje nėra parodos „dalys“, yra jos „užribiai“, į kuriuos nuklydusius žiūrovus pasitinka vien juodų, „nematomų“ Valdo sukurtų kėdžių archipelagai ir kadaise kaip tam tikri „geros formos“ etalonai jo įsigytos baidarės. Šiame užribyje šnarantys garso takeliai – tai drauge su menininku Linu Jablonskiu išleistos kompaktinės plokštelės, šią „muziką“ jie yra „atlikę“ skirtingose scenose koncerto formatu.

Daugybė kolektyvų ir kolektyvinių darbų, kaip ypač būdinga laikotarpiui iki įstojimo į ES, buvo itin neformalūs. Nepamiršiu vieno architekto klausimo, kurį jis uždavė man: „Ar gali būti, kad aš nežinojau, jog esu grupės „Privati ideologija“ narys?“ Interjerams, parodų architektūrai ilgą laiką buvo įprasta apskritai nepriskirti autorystės. Manau, kad prie neformalios kūrybos meno istorikai dar sugrįš.

Na, ir yra ŠMC, kurį verta įvardinti ir kaip kūrybinį bendražygį, ir įtaką, iš dalies – kūrinį, vėliau – nemesis, o ir parodos komandą, padariusią, kaip visada, viską, kas maksimaliai įmanoma. Parodoje galima pamatyti dar ir tai, kad ŠMC yra ir dar kurį laiką liks prisodrintas Ozarinsko dizaino.

Valdas Ozarinskas daug metų dirbo ŠMC architektu. Ar per tuos metus susiformavo tavo asmeninis santykis su menininku, jo kūryba? Gal galėtum papasakoti apie jo įdomiausius parodų ekspozicijų architektūros projektus?

Tiesiogiai prie parodų architektūros esame dirbę ne tiek ir daug, bet niekada nebuvo nuobodu. Instaliuojant scenografijos parodą su Julija Fomina mus, kaip kuratores, Valdas instruktavo dėlioti eksponatus pagal teniso logiką – nupasakojo, ką turi omenyje, ir dingo net nepažymėjęs, kur kas turėtų būti. Jau minėjau, kad jis neprojektavo kompiuteriu ir itin mėgo projektuoti kone konkrečiais daiktais, objektais arba išvis be jų – vien žodžiais, įvaizdžiais, scenarijais. Daugelis stipriausių parodų architektūros projektų sukurti vadovaujantis konstruktyvistinio architektono logika – tai vientisi architektūriniai objektai, kurie iš pažiūros gali būti ir visiškai mažo, ir labai didelio mastelio (ne veltui jį žavėjo plastikas, kiti polimerai ir inžineriniai moduliai), o daugeliu atvejų turi dar ir stiprų literatūrinį prasmės lygmenį.

Parodų architektūrai skirta viena parodos ir jos gido dalis, kurioje pabandžiau bent trumpai nupasakoti keletą ryškiausių projektų. Tarp jų – 2005 m. 9-oji Baltijos trienalė „BMW“, kur itin lakoniškoje Valdo architektūroje susitinka keleto menininkų kūriniai ir keletas talpių idėjų, tarp jų šios parodos „nenoras rodyti“. „BMW“, arba „Black Market Worlds“, kvestionavo Lietuvos kontekste gan staiga pakitusią skaidrumo, regimumo prievartą, jų tironiją. Paroda kalbėjo apie paslaptis, kitus dalykus, kurie gali egzistuoti tik tada, jei nėra matomi; apie tai, kas nežinoma, arba ko nežinojimas toleruojamas. Gilinantis į Valdo kūrybą paaiškėjo, kad ši tema jam itin artima, ir neretai net parodų architektūrą jis sugebėdavo prisodrinti prasminių lygmenų, apie kuriuos kartais nežinodavo net parodų kuratoriai. Kaip ir kiti jo kūriniai, geriausia jo kurta parodų architektūra visuomet buvo aštraus, tačiau užgniaužto humoro, literatūros – arba greičiau kino – ir techno kokteilis. Įdomu, žinoma, ir neįmanoma nuspėti, ar jis pats buvo numatęs visas įžvalgas, kurios iki šiol kyla paviršiun. Jis niekuomet nerašė apie savo kūrinius, o kalbėdamas buvo itin charizmatiškas ir prisitaikydavo prie pašnekovo – tik pokalbyje, nes darbe kompromisų negalėjo pakęsti. Tie architektoniški jo kūriniai ir buvo koncentruoti jo kalbos pliūpsniai.

Neįgyvendinti pastatų projektai – kokie jie?

Pasinaudosiu Daubaraitės ir Žukausko žodžiais: tai pastatai-manifestai, kontrapozicija vyraujančiai architektūrinei praktikai. Tuo metu, kai Lietuvos architektūra gręžėsi į tautiškumą, jis gręžėsi į sparčiai besiveriančią ir besivystančią technosferą. Atidesnis žvilgsnis į jo pastatų projektus rodo ilgainiui išsikristalizavusią manierą tam tikru būdu analizuoti užduotį ir iškeliauti ieškant jai tinkamiausios formos, o dažnai ir metaforos. Tiesa, po 2000-ųjų „Privačios ideologijos“ grupės, kurios dalimi jis buvo, projektuoto Lietuvos paviljono pasaulinėje EXPO parodoje Hanoveryje jis su architektūra atsisveikina. Šis paviljonas ir grupės iniciatyva Lietuvoje sukėlė itin daug neigiamų vertinimų, ir toliau kovoti dėl teisės kurti pastatus, ko gero, atrodė beprasmiška. Vis dėlto kone visus jo projektus, kurtus bet kuriame meno lauke, galima vadinti architektūros kritika – ir, vėlgi, manifestais.

Įgyvendinti interjerų projektai tapo tam tikro laiko ženklais.

Valdas visuomet dirbo labai arti to, ką vadiname materialia kultūra – vietinės pramonės, vietinių resursų. Iš dalies tai nepritekliaus suformuotas veikimo būdas, išmoktas meistriškai naudoti ir tapęs principu, bet net ir keičiantis laikotarpiui Valdo kūryboje išlieka spartietiško taupumo aspektas. Tarkime, kurdamas interjerą reklamos agentūros „Saatchi & Saatchi“ biurui Vilniuje jis panaudoja senų ŠMC parodų reklamai naudotus tentus – jie ir pakankamai gerai atlieka pertvaros funkciją, ir atsineša kiek netikėto literatūrinio turinio, kuris dera kontekste. Parodų rengimo „antrinės žaliavos“ – ne vienintelis aspektas, perkeltas iš „baltojo kubo“ ekonomikos į jo interjerus; tame pačiame biure visi baldai turi ratukus, sugestijuojant, kad juos bet kuriuo metu galima greit pašalinti ir interjerą pakeisti iš esmės.

Apie kūrybinės Valdo biografijos ir materialios kultūros santykį parodoje rašo knygos „90s“ autorius Jonas Žakaitis. Taip pat įdomu prisiminti, kad Valdo itin gerbtas ŠMC pastato architektas Vytautas Čekanauskas ir kiti jo kartos architektai daug mokėsi iš Suomijos architektų ir dizainerių – Alvaro Aalto ir kitų, taip pat kūrusių nepritekliaus ir ekonominės izoliacijos sąlygomis ir panašiai kaip Valdas siekusių įgalinti ir įdarbinti vietinę pramonę. Dešimtasis dešimtmetis daugeliu aspektų buvo skurdus, bet ne toks homogeniškas, kaip kartais manoma. Prisiminkime, kad Valdas buvo didžiulis sinefilas; bokso kriaušė jo kabinete, įsirengtame ŠMC, – tai ir provokuojanti replika apie darbo sąlygas, ir filmo „Oskaras“ su Louis de Funèsu citata. Legendiniai interjerai barams „NATO’s“ ir „Neperšaunama liemenė“ – tai jau „gūdus“ 10-asis dešimtmetis, kai Valdo meilė ginklams ir visam, kas „gerai padaryta“, atveda jį labai arti to Vilniaus, kuriame fotografuojamasi su karo įranga ir sproginėja restoranai. Paraleliai jis įsivelia į ŠMC parodų modulių standartizavimo procesą, dalyvauja pamažu kuriantis „baltojo kubo“ ekosistemai. Visus jo interjerus sieja savitas „kietumas“. Jis yra sakęs, kad jo kuriamas dizainas interjere turi veikti kaip kelio ženklai – būti aiškus, ryškus, tvirtas, lakoniškas ir diktuoti elgesio taisykles.

Ką dar norėtum pažymėti arba kas netilpo į mano klausimus?

Į klausimus netilpo daug... Galbūt verta pasakyti, kad paskutiniais metais daugeliui pažįstamas „piktasis Valdas“ – arba, Jono Žakaičio žodžiais tariant, „pasipiktinęs Buda“ – niekada nekalbėjo vien už save, ir visas jo nepasitenkinimas, ir skundas, kuriam išreikšti scena dažnai tapdavo būtent meno laukas, visuomet buvo skundas viso „kovos klubo“, bendraminčių ir bendražygių vardu. Valdo santykis su viešumu, vieša erdve ir viešu kalbėjimu buvo itin jautrus, jis jautė milžinišką atsakomybę. Yra atvirai prisipažinęs bijantis ne tik viešų erdvių, bet iš esmės ir architektūros. „Architektūra tave nuolat testuoja, ir tai nėra malonu“, – yra sakęs Valdas, ir buvo, žinoma, teisus: architektūra mus visus labai veikia, nors ne visi tai vienodai sąmoningai suvokiame. Juolab ne visi ryžtasi stoti akistaton su savo baimėmis ir apie tai kalbėti. Jo kūriniai jokiu būdu nėra vien tik jo saviraiška. O kalbant apie akistatą su baimėmis, ko verti vien jo pasirodymai koncertinėse scenose – kartą jiedu su, atrodo, Linu Jablonskiu nutarė groti gitaromis atsigulę ant nugaros, kad nenukristų iš baimės drebant kojoms; kitą kartą Valdas paprašė, kad per koncertą būtų pakabintas virš scenos, vėlgi – kad nenukristų, tik pamiršo, kad nesiremdamas kojomis į žemę jis negalės likti atsisukęs į sceną, ir viso koncerto metu sukosi aplink save. Visko kontroliuoti neįmanoma, visiems neįtiksi – tačiau tai ne priežastis nieko nedaryti.

Kalbino Aistė Kisarauskaitė