Teatras

Rimgailė Renevytė

Apie aktorės Rasos Samuolytės veikėjas

Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.

Justina Daugalaitė

Apie spektaklį „Vasarvidis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Valentino dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio ,,Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare’o komediją ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera. Režisierė Eglė Kižaitė spaudoje sakė norėjusi žiūrovams priminti jų pačių meilės ,,kančias“ ir pasijuokti iš jaunystės kvailumo. Spektaklis žadėjo lengvą pasivaikščiojimą mėnesienos nušviestą šekspyrišką vasarvidžio naktį, bet režisierė nusprendė atgręžti veidrodį ir prabilti apie mus pačius – šiandien, dabar.

Savo interpretacijoje Eglė Kižaitė vaizduoja jauną šių dienų žmogų, kurį galima sutikti stilingoje kavinėje ar madingoje parduotuvėje. Scenoje išsipustę vidurinės klasės jaunuoliai, t.y. hipsteriai, žaidžia meilę. Ir jų (kaip ir mūsų gatvių puošeivų) svarbiausias meilės ženklas yra drabužiai, tampantys priemone vilioti ir žadinti aistrą. Jaunuolių nuostatas atspindi ant kūno besikeičiantis dailių drabužių kiekis, o įsimylėjėlių pasirinkimus buriantis Pakas (Gytis Laskovas) yra žavus dizaineris, ,,siuvantis“ įsimylėjėlių likimus. Matavimosi kambaryje žavėdamiesi savo atvaizdais veidrodyje veikėjai priima svarbiausius sprendimus. Fėjų burtai ne įlašinami į akis, o ,,įsiuvami“ į veikėjų širdis dizainerio adata. Taip tarsi dar kartą pabrėžiant, kad šiandien kelias į kito širdį eina per... drabužį. Ne veltui dizaineris Pakas yra pagrindinis šio spektaklio herojus, o įvaizdis ir žavėjimasis savo atvaizdais veikėjams yra svarbesni nei pati meilės samprata. Režisierė išjuokia šiuolaikinės visuomenės reiškinį – įvaizdžio kūrimą (dažnai svarbesnį už asmenybę) ir dizainerių (neretai spaudoje vadinamų kūrėjais) su(si)reikšminimą.

Ieva Tumanovičiūtė

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Rasa Vasinauskaitė

Apie Arūno Sakalausko personažus

Paprašyta nesvarsčiusi pasakyti mėgstamą aktorių, leptelėjau – Arūnas Sakalauskas. Paskui vardijau kitus. Nežinojau, kad teks apie jį parašyti. Ką parašyti? Ogi ką panorėsiu. Pasigailėjau, kad sutikau...

Aušra Kaminskaitė

Apie spektaklį „Pinokis“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių,  paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.

Pokalbis su režisieriumi, choreografu ir dailininku Dimitriu Papaioannou

Poreikis tiesiogiai bendrauti su žiūrovu paskatino Dimitrį Papaioannou dailę iškeisti į scenos menus. Graikų režisierius, choreografas ir dailininkas, plačiai žinomas kaip 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos organizatorius, gimė 1964 m. Atėnuose. Studijavo aukštojoje menų mokykloje ir anksti tapo pripažintu dailininku bei komiksų kūrėju. 1986 m. kartu su šokėja Angeliki Stellatou įkūręs Edafos šokio teatrą (Edafos Dance Theatre) atrado tikrąją meninės raiškos erdvę, kur dirbo septyniolika metų (iki 2002-ųjų). Būtent teatre Dimitriui Papaioannou kuriant vaizdus, pasakojant istorijas, pasirodant scenoje bei įkvepiant kitus geriausiai atsiskleidžia jo – dailininko, komiksų autoriaus, atlikėjo bei grupės vadovo – gebėjimai. Menininko spektakliuose dera šokis, fizinis teatras ir Vakarų vaizduojamojo meno istorija. Juose nėra žodžių, kartais nėra ir rūbų, kurie galėtų pridengti nuogą kūną.

Laura Šimkutė

Apie spektaklius „Būtis nr. 2“ ir „Sudie, idiotai!“

„Neišsigąskite, tai tik šviežias teatro kraujas!“ – tokiu šūkiu atsinaujinęs teatro judėjimas „No Theatre“ pasitiko aštuntą sezoną. Vieną tarpsnį užbaigęs spektakliu „Kaligula“, kitą etapą teatras pradėjo pasipildęs naujais nariais – trečio kurso Muzikos ir teatro akademijos vaidybos studentais, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniais. Savo rezidencija pasirinkę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, jaunieji aktoriai aktyviai kviečia į spektaklius „Iliuzijos“ ir „Būtis Nr. 2“ pagal Ivano Vyrypajevo kūrybą bei „Sudie, idiotai!“ pagal Justo Tertelio pjesę. Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, todėl kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Keli aktoriaus Dainiaus Svobono kūrybos bruožai

Kalbant apie Kauno kultūrinį gyvenimą, neįmanoma nepaminėti Dainiaus Svobono, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, – neatpažinti unikalaus jo balso tembro. Aktoriaus aistra ir atsidavimas teatrui lydi kiekvieną Svobono pasirodymą scenoje, nesvarbu, ar tai būtų pagrindinis, ar epizodinis vaidmuo.

Vilniuje gimęs ir studijavęs Dainius Svobonas nuo 1989 m. dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur sukūrė daug brandžių vaidmenų. Aktorius dirbo su skirtingais režisieriais, tačiau labiausiai atskleidė savo talentą Gintaro Varno spektakliuose „Heda Gabler“ (1998), „Tolima šalis“ (2001), „Portija Koglen“ (2002), „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004), „Nusiaubta šalis“ (2004), „Nekalti“ (2005) bei „Ruzvelto aikštė“ (2008). Režisieriui įsteigus teatrą „Utopia“ Vilniuje, šių dviejų kūrėjų keliai trumpam išsiskyrė, tačiau 2014 m. Varnui Kaune statant spektaklį „Biografija: vaidinimas“, Svobonas pakviečiamas kurti pagrindinį personažą. O naujausiame bendrame teatro „Utopia“ ir NKDT darbe „Natanas Išmintingasis“ (2017) aktorius įkūnija Sultoną Saladiną.

Paskutiniuose Varno spektakliuose, kur Dainius Svobonas sukūrė ryškius vaidmenis, aktorius suteikia personažams daugiau laisvės, improvizacijos ir gyvumo, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, tarsi naikindamas ribą tarp gyvenimo ir teatro. Ši savybė ypač išryškėja spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, kur aktorius vaidina elgsenos tyrinėtoją profesorių Kiurmaną. Svobonui puikiai pavyksta perteikti panašaus tipo veikėjų charakterius – intelektualų, žvelgiančių praeitin, dramatiškai ir kartu šiek tiek komiškai svarstančių galimus pasirinkimus, jų priežastis ir pasekmes. Toks yra Kiurmanas, iš naujo vaidinantis savo paties gyvenimą tarsi spektaklį, kad permąstytų alternatyvias savo biografijos trajektorijas. Regis, Svobonui artimas vaidmuo leidžia į žmogiškąją būtį pažvelgti iš šono bei kritiškai įvertinti pagrindinio veikėjo, o kartu ir savo paties poelgius. Iš naujo ir kitu rakursu vaidinant svarbiausius profesoriaus gyvenimo įvykius, laikina kasdienybės skraistė nukrinta, apnuogindama nematomus žmogaus esybės sluoksnius, vedančius link atsakymų į esminius būties prasmės, laimės, pilnatvės, vienatvės, meilės, kančios, laisvos žmogaus valios ir likimo galios klausimus.

Audronis Liuga

Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.

Rimgailė Renevytė

Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“

Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.