7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lenkija. Lupa. Procesas

Audronis Liuga
Nr. 8 (1245), 2018-02-23
Teatras Pasaulyje

Lenkijoje vykdomos reformos kels dar didesnę grėsmę teismų nepriklausomybei, padarys juos priklausomus nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios ir tokiu būdu toliau ardys valdžių atskyrimo ir įstatymų viršenybės principus.

Nils Muižnieks, Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras
 

Demokratija nėra pavojuje, tad negąsdinkime žmonių. Lenkijos piliečiai nori matyti permainas.

Stanisław Karczewski, „Teisės ir teisingumo“ politikas
 

Uzurpatoriai siekia tave įkalinti į kaltinamojo ir prigimtinės kaltės būseną, kad galiausiai tave sunaikintų. Tai yra vidutinybės galios išraiška ir jos egzistavimo sąlyga. Uzurpatoriaus galia – nekenčiantis žmogus. Žmogus be svajonių. Tai – pagrindinė mūsų „Proceso“ tema.

Krystian Lupa, režisierius

 

 

Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą. Lupa repeticijas atnaujino 2017 m. Varšuvoje su įvairių teatrų aktorių komanda. „Proceso“ pastatymui susijungė dviejų Lupos mokinių, režisierių Krzysztofo Warlikowskio ir Grzegorzo Jarzynos vadovaujami „Novyj Teatr“ ir „TR Warszawa“. Dar prisijungė Varšuvos „Teatr Powszechny“. Šie teatrai ne tik dalijosi pastatymo išlaidas, ieškojo tarptautinių koprodiuserių, bet ir suteikė spektakliui savo techninį-aptarnaujantį personalą. „Procesas“ buvo kuriamas kaip savotiška Lenkijos teatro menininkų komuna ir laukiamas kaip atsakas į naujausius politinius procesus šalyje. Beveik septynių valandų „Proceso“ premjera įvyko praėjusių metų lapkritį ir sutapo su visuomenės protestais prieš teismų reformą, kurią, nepaisant didelio vietinio ir tarptautinio pasipriešinimo, Lenkijos Seimas patvirtino gruodžio pradžioje. Šių metų vasario vidury įvyko antroji „Proceso“ premjera. Spektaklis sutrumpėjo iki penkių su puse valandos.

 

„Proceso“ plakatas sukurtas iš Lupos piešinio „Surištas Leonardo“. Jame – sarkastiška aliuzija į garsųjį Leonardo da Vinci piešinį „Vitruvijaus žmogus“. Piešinyje ryškus kontrastas tarp laisvės ir įkalinimo atrodo kaip nebylus protestas. Plakatą su tokiu piešiniu galėtų laikyti protestuotojai prieš šiandieninius Lenkijos valdančiųjų sprendimus kontroliuoti visuomenę ir užčiaupti bet kokią laisvą kritinę mintį šalyje. Tačiau Lupos piešinyje slypi autoironija – rankos surištos, nes protestas nieko nebereiškia...

 

Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštė“ nusižudžiusio profesoriaus duktė Ana iš paskutiniųjų protestuoja prieš dėdės Roberto „aklumą ir kurtumą“. Prieš jo nenorą suprasti tėvo savižudybės priežastis ir tai, kas vyksta šalyje. Anos skausmas per didelis, kad galėtų jį išreikšti žodžiais. Per absurdiškas tėvo laidotuves ji pajuto ir suvokė kažką, ko negali pakeisti. Jos šeima ir gyvenimas šioje šalyje dideliu greičiu lekia į pražūtį. Ir ji nutyla. Susitaiko. Bet nepasiduoda. Lieka išdidi su užgniaužtu protestu sustingusiame žvilgsnyje. Šis Anos išdidumas yra viskas, kas liko iš jos šeimos garbės. Jį išlaikyti tvyrančios neapykantos ir paniekos apsupty taps svarbiausia jos gyvenimo užduotimi. Tai tolygu išsaugoti savo žmogiškumą. Iš šitos Anos būsenos gimė Lupos „Procesas“.

 

„Didvyrių aikštė“ ir „Procesas“ yra kaip dvi seserys“, – teigia Lupa. Šią jungtį režisierius simboliškai išreiškia pačią pirmą „Proceso“ akimirką. Gęsta šviesa ir videoprojekcijoje matome langą, pro kurį į kambarį įlekia akmuo. Paskutinę „Didvyrių aikštės“ akimirką iš aikštės sklindant garsėjančiam riksmui svetainės langas dūžta nuo į jį sviesto akmens. Iškalbinga ir tai, kad abiejuose spektakliuose akmuo sviedžiamas į žydų kambario langus. Susijusios ne vien abiejų spektaklių temos. 1992-aisiais Lupa atrado Bernhardą atsisakęs pasiūlymo statyti Kafką. Apsukęs Bernhardo kūrybos interpretacijų ratą, kurį vainikavo „Didvyrių aikštė“, Lupa sugrįžo prie Kafkos.

 

„Kaip gyventi šalyje, kurioje tvyro visa apimanti tuštuma ir gėda?“ – toks klausimas Lupos „Procese“ užduodamas didžiausią jo herojaus desperacijos akimirką. Jį kelia visi spektaklio aktoriai, kaip kolektyvinis Francas K., žvelgdami žiūrovams į akis. Spektaklis baigiasi panašia aktorių akistata su žiūrovais, kai jie viena linija sustoja prie pat rampos: „Jūs žinote, kas bus toliau...“ Šie žodžiai ištariami po finalinės Kafkos „Proceso“ parabolės apie žmogų, kuris laukė prie uždarytų Įstatymo durų, nedrįsdamas pro jas žengti tol, kol durys visam laikui užsidarė. Ir tada jam buvo pasakyta, kad pro duris įeiti galėjo tik jis. Savo spektaklyje „Procesas“ Lupa elgiasi kaip nepataisomas avangardistas ir idealistas, kuris tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį. Gali padėti kovoti su „visa apimančia tuštuma ir gėda“. Reikia tik išdrįsti įeiti pro duris. Kaip?

 

Spektaklio pirmojo veiksmo finale banaliai absurdiškoje teismo scenoje drovus Francas K. (aktorius Marcin Pempuś) nebeištveria ir susirinkusiems sušunka: „Jūs neatimsit iš manęs laisvės ir mano vaizduotės!“ Jo išsišokimą palydi teismo dalyvių kikenimai ir keistas murmėjimas, sklindantis iš kažkur aukščiau. Tiesą sakant, šitas murmėjimas pasigirsta jau spektaklio pradžioje ir skamba kaip šaipymasis iš Franco K. nuostabos, pasipiktinimo, protesto prieš jam metamus kaltinimus. Tai – paties režisieriaus Lupos balsas. Sunku būtų sugalvoti geresnę autoironijos išraišką! Lupa garsėja įpročiu per savo spektaklius iš žiūrovų salės galo „diriguoti“ aktoriams. Tai jis daro savotiškai murmėdamas, krenkšdamas arba nusijuokdamas. Šįkart savo metodą Lupa pavertė menine priemone. Ji padeda kurti spektaklyje svarbų ironiško atsiribojimo efektą, eliminuojantį bet kokią protesto retoriką.

 

Lupa savo „Procese“ protestą išreiškia rafinuotai ir polifoniškai. Pirmiausia jis nuvainikuoja Franco K., kaip aukos, įvaizdį. „Kaip iki šiol aš galėjau būti laisvas?“ – klausia apkaltintas Francas K. Ir tai, anot režisieriaus, liudija neatleistiną jo aklumą. Francas K. pagaliau turi pažinti supantį pasaulį, tą prakeiktą vietą, kurioje gyvena, nes jai alternatyvos nėra, ir per šį pažinimą suvokti kažką ne vien apie aplinką, bet ir apie patį save, kad nebeuždavinėtų kvailų klausimų... „Proceso“ protagonistas skyla į du veikėjus, – veikiantį ir reflektuojantį (aktoriai Marcin Pempuś ir Andzej Klak). Spektaklyje jie papildo vienas kitą kaip veikėjas ir jo vidinis balsas. Ir atitinkamai Kafkos parašytus Franco K. tekstus komentuoja Lupos sukurti jo vidiniai monologai. Vaizduodamas Franco K. „procesą“, Lupa paraleliai formuluoja savo paties, kaip menininko ir piliečio, poziciją. Personažui skirtą autoironiją jis adresuoja ir sau pačiam. Galima iš paskutiniųjų kovoti už savo minčių ir vaizduotės laisvę, tačiau ko verta ši kova susidūrus su neįveikiamu absurdu, peržengiančiu logikos ir realybės ribas. Todėl ir spektaklis „Procesas“ yra ne šiaip protesto gestas, bet bandymas suvokti, kaip elgtis tokioje realybėje, kurios nepakeičia jokie protestai. Kaip išlikti žmogumi ir nesusinaikinti, netapti ligoniu?

 

Suvokdamas absurdą, mąstantis žmogus Lupos teatre juokiasi. Jo juokas kartus, kandus ir stoiškas. Nukreiptas ne tik į aplinką, bet ir į patį save. Jis juokiasi iš savo bejėgiškumo ką nors aplink save pakeisti. Ir per tokį juoką semiasi jėgų gyventi. Taip juokėsi Piotro Skibos filosofijos profesorius Francas Jozefas Murau „Ištrynime“, ir taip juokiasi Valentino Masalskio Robertas per savo didįjį monologą „Didvyrių aikštėje“. Tačiau Franco K. juokas kitoks. Pirmiausia – Francas K. nepanašus į bekompromisius Bernhardo herojus, konfrontuojančius su aplinka ir su pačiu savimi. Kafkos herojus su niekuo nekonfrontuoja, jis tiesiog egoistiškai siekia išgyventi. Ir dėl to jo susidūrimas su jam nesuvokiamu pasauliu atrodo dar labiau absurdiškas. Kafkos situacijas Lupa interpretuoja kaip komiškus Franco K. atradimus, ir šis komizmas atskleidžia žmogaus bejėgystę prieš jo likimą valdančias jėgas. Franco K. juokas Lupos spektaklyje kažkuo panašus į Gogolio „mažo žmogaus“ juoką. Tokį jo pobūdį paryškina paties režisieriaus komentarai „už kadro“.

 

Vis dėlto Lupa nebūtų Lupa, jei nepaspęstų žiūrovams spąstų. Ir tai jis padaro antrame spektaklio veiksme. Iš esmės dėl jo Lupa ir pastatė „Procesą“. Beveik visas antras veiksmas – improvizacija, kurios tekstus ir situacijas sukūrė pats režisierius. Atsidūręs teismo rūmuose, Francas K. patenka į požemius, panašius į psichiatrinės ligoninės palatą. Joje įkalinti pats Francas Kafka, jo sužadėtinė Felicija Bauer (išsiskyrimas su ja inspiravo Kafką parašyti „Procesą“), Greta Bloch bei geriausias rašytojo draugas ir biografas Maksas Brodas... Visi jie, sunkiai pakildami iš lovų, tarpusavy bendrauja visiškai apsinuogindami tiesiogine ir perkeltine prasme. Palaipsniui šis bendravimas virsta savotišku performansu, kuriame dalyvauja nebe personažai, bet žiūrovų akivaizdoje apsinuoginę aktoriai. „Mes įsikabiname į savo vaidmenis, jie pasibaigia įpusėjus gyvenimui, ir miršta be jokios prasmės... Siaubingi paistalai apie politiką, apie tai, ką iš didybės manijos vadiname savo istorija... Šitos jų tiesos – stulbinančiai banalios. Ir toks turi būti mūsų gyvenimas?“ – retoriškai klausia Maksas Brodas. Tada sukniubusį tylintį Kafką jo artimiausi žmonės prievartauja kažką pasakyti, pareikšti. Bet šis tik veblena: „Aš negaliu, negaliu...“ Kažkas sako: „Kafka verkia...“ Bet štai pasigirsta muzika. Arvo Pärto „Tabula Rasa“. Joje – žodžiais nenusakoma veikėjų desperacija. Tad šokime... „Šokime, jei nebežinome, kaip toliau gyventi, ką toliau daryti su savo gyvenimu...“ Felicija ir Greta matuojasi sukneles kaip aktorės ir improvizuoja sceną, kurioje kiekviena suknelė – kaip buvusio suvaidinto gyvenimo pėdsakas... Teatras atrodo lyg iliuzinis prieglobstis. Tai – asmeniškiausia spektaklio vieta. Joje Makso Brodo lūpomis Lupa pasako, kad jam baisu mirti tokiu metu, kai viskas ritasi žemyn... Bet kur ieškoti išeities? 

 

Spektaklyje kartkartėmis herojai vienas kitam pasakoja savo sapnus. Dažna Lupos kūryboje sapnų tema šįkart ypač užaštrinta. Ne vien todėl, kad sapnai čia tampa „procese“ įkalinto žmogaus svajone. Juose atsispindi nuojautos ir vizijos ieškant išeičių iš „proceso“ labirintų. Vienas įsimintiniausių sapnų – apie negyvenamą salą, kurioje stovi pilis ir jos „urveliuose“ vyksta menininkų pasirodymai: instaliacijos, performansai, spektakliai... Tie pasirodymai atrodo košmariškai, nes kai tik vienas pabando ką nors teigti pasitelkęs meninį gestą, kitas tuoj randa būdą iš jo pasišaipyti... Ši „menų pilies“ vizija yra kuriančių žmonių šiandienos susiskaldymo, egoizmo ir nepakantumo parabolė. Ją pateikdamas Lupa signalizuoja, kad be šios visuomenės dalies bendrystės neįmanoma įveikti joje tvyrančios „tuštumos ir gėdos“. Yra ir kita „negyvenamos salos“ variacija, kurios Lupa neviešina spektaklyje, bet pateikia savo kūrybinio proceso užrašuose: „Net jei liksime vieni Europoje, mes išgyvensime. Kaip vieniša sala. Ar Kaczyńskis yra lėktuvo su trisdešimt aštuoniais milijonais lenkų pilotas? Jei jis nori likti vienas, tai jo problema, ir tegul į ją nepainioja visos tautos...“

 

Paskutinius spektaklio žodžius – „Jūs žinote, kas bus toliau...“ – galima suprasti skirtingai, priklausomai nuo to, kaip juos interpretuojame. Kaip teiginį ar klausimą. Jei klausiame, tai lieka viltis. Nepaisant politikų, kurie ir pas mus, panašiai kaip Lenkijoje, dėl visuomeninės gerovės aukoja asmenines laisves. Ir naivu būtų galvoti, kad iš „menų pilies“ urvelių išeisime tik susikibę už rankų. Tie laikai praėjo ir nebegrįš. Vienas iškiliausių XX a. pabaigos filosofų Merabas Mamardašvilis, pratęsdamas Marcelio Prousto mintį, teigė, kad „gyvenimas yra pastanga laike“. Tai reiškia, kad „kol yra žmonių, kurie negali gyventi nebūdami piliečiai, tol egzistuoja ir pilietinė visuomenė“. Jos įstatymai laikosi tokių žmonių dėka, bet ne atvirkščiai. Vadinasi, įstatymas gali išnykti, o pati pastanga tęsiasi per žmogaus „aš“. Ir šiam „aš“ nereikia laukti už Įstatymo durų.

 

P. S. Vis dėlto jokia literatūra ir teatras negali išreikšti to „proceso“, kuriame žmogus atsiduria gyvenime. Vasario vidury mirė rusų režisieriaus Kirilo Serebrennikovo motina. Serebrennikovas jau daugiau kaip pusę metų įkalintas namuose dėl jam pareikštų absurdiškų kaltinimų ir teismas neaišku kada prasidės. Jis prašė teismo, kad jam būtų leista pasimatyti su mirštančia motina Rostove prie Dono. Jis galėjo būti ten nugabentas su konvojaus palyda. To prašė ir kiti režisierių palaikantys rusų menininkai. Visi gavo neigiamą atsakymą. Iš istorijos žinome, kad prieš valstybinį terorą žmogus neturi jokio ginklo. „Procesas“ prasidėjo. Mes nežinome, kas bus toliau...

Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.