Teatras

Milda Brukštutė

Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga, „Krantų“ redakcija, 2017.

Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...

Ieva Tumanovičiūtė

Apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“

„Šitas puodukas taip pat turi savo istoriją“, – sako herojus iš dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurio premjera įvyko kovo 22, 23 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, o savaite anksčiau – Šalčininkų kultūros centre. Iš diskusijos po spektaklio su Šalčininkų bendruomene kūrinyje atsirado paskutinis ekrane rodomas monologas, kuriame kūrėjai prisipažįsta, kad ne visiems spektaklis pasirodė atspindintis realybę, miesto dvasią ir žmones tokius, kokie jie yra ar norėtų save matyti.

Goda Dapšytė

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

„Kaip užsiauginti savo kūrybiškumą?“ – taip vadinosi dramaturgės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos paskaita uostamiestyje šį pavasarį jau šeštą kartą vykusiame festivalyje „Jauno teatro dienos“ (JTD). Būtent šis klausimas puikiai apibūdina pagrindinę šio festivalio dalį sudarančių kūrybinių pratybų (teko girdėti, kad terminas „dirbtuvės“ netinkamas) tikslą ar, tiksliau, rezultatą. Kovo 12–17 d. Klaipėdos jaunimo teatro kvietimu uostamiestyje susirinko apie šimtą jaunosios kartos teatro, kino ir šokio kūrėjų, kurie dalijosi idėjomis, patirtimis ir pažino vieni kitus.

Daiva Šabasevičienė

Apie Rimo Tumino spektaklio „Edipas karalius“ gastroles

Rimo Tumino „Edipas“ keliauja po pasaulį ir ieško savo tikrojo likimo. 1998 m. gruodžio 19 d. „Edipas karalius“, kurį režisavo Tuminas, tapo pirmuoju didelės formos draminiu kūriniu po to, kai tų pačių metų rugpjūčio 3 d. Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas.

Rimgailė Renevytė

Apie aktoriaus Dainiaus Gavenonio personažus

Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?

Laura Šimkutė

Apie festivalio „LMTA Teatro dienos“ užsienio programos spektaklius

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro jau ketvirtą kartą organizuojamos „Teatro dienos“ jauniems akademijoje ugdomiems menininkams leidžia parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui. Pastaruosius porą metų festivalyje vyravo draminiai spektakliai, dažniausiai gimę iš specialybės egzaminų užduočių bei scenos menų eskizų konkurse „Balkono okupacija“ rodytų darbų. 2018-ųjų programa – solidi, aprėpiantį platų scenos meno reiškinių lauką: šiuolaikinį šokį, operą, performanso meną, spektaklius vaikams (ir dar muzikinius), bei, žinoma, draminį teatrą. Šiais metais festivalis į svečius pakvietė tris užsienio spektaklius: du iš Latvijos ir vieną iš Lenkijos, kuriuose apsilankiau norėdama sužinoti, kaip kuria kaimyninių šalių bendraamžiai.

Apie spektaklį „Lokis“

„Auksinių scenos kryžių“ išvakarėse pateikiame lenkų leidinyje dwutygodnik.com išspausdintą Witoldo Mrozeko recenziją apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“. Mrozekas – teatro kritikas ir publicistas, „Krytyka Polityczna“ grupės narys, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teatro recenzentas.

Ingrida Ragelskienė

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Kamilė Žičkytė

Apie spektaklį „Sonio bliuzas“

Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.

Aušra Kaminskaitė

Apie „Teatrono“ spektaklį „Otelas“

„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.

Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.

Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.