Teatras
Rimgailė Renevytė
Aktorius negali nemeluoti
Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“
Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.
Ilona Vitkauskaitė
Amerikietiškos grožybės
Apie Ado Burkšaičio spektaklį „Honey, I’m Home!“
Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba – „Honey, I’m Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis – premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Ieva Tumanovičiūtė
Profilaktinė saviplaka
Apie naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre
Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?
Ieva Tumanovičiūtė
Vardai, prasidedantys raide M
Aktorės Airidos Gintautaitės veikėjos
Teatro meno saugykla – atmintis. Kitaip nei su kino personažais, teatre kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, nors aktorių kartojamas šimtus kartų. Laikinumas – skaudžiausia ir gražiausia teatro savybė. Spektaklio įrašas negali prilygti užgimstančiam ryšiui tarp aktorių ir žiūrovų. Galvoti apie teatro aktorės kūrybą – tai prisiminti jos veikėjas ir į nepatikimą atmintį įsirėžusius spektaklių fragmentus. Spektaklis nėra filmas, kurį kada panorėjus galima dar kartą peržiūrėti, sustabdyti ar atsukti atgal. Kiekvieno žiūrovo atmintyje saugomi vis kiti aktorių sukurti personažai ir skirtingos spektaklių akimirkos. Tai – svari priežastis eiti į teatrą, nes personažai ieško vaizduotės, kurioje galėtų egzistuoti. Aktorė Airida Gintautaitė sukūrė daugiau kaip dvidešimt teatro veikėjų, kurios gyvena žiūrovų atmintyje. Sugrįžtu į saugyklą, kur aktorės sukurtų veikėjų vardai prasideda raide M: Marie, Miranda ir Margarita, o jas sieja tikėjimo motyvas.
Laura Šimkutė
„Netflix“ maratonas teatre pagal Artūrą Areimą
Apie spektaklį „Virimo temperatūra 5425“
Teatras, kaip ir dauguma aplinkinių reiškinių, neatsiejamas nuo bendros kultūros pažangos. Rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ iškėlė gana aukštą formos bei technologijų panaudojimo kartelę ir prilygsta Vakarų Europos teatro standartams. Nors Vakarų Europoje kažin ar būtų kas nors nauja. Bet režisieriaus iš Lenkijos sukurtas spektaklis rodo, kad mūsų teatras nebesivelka iš paskos ir drąsiai vejasi esamąjį laiką bei tendencijas.
Aušra Kaminskaitė
Stabdyti realybę, kurti realybę
„Broliai Liūtaširdžiai“ Valstybiniame jaunimo teatre
Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje įkūrėja, Vilniuje dirba nebe pirmą kartą – prieš keletą metų Audronio Liugos kvietimu ji atvyko pristatyti savo spektaklio „Karo suma“ įrašo, vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį vaikams „Kosmosas+“, o dar po kurio laiko atvyko vesti kūrybinių dirbtuvių apie teatrą vaikams. Šių metų pradžioje Jaunimo teatre įvykusi premjera – pagal Astridos Lindgren apysaką „Broliai Liūtaširdžiai“ sukurtas spektaklis, labiausiai apeliuojantis į paauglių auditoriją. Pati kūrėja nelinkusi savo darbų skirstyti pagal amžiaus grupes, tačiau panašu, kad Lietuvoje jos dėka atsiras nauja žiūrovų karta, kuri teatrą vertins ne tik kaip žmogiškų santykių raiškos platformą, bet ir kaip erdvę, kurioje žmogaus ir medijų vaidmuo gali būti lygiavertis.
Ingrida Ragelskienė
Štrichas Beno Šarkos sielos bakchanalijai
Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ „si:said“ galerijoje
Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.
Daiva Šabasevičienė
Turėjau bėgti, nes dirbau krikščionims
Kalbamės su spektaklio „Dreamland“ dalyviu Zabi Ahmadi
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi „Dreamland“ premjera tapo ne mažiau įdomiu įvykiu nei prieš pusmetį sukurta „Žalia pievelė“. Spektaklio kūrėjai Mantas Jančiauskas, Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė analizuoja, iš kur ir kodėl į Lietuvą atvyksta pabėgėliai ir imigrantai, kokiomis sąlygomis jie gyvena ir ar nori čia likti. Kaip jų akimis atrodo Lietuva? Kaip mūsų akimis atrodo visko kare netekę žmonės? Ar esame pasiruošę didesniems migracijos į šalį, o ne iš jos srautams? Ar įmanoma tam pasiruošti?
Vija Kalvėnaitė
Pratiname prie suaugusiųjų pasaulio?
„Indėnukas Džo“ Vilniaus „Lėlės“ teatre
Mamos ir vaikai nėra įprasti žiūrovai. Mamoms labai rūpi, kad atžala, norint ją pakultūrinti, nebūtų bent jau traumuota. Antras, kuriam vienodai įdomios ir Literatų gatvės dedikacijos, ir Pilies gatvės prekeivių „katinėliai“ bei „nuogos tetutės“, gali turėti labai kintančių lūkesčių, kaip pamatyti ką nors blizgančio, stebuklingo, žvėrį. Dvigubų lūkesčių publika daro vaikišką spektaklį labai sudėtinga užduotimi, todėl dažnai ir filmai, ir spektakliai, ir animaciniai filmukai turi dvigubą struktūrą, stengiamasi laimėti ir suaugusiųjų simpatijas.
Ingrida Ragelskienė
Kasdienybės didvyriams
Artėjant spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjerai
Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.
