Dabarties momentas

Kalbant apie Kauno kultūrinį gyvenimą, neįmanoma nepaminėti Dainiaus Svobono, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, – neatpažinti unikalaus jo balso tembro. Aktoriaus aistra ir atsidavimas teatrui lydi kiekvieną Svobono pasirodymą scenoje, nesvarbu, ar tai būtų pagrindinis, ar epizodinis vaidmuo.

Vilniuje gimęs ir studijavęs Dainius Svobonas nuo 1989 m. dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur sukūrė daug brandžių vaidmenų. Aktorius dirbo su skirtingais režisieriais, tačiau labiausiai atskleidė savo talentą Gintaro Varno spektakliuose „Heda Gabler“ (1998), „Tolima šalis“ (2001), „Portija Koglen“ (2002), „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004), „Nusiaubta šalis“ (2004), „Nekalti“ (2005) bei „Ruzvelto aikštė“ (2008). Režisieriui įsteigus teatrą „Utopia“ Vilniuje, šių dviejų kūrėjų keliai trumpam išsiskyrė, tačiau 2014 m. Varnui Kaune statant spektaklį „Biografija: vaidinimas“, Svobonas pakviečiamas kurti pagrindinį personažą. O naujausiame bendrame teatro „Utopia“ ir NKDT darbe „Natanas Išmintingasis“ (2017) aktorius įkūnija Sultoną Saladiną.

Paskutiniuose Varno spektakliuose, kur Dainius Svobonas sukūrė ryškius vaidmenis, aktorius suteikia personažams daugiau laisvės, improvizacijos ir gyvumo, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, tarsi naikindamas ribą tarp gyvenimo ir teatro. Ši savybė ypač išryškėja spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, kur aktorius vaidina elgsenos tyrinėtoją profesorių Kiurmaną. Svobonui puikiai pavyksta perteikti panašaus tipo veikėjų charakterius – intelektualų, žvelgiančių praeitin, dramatiškai ir kartu šiek tiek komiškai svarstančių galimus pasirinkimus, jų priežastis ir pasekmes. Toks yra Kiurmanas, iš naujo vaidinantis savo paties gyvenimą tarsi spektaklį, kad permąstytų alternatyvias savo biografijos trajektorijas. Regis, Svobonui artimas vaidmuo leidžia į žmogiškąją būtį pažvelgti iš šono bei kritiškai įvertinti pagrindinio veikėjo, o kartu ir savo paties poelgius. Iš naujo ir kitu rakursu vaidinant svarbiausius profesoriaus gyvenimo įvykius, laikina kasdienybės skraistė nukrinta, apnuogindama nematomus žmogaus esybės sluoksnius, vedančius link atsakymų į esminius būties prasmės, laimės, pilnatvės, vienatvės, meilės, kančios, laisvos žmogaus valios ir likimo galios klausimus.

Kurdamas profesorių Kiurmaną Dainius Svobonas scenoje tapo realistišką portretą, nieko nepagražindamas ir nenuslėpdamas. Žmogiška yra suklysti, parklupti, jausti širdgėlą, krykštauti tarsi vaikui, krėsti šunybes ir kalbėtis rimtomis temomis. Kitaip tariant, nuolat balansuoti tarp priešybių, kurios neretai apsiverčia aukštyn kojomis. Aktorius jautriai kuria kantrų, atlaidų, nusivylusį ir tikintį, abejingą ir mylintį žmogų. Jo veikėjas, sugrįžęs praeitin, labiausiai norėtų pakeisti metą, kai susipažino su savo būsima žmona, su kuria vėliau išgyveno nebe tokias laimingas akimirkas. Galbūt jo gyvenimas būtų visai kitoks – gal nekamuotų ir didelius skausmus sukeliantis skrandžio vėžys, raginantis peržvelgti nueitą kelią... Svobono Kiurmano archetipiniai potyriai – nuoširdūs, ekspresyvūs ir įtaigūs.

Gintaro Varno spektakliuose veikėjams į nugarą nuolat alsuoja mirtis. „Mums reikia mirties šalčio, kad aiškiai matytume. Mirtis nokina. Mirties reikia, kad galėtum rinkti derlių. Kad būtum ir mėgautumeisi savo buvimu, tau reikia mirties, ir apribojimas leidžia tau įgyvendinti savo buvimą“, – yra pasakęs Carlas Gustavas Jungas, tyrinėjęs norą mirti kaip lygiavertį troškimui gyventi. Režisieriaus pasirinkta dramaturgija jau alsuoja mirties šalčiu, tačiau jis suteikia jai savitą vizualinę estetiką, išryškindamas žmogaus egzistencijos grožį mirties akivaizdoje. Spektaklių veikėjai dažnai atsiduria ant slenksčio tarp šiapus ir anapus, tarp būties ir nebūties. Mirtis juos moko, todėl jiems nekyla noras meluoti, apsimetinėti, bijoti ar savęs gėdytis. Ir nesvarbu, ar tai jau būtų akistata su mirtimi, ar su ja dar tik žaidžiama šachmatų partija, veikėjai sutinka mirtį aiškiai regėdami tai, kas išgryninta, vertinga ir amžina.

Mirties nuojauta egzistuoja ir Gintaro Varno spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ pagal Apšvietos epochos vokiečių filosofo ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo draminę poemą. Tai utopinė pasaka apie trijų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – sutaikymą. Spektaklyje pagrindinį veikėją – religijas suvienijantį išminčių Nataną – kuria Vytautas Anužis. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kitų religijų atstovai: Jaunasis tamplierius (Vainius Sodeika, Arnas Ašmonas) ir Sultonas Saladinas, kurio rytietišką charakterį atskleidžia Dainius Svobonas.

Nors „Natanas Išmintingasis“ – visai kitokios struktūros ir stilistikos pjesė nei „Biografija: vaidinimas“, režisierius lieka ištikimas savo kūrybos principams. Ir čia atsiveria durys į anapusybę, iš kur padvelkia sielą stingdantis šaltis, taip pat nokinantis išminties vaisius. Dainiaus Svobono Sultonas juos raško neslėpdamas savo nežinojimo, klaidų ir neteisingų išankstinių įsitikinimų. Nors tai kitoks vaidmuo, nei profesoriaus Kiurmano, nuoširdžios Svobono personažo emocijos žavi.

Spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ akivaizdūs Gintaro Varno kūrybai būdingi teatrališkumas bei trapi riba tarp gyvenimo ir teatro. Scenografija ir kostiumai primena šachmatų žaidimą. Personažai yra atkeliavę iš XII a., kur vyksta veiksmas, ir kartu iš šių dienų. Tereikia pakeisti kostiumą. Dainiaus Svobono Sultono Saladino ėjimai juoduose ir baltuose kvadratuose apgalvoti, nors kartais impulsyvūs (islamas – pati jauniausia iš trijų religijų). Vis dėlto išmintingi ėjimai leidžia laimėti laiko prieš susiduriant su budeliu, kurio buvimą spektaklio metu galima justi netoliese.

Dainiaus Svobono kūryba – pavyzdys to, ką reiškia būti tikram, nesuvaidintam žmogui. Aktorius yra užsiminęs, jog jam svarbiausias laikas yra šiandien. Ir ne tik todėl, kad teatre dabarties akimirka ypač svarbi, nes scenoje viskas vyksta „čia ir dabar“, bet ir todėl, kad aktorius, negailėdamas savęs ir savo kūrybinės energijos, teatrui kasdien atiduoda tiek, lyg turėtų tik šiandieną.