Teatras
Monika Meilutytė
Teatro apdovanojimai: nuo objektyvumo iliuzijos iki subjektyvios realybės
Pokalbis su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare Margarita Alper
Kasmet kovą teatro bendruomenė suklūsta: mėnesio pradžioje išrenkami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai, o kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną – paskelbiami Lietuvoje geriausiais pripažinti darbai ir kūrėjai (tiesa, šiemet ceremonija vyko kovo 29-ąją Valstybiniame Šiaulių dramos teatre). Geriausiais juos paskelbia komisija, sudaryta iš mažiau nei 10-ies teatro ekspertų, kurių pasirinkimas po apdovanojimų dalies menininkų pradedamas kritikuoti. Apie tai, kaip komisijos darbas atrodo iš vidaus žvelgiant į jį naujomis akimis ir kokie įspūdžiai lieka po kelionių į daugelį Lietuvos teatrų, kalbėjomės su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare, teatrologe Margarita Alper.
Dovilė Zavedskaitė
Atmetimo reakcija
Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis Oskaro Koršunovo teatre
Sąvoka non grata iškart aktyvuoja kažką ne mažiau nei neapykantos kurstymas, socialiai pavojinga elgsena ar grėsmė saugumui. Režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“) redukuoja non grata pojūtį iki periferijos bendruomenėje nepageidaujamo imigranto ir dalyko esmę apriboja provincialumo smūgiu vargšui naiviam kitataučiui į klyną, arba, liaudiškai tariant, pagaidinimu, primenančiu liūdną naujoko dalią klasėje. Spektaklyje mąsčiau apie tokius dalykus: ar tai, kas vyksta, yra tikra; kaip toli eisim; gal čia kažkas kur nors labai preciziškai paslėpta; kodėl atmetamas teatro formų progresas? Atsakymai: tai yra realybė; eisim maksimaliai – iki X faktoriaus; nieko neradau; klausimas retorinis. A priori sorry už recenzijos leksiką – tik antrinu spektakliui, kad tiksliau išreikščiau apmaudą.
Miglė Munderzbakaitė
Kai žaidimą pralaimi visi
„Pavojingi ryšiai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Paskutinėmis kovo dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Agniaus Jankevičiaus režisuoto spektaklio „Pavojingi ryšiai“ premjera. Aiškią viziją turintis režisierius, kritiškai žvelgdamas į Christopherio Hamptono pjesę (1985), parašytą pagal Pierre’o Choderlos de Laclos romaną (1782), sukūrė savitą kūrinio versiją.
Daiva Šabasevičienė
Aktorių spektaklis
Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“ Vilniuje
Rygos „Dailės“ muzikos namuose prieš penkis mėnesius gimęs spektaklis – Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“, kurį režisavo Lera Surkova, – teigiama energija spinduliuojančio Gyčio Ivanausko ir kitų tarpininkų pastangomis „ratais kvadratais“ atkeliavo iki Vilniaus. Dar būdamas Rygoje Gytis įvairiais būdais kvietė tautiečius į premjerą. Jo balsas buvo išgirstas – į Rygą nuvyko ne vienas teatro mėgėjas. Vadybininkai taip pat nesnaudė, tad galiausiai ir Lietuvoje pamatėme ne itin pas mus prigyjantį estradinio teatro žanrą. Šis žanras populiarus Švedijoje, įvairiausių jo atšakų pilna Rusijoje. Tai garsių aktorių darbai, šiek tiek „aprežisuoti“ režisieriaus. Aktoriai skirtingų mokyklų, šiuo atveju net skirtingų tautų: latvė Guna Zariņa, lietuvis Gytis Ivanauskas ir rusas Aleksandras Malikovas, vienas į kitą panašūs ne tik tuo, kad visi trys – blondinai, bet ir savo veido išraiška. Akivaizdu, pirmiausia jie turėjo „susigroti“ intuityviai, nes vaidinamas spektaklis labai gyvenimiškas.
Laura Šimkutė
Žodžiai ir veiksmas
„Mari Kardona“ ir „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ festivalyje „LMTA Teatro dienos“
Tarptautinė teatro diena dažniausiai pasitinkama bilietų akcijomis arba išskirtiniu dėmesiu spektakliams, patekusiems į nominuotų apdovanojimams gretas. Kovo mėnesį teatriniai reiškiniai išgyvena pakylėto susidomėjimo laikotarpį, o dėmesys kūrėjams naudingas, verčia juos pasitempti. Bet šį kartą kalbamės ne apie reklamą ar susidomėjimą teatru, o apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) jau penktus metus iš eilės sėkmingai rengiamą teatro festivalį „LMTA Teatro dienos“, šiemet vykusį kovo 14–24 dienomis. Palyginti su ankstesniais metais, jubiliejinė programa platesnė: ją sudaro akademijos teatro studentų debiutai, „Auksinių scenos kryžių“ laureatų, šiuolaikinio šokio, performanso meno, muzikos atstovų ir svečių iš užsienio pasirodymai bei diskusija apie jauną Lietuvos teatrą.
Kamilė Pirštelytė
Nepakeliamai patogu
„Liučė čiuožia“ Oskaro Koršunovo teatre
Gyvenimas kupinas mechaninių judesių. Tarsi ore plūduriuojančios dulkės, apgaubiančios kiekvieną daiktą, kiekvienas iš mūsų randa būdų panardinti save į rutiną, apvelkant kiekvieną reikšmingą jausmą, žodį, tyliai bręstančią nerealizuotų tikslų sėklą kasdienėje užmarštyje, šioje nepakeliamoje patogumų iliuzijoje. Žmogaus prigimtis tokia – bėgti tolyn nuo savų minčių, neišsipildžiusių norų, prisiminimų, kurie visuomet ras būdą išnirti paprasčiausiose dienos akimirkose: tvarkant namus, plaunant indus, keliaujant įprastu maršrutu iš taško A į tašką B. Su kasdienybe kiekvienas dorojasi savaip, tačiau kiekviena atidėta reikšminga mintis apauga naujais sluoksniais neiššifruojamų jausmų, kurie slegia, vieną dieną prasiverždami į nesutramdomą audrą.
Rūta Mažeikienė
Bandymas atskleisti Juozo Budraičio vaidybos paslaptį
Daiva Šabasevičienė. Juozo Budraičio teatrinis likimas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Juozo Budraičio teatrinis likimas“, kurioje išsamiai pristatoma legendinio teatro ir kino aktoriaus, Nacionalinės premijos laureato Juozo Budraičio teatrinė kūryba. Solidus, trijų šimtų puslapių leidinys laipsniškai supažindina skaitytoją su visais penkiolika Juozo Budraičio sukurtų teatro vaidmenų: nuo debiutinio Solneso režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1980) iki vėlyviausio Krepo vaidmens režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2013). Nors subtilaus dizaino knyga (dailininkė Deimantė Rybakovienė) dar kvepia spaustuvės dažais, o knygos viršelis traukia skaitytojo akį išraiškingu aktoriaus profiliu (fotografas Dmitrijus Matvejevas), vos paėmus šią knygą apima keistas déjà vu jausmas.
Miglė Munderzbakaitė
Kelionės, gamta ir technologijos
Festivalis „Nerk į teatrą 2019“
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.
Ingrida Ragelskienė
Tarp pramogos ir ideologijos
Teatras 2018-aisiais
Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.
Augustė Žičkytė
Čia kalbama tyla arba fikcijomis
Jaunimo teatro spektaklis „Fikcijos“
Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Spektaklyje vaidina Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Augustė Šimulynaitė. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.
