7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp pramogos ir ideologijos

Teatras 2018-aisiais

Ingrida Ragelskienė
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Teatras
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.

Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.

 

Tokio pobūdžio mintys persekiojo šio teksto autorę, du mėnesius kas vakarą žiūrėjusią 2018 m. Lietuvoje sukurtus spektaklius. Iš 104-ių buvo net kelios dešimtys vertų ir verčiančių daryti asmeninius apibendrinimus bei išvadas. Nors teatro kritiko profesijos pašauktieji galėtų ir turėtų išryškinti tendencijas ir pateikti apibendrinimų, tie keletas kantriausių, galbūt perskaitysiančių šį tekstą iki galo, ir patys puikiai žino – 2018-aisiais teatro pulsą diktavo Lietuvos valstybės šimtmečio pretekstai.

 

Iškomunikuoti teatriniu produktu patriotinį patosą – užduotis ne iš lengvųjų. Kyla pavojus nueiti ekonomiškai patraukliausia ir ideologiškai saugiausia kryptimi – tiesiai ir į dešinę, bandant pataikyti į platų karaliaus Mindaugo glėbį, aplankant miške slypintį bunkerį, pakeliui būtinai užlipant ant piliakalnio. Na, bent jau tam, kad visa krūtine įkvėptum gaivaus dūmo prisotinto, tėviškės kasdienybe atsiduodančio, tautiško oro. O finale galima nubraukti šykščią ašarą stabtelėjus prie masinių kapaviečių. Savo akimis regėjau – šimtmečiui dedikuoti ar tiesiog ta proga dosnesniu finansavimu pasinaudoję spektaklių kūrėjai deklaruoja savo laisvę aplenkti temų tabu zoną. Vis dėlto šiokie tokie ideologiniai akibrokštai proginės euforijos fone iš dalies atsitiko Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Gintaras Varnas, Artūras Areima, vokietis režisierius Nikolas Darnstädtas, pasitelkdami Joshua Sobolio, Antano Škėmos, Justino Marcinkevičiaus istorines dramas, deklaravo radikaliai kitokį patriotinių temų spektrą.

 

Tik nuo sostinės teatrų šimtmetis nutekėjo kaip vanduo nuo riebios smetoniškos žąsies – palikdamas lengvą postfuturinio klegesio aidą. Vilnius 2018 metus išgyveno stokodamas ir alkdamas paprasčiausios duonos kasdieninės – erdvių. Ilgėdamiesi savo patogių, modernizuotų, pagaliau renovuotų teatrinių salių vilniečiai bejėgiškai stebėjo iš įprastinių teatrinių maršrutų išsimušusių žiūrovų persiskirstymą. Mes pagaliau galime mėgautis ekonominių aplinkybių paveikta teatrinio proceso decentralizacija. Meninė kokybė, ambicijos, drąsūs užmojai išbudino regionus, o tiksliau – jau renovuotus, atsinaujinusia vadyba ir išsaugotomis aktorių trupėmis apsišarvavusius didžiųjų Lietuvos miestų teatrus.

 

Sotūs, derlūs jubiliejiniai metai tapo impulsu pritaikyti radikalų modernumą – iki tol tik elito vartotą šiuolaikinio, eksperimentinio meno raišką – masiniam skoniui. Tokia masiniam žiūrovui pritaikyta kasinio spektaklio formulė beveik garantuoja šimtaprocentinį bet kurios arenos, kad ir kaip ji vadintųsi – „Cido“, „Siemens“ ar „Žalgiris“, – užpildymą. Deja, formulė nebepasiteisina kamerinėse erdvėse, ir nesvarbu, kur  jos būtų, – Ašmenos gatvėje ar Laisvės aikštės prieigose.  

 

Visada yra išimčių. Ir būtent apie jas šis tekstas. „Drąsiai ženkite vidun“, – ragino žinutė, paklaidinusi saujelę teatro entuziastų Dainavoje, eiliniame nykiai poetiškame Kauno mikrorajone. Penkiolika teatro piligrimų, katapultuotų į Vinco Krėvės vardu pavadintą prospektą, tvirčiau įsikibo savo išmaniųjų. Rasti „Teatrono“ spektaklio „Otelas“ vietą buvo iššūkis. Smagi, beveik paties Gildo Aleksos surežisuota įžanga, įspraudžianti būsimą spektaklio žiūrovą į pirmą posovietinio landšafto naratyvo eilutę. Nušiurusių penkiaaukščių blokinių namų eilės. Galvoje nei iš šio, nei iš to praslenka: „Lygiuok. Į kairę. Lygiuok. Ramiai.“

 

Sutrikusi žiūrovų kuopelė vis dėlto artėja prie tikrosios „Otelo“ lokacijos. Pakeliui mus apšaudo specifiniai, tik tai vietai būdingi kvapai – pigių cigarečių dūmų, šlapimo, „gopniko“ prakaito. „Čia Kaunas!“ – rėkia į suvokimo paribius dažniausiai nustumiamas skurdo Lietuvos landšaftas. Apšviestame balkone rūko iš matymo pažįstamas aktorius. Jis nereaguoja draugiškai kalbinimas. Žvelgia į mus, savo būsimo spektaklio žiūrovus, lyg kiaurai. Tarsi mūsų čia nebūtų...

 

Čia, šią akimirką, prasideda tikroji realybės jausmo praradimo ir būsimo skausmingo susigrąžinimo agonija. Galėčiau tai pavadinti ir vienu unikaliausių asmeninių išgyvenimų, ištikusių ilgose klajonėse po Lietuvos teatrus. Ir netikėta akistata. Liaudiškai tariant, „gopnikas“ yra jaunuolis, sava oda suaugęs su juodu „Adidas“ kostiumu. Paprastai jis linkęs romantizuoti patį nusikaltimo mechanizmą. O gal nusikaltimas yra jo tikroji prigimtis? „Gopnikas“ prisitaikė išgyventi esant stabiliai agresijos būsenai. Ir, kas gana svarbu, – nestokoja savotiško vyriško žavesio. Klausimas – kas gali nutikti žiūrovui, patekusiam pas keturis tokius / tokias į jų standartinį dviejų kambarių butuką? Ypač jiems netikėtai nusprendus suvaidinti Williamo Shakespeare’o „Otelą“ – pagardintą ypatingo aštrumo Kauno banditėlių klanų „poniatkių“ ir „zakonų“ žargonu.

 

Tragedijos ringu virtusiame daugiabučio kambarėlyje telpa 15 žiūrovų. Atstumas iki Jago atsainiai minkomos žmonos apibrėžiamas žodžiu „šalia“. Visiškai šalia, kelių centimetrų atstumu, tie žavesio nestokojantys socialinio dugno atstovai – Jagas (Matas Dirginčius) su savo moterimi ir Otelas (Karolis Kasperavičius), kol kas vienas, – savo greito vartojimo istoriją pradžiai pasišildo kaip koldūnus, čia pat čiaumojamus ir užgeriamus nealkoholiniu alučiu. Fone skamba „Little Big“ melancholiškas „Skibidi“... Per atokvėpį tarp buities Jagas smūgiuoja, virtuoziškai manipuliuodamas žmogiškų aistrų aklumu. Šalia mūsų jau siautėja krauju pasruvusiomis akimis greitas užsiliepsnoti Otelas ir dvi moterys priešinguose poliuose. Į vieną tokią kaunietę Ramutę Daktarienę panaši Dezdemona (Milda Naudžiūnaitė) yra slėpiningos moteriškos širdies pločio, gylio bei spalvingumo egzempliorius. Šiek tiek net stelbianti savo draugužę, godumo suvartoti artimąjį ir meilės alkio taršomą Emiliją (Milda Jonaitytė).

 

Nors Shakespeare’o copyright’ui priklausanti siužetinė schema vyksta čia pat, mes tam ketvertui iškalbėti savo tekstus ir išjausti aistras visiškai netrukdome. Tokioje atskirtyje žiūrovo dėmesys leidžia sau klajoti po erdvę, po truputį identifikuodamas realybės reliktus. Jules’io Verne’o knygos, baterija tuščių butelių, maisto atliekos po kojomis, nešiojamieji kompiuteriai – po vieną ant galvos... Interjero pigumas ir apleistumas verčia atsitokėti, grįžti, susigrąžinti savo pagerintą realybę, esančią už gero šviesmečio nuo šios kosminės Dainavos skylės.

 

Pasibaigus spektaklių žiūrėjimo maratonui uždaviau sau dar vieną klausimą – ar Lietuvos teatras pagaliau išmoko feminizmo kalbą? 2018-aisiais #metoo turėjo atgarsį mūsų visuomenės kultūriniuose sluoksniuose, o kuo konkrečiai judėjimas buvo naudingas teatrui, kaip jį paveikė? Manau, jau galime fiksuoti feminizmo įteisinimo mechanizmus, atsispindinčius šiuolaikiniame teatro diskurse. Ryškūs pavyzdžiai – Alytaus miesto teatro projektas „Seen“, Klaipėdos dramos teatro „Mama Drąsa“ ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ ritualas „Su(si)tikimas“.

 

Režisierė, aktorė Andra Kavaliauskaitė socialinį tyrimą savo monospektakliui „Seen“ pradėjo nuo savęs. Išsiaiškindama, ką jai pačiai reiškia valgymo sutrikimai, patyčios, nemeilė, persileidimas, nulinė savivertė ir visos kitos autodestrukcijos sudedamosios dalys. Sukonstravusi spektaklio kūną iš autentiškų, nesumeluotų asmeninės patirties elementų, menininkė išlieka sąžininga išgyventos istorijos atžvilgiu. Spektaklis nukreiptas į publiką kaip terapinė greitoji pagalba: neįkyrus, atjauta kiekvieną įsijautrinantį apgaubiantis, publikos reakcijas išgirstantis, dėmesį pažeidžiamiesiems užfiksuojantis kontaktas kelia pagarbą dėl kūrėjos pastangų padėti ir nepakenkti jautruoliams, atėjusiems išgyventi teatre ir savotiškos potrauminių patirčių refleksijos.

 

„Mama Drąsa“ (rež. Elmārs Seņkovs) ir „Su(si)tikimas“ (rež. Lauryna Liepaitė) mizoginiškai visuomenei, besimėgaujančiai prievarta ir valdžios galiomis, smogia į paširdžius netradicinį lytiškumą reprezentuojančiomis herojėmis. Dariaus Meškausko brechtiškoji Mama Drąsa – lyčių stereotipų klišes atspindinčių fizinių ir psichologinių savybių lydinys. Mamos Drąsos kare tinka visi ginklai: putli krūtinė, meistriškas gebėjimas balansuoti aukštakulniais, porą dienų skustuvo nematę dygūs skruostai ir klasikiniu siūliuku išpiešti antakiai. Dar ji gudri, aitri, ėdri, godi, atsargi, kvailoka, aistringa, muzikali, valdinga, pamišusi, gosli, beribė, nešanti mirtį. Visokia – nuolat kintanti ir kartu bauginamai beveidė. Panašią sutinkame ir „Su(si)tikime“ – moterų sektai vadovaujančią Gedimino Rimeikos drag queen. Ribinį jausmingumą akumuliuojantis ir noro bei talento valdyti savo sektos vaidilutes ir mus, atsitiktinius priklydėlius, neslepiantis personažas mėgaujasi privalumu būti megamoterimi. Save dekonstruodamas iki bioroboto, užprogramuoto tiesiog būti tobula moterimi, „Su(si)tikime“ jis / ji išlieka emocinio sūkurio epicentru, nuolat įsikraunančiu žiūrovo smalsumu ir besąlygišku dėmesiu.

 

Tyliai pasvajoju, kad bent ši tendencija – lyties tapatybės analizė ir dekonstrukcija – teatre tik stiprėtų. Bent jau kaip atsvara 2019 metais gimsiantiems ideologiškai teisingiems teatriniams projektams. Juk šie metai irgi dosnūs plataus pasirinkimo – teatralai laisvi nueiti tiesiu takeliu palei Vaižganto aprašytus gimtinės slėpinius, paklampoti Žemaitijos pelkėse, pamarširuoti su šauliais, susiremti pečiais su pačiu Antanu Smetona ar Jonu Žemaičiu. Temų potencialiems meniniams projektams sąrašas užprotokoluotas LR Seimo nutarimuose. Laukime tęsinio.

Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“.  D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabudimas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabudimas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.