Atmetimo reakcija

Sąvoka non grata iškart aktyvuoja kažką ne mažiau nei neapykantos kurstymas, socialiai pavojinga elgsena ar grėsmė saugumui. Režisierius Paulius Ignatavičius spektaklyje „Katzelmacher* imigranta non grata“ (pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“) redukuoja non grata pojūtį iki periferijos bendruomenėje nepageidaujamo imigranto ir dalyko esmę apriboja provincialumo smūgiu vargšui naiviam kitataučiui į klyną, arba, liaudiškai tariant, pagaidinimu, primenančiu liūdną naujoko dalią klasėje. Spektaklyje mąsčiau apie tokius dalykus: ar tai, kas vyksta, yra tikra; kaip toli eisim; gal čia kažkas kur nors labai preciziškai paslėpta; kodėl atmetamas teatro formų progresas? Atsakymai: tai yra realybė; eisim maksimaliai – iki X faktoriaus; nieko neradau; klausimas retorinis. A priori sorry už recenzijos leksiką – tik antrinu spektakliui, kad tiksliau išreikščiau apmaudą.

Kartais plokšti dalykai teatre veikia. Kaip Oskaro Koršunovo „Išvaryme“, Kamilės Gudmonaitės „Keturiuose“, Yanos Ross „Vienos miško pasakose“ eksploatuojamas žmogaus prasčiokiškumas, pro kurį persišviečia arba vienišumas ir desperacija, arba atkakli ir ilgalaikė paieška, arba seklus nacionalizmas ir didis liūdesys. Ignatavičiaus spektaklis – visuomenės tipų parodija, siaurai narpliojanti graiko imigranto padėtį Lietuvos kaime, – puikus pavyzdys, kaip dramaturgijos plokštumas kiša koją, nes jos nesustiprina režisūrinis argumentas ir antras reikšmės dugnas: alaus butelis čia tereiškia alų.

Naujokas klasėje, arba imigrantas kaime, – tai amžinai atsikartojanti bendruomenės ir individo veikimo schema, pagal kurią senbuvių sistema blokuoja naują organizmą, atmesdama jį vien dėl to, kad organizmas naujas. Situacija – daugiabriaunė ir visada aktuali, tačiau įdomi tik tada, kai aišku, kas čia ką jaučia ir kokia situacijos evoliucija. Ignatavičiaus spektaklyje regime plokščių stereotipiškų personažų galeriją: kruopščiai atrūšiavus blogus nuo gerų ir surinkus į krūvą tiesmukas žemesnių socialinių sluoksnių kaukes, iš jų išbraukiamas gyvenimas. Žmogus čia pažinus tik tiek, kiek galėtum pažinti iš bulvarinio skaitalo antraštės. Nors siužetiškai veiksmas vyksta – nuo apsiuostymo iki šiokio tokio fizinio smurto, charakteriai iki galo lieka antraštiniai. Kad būtų įdomu į juos žiūrėti, kažkas turi vykti po vandeniu.

Visiems veikėjams būdinga savotiška nominali vertė – jie egzistuoja tik kaip reakcija į imigrantą. O ką jaučia imigrantas? Ką ten pajausi, būdamas rinkinuku periferinių pokštų: „kiški-piški – piski-piski; pyzda-plauka; labas-gaidys ir t.t.“. Aktoriui Tadui Gryn, kuriam ne pirmą kartą tenka įsikūnyti į stipriai kitatautį (prisiminkime Azimą „Išvaryme“), sukurtas šabloniškas ir tipiškas lietuviškų perliukų žodynas uždaro jo personažą į vienaplanį tipą, kuris, regis, tik „dulkina“ lietuvaites, „kalasi“ su lietuviais ir nieko nežino apie savo žmoną ir „vaką“. „Nesupasti“, – kartoja jis visur, kur jau galima būtų atsitraukti nuo „bybys-gaidys“ temos. Todėl jo linija neužauga iki finalinės non grata kančios: kai jis šiek tiek apmuštas guli ir aimanuoja, o paskui dramatiškai išnyksta dūmuose, nesupranti, kas ten jam skauda – ar dūšia, ar klynas. Nemotyvuotos atrodo ir jo draugužės (Ieva Savickaitė) ašaros: nėra ko čia verkti, nes... nieko neįvyko.

Turbūt labiausiai šiame spektaklyje gaila gerų aktorių (taip pat vaidina Arnoldas Augustaitis, Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas, Aidas Matutis, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiūtė), kurie savo charakteriui transliuoti teturi sustatytus balsus – taip, kad būtų lengva nesuklystant atpažinti ruskės, translyčio, marozo, fyfos, senio, fabriko savininkės ir panašius stereotipus. Stereotipai išklysta iš savęs tik gyvoje muzikinėje spektaklio realybėje, kuri vienintelė čia pagauli (muziką sukūrė Šiaulių dramos teatro grupė „Church on Wheels“, kuriai priklauso Norgaila, Matutis ir Ignatavičius). Visi – be išlygų – skaidrūs ir stiprūs balsai pagaliau iš alaus skardinės ištekina kažką unikalesnio; muzikinis audinys turiningas, įtaigus. Dainų atlikimo erdvė – persirengimo kambarėlis su užuolaidėle (scenografija režisieriaus) – vienas įdomesnių spektaklio sprendimų. Regis, čia – vakuumas, kur kvadratiniame metre vyksta viršelio žvaigždžių, prabangių klubų, televizijos užkulisių gyvenimas. Bėda tik ta, kad jo teduodama po gurkšnį, tuoj vėl atkrintant atgal į kėdes, į blevyzgas prie kebabinės staliuko.

Šioje televizinei analogiškoje realybėje nieko daugiau neatsitiks, tik lietuviška provincija atmes kitatautį visais mužikiškais atmetimo būdais (tarp kurių, beje, vienas pagauna ir mane – kai kaimo jaunimas nutaria graiką aploti, ir loja storai, ir loja plonai, ir šitas lojimas tampa tikru veiksmo absurdu). Yra čia ir mergaitė, norinti varyti kartu į Graikiją, ir kaimo lyderiai, svajojantys apie Vilnių, ir ruskė apsišikus, ir linkėjimai Leninui, ir kaltinimai komunizmu, ir sirtakis, ir kebabų valgymas, ir Selo prototipas, ir mišios ultra-sexy stiliumi – visa šabloniška kaimo juokelių puokštė, pilnas festivalio „Juokis“ komplektas.

Įdomu tai, kad savotišką glamūrinį imigrantą – „Auksinius scenos kryžius“ – atvežus į Šiaulių dramos teatrą atsitinka savotiška save išpildanti pranašystė: Ignatavičiaus režisuotoje ceremonijoje praeitis savaime susisieja su provincialumu – visą laiką atrodo, kad švenčiame ano dešimtmečio teatro jubiliejų, kuris neaišku kodėl buvo išvilktas į dienos šviesą. Kaip spektaklyje iki nulinės vertės nužeminamas graikas, taip ceremonijoje nuvertėja didžiausias lietuviško teatro fejerverkas.

„Katzelmacher* imigranta non grata“ fone iškyla švarus ir grynas Manto Jančiausko „Dreamland“, kuriame dokumentines istorijas girdėjome iš tikrų imigrantų lūpų. Nors spektaklis – pasakojamojo pobūdžio, turėjome progą išvysti, kokia daugiasluoksnė ir komplikuota yra ne itin grata individo padėtis jį priimančioje mažoje šalyje. Nors tai – du kraštutinai skirtingos prigimties spektakliai, labiau juos skiria ne žanras, o pretenzija į šiuolaikinę teatro realybę, į kurią „Dreamland“ patenka, o „...Imigranta non grata“ lieka... non grata.

Būna situacijų, kai dauguma juokiasi. Taigi manau, kad žiūrovai eis, žiūrovai žiūrės, ir bus žiūrovams juokinga.

Spektaklis yra bendras teatro studijos „Theaomai“, Pauliaus Ignatavičiaus teatro „Teatras π“ ir OKT / Vilniaus miesto teatro projektas