7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Čia kalbama tyla arba fikcijomis

Jaunimo teatro spektaklis „Fikcijos“

Augustė Žičkytė
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Teatras
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.

Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Spektaklyje vaidina Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Augustė Šimulynaitė. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.

 

Prieš premjerą duodamas interviu Juška pasakojo, kad į sceną mėgina perkelti žymaus XX a. Argentinoje gimusio prozininko, poeto, eseisto Jorge Luiso Borgeso apsakymus „Smėlio knyga“, „Babelio biblioteka“, „Griuvėsių rate“, „Veidrodis ir kaukė“, „Slaptasis stebuklas“, „Kitas“ ir „1983 metų rugpjūčio 25 diena“. Simbolių, metaforų, intertekstų kupini apsakymai, plečiantys literatūros išraiškos, supratimo ir tikslo ribas, – integrali paties rašytojo gyvenimo dalis. Ne veltui ir pagrindiniai veikėjai – skirtingo amžiaus Borgesai. Viename interviu rašytojo tarti žodžiai „aklumas yra tam tikra vienatvės forma“ vos ne paraidžiui sklinda ir iš pagrindinio spektaklio veikėjo – vyresniojo Borgeso – lūpų.

 

Apie kūrybą, fikcijų paieškas ir bejėgystę

 

„Fikcijose“ ieškai apsakymuose įsidėmėtų epizodų, frazių. Ieškai, tačiau radęs tarsi pameti, nes kūryba tęsiasi, ji begalinė. Šis spektaklis kuriamas garsais, spalva, tariant žodžius, dėliojant raides, knygas (pastarąsias dar mindžiojant, šlapinant vandeniu, plėšant, glamžant ir deginant). Taip pat pasitelkiant kūno plastiką, skirtinga šviesa (atvaizdu) brėžiant laiko ir erdvės pertrūkius bei sapno ir realybės susiliejimus. Todėl abejoji, kad tau pavyko ar kada pavyks suprasti, apimti ir į žodžius įtalpinti visa mačiusiojo patirtį.

 

Tačiau spektaklis įvyko, o tu tapai to tapsmo dalimi. Tapsmo, kurio vertę pirmiausia, žinoma, lėmė pats faktas, kad spektaklio medžiaga – itin talpūs Borgeso apsakymai. Supranti, kad net stebėdamas šiek tiek nuspėjamus arba, atvirkščiai, dėl niuansų ar išlaikomo vienodumo (ir kitoniškumo) įdomius veikėjus nenuobodžiavai. Kad po truputį tarsi aklas išmokai scenoje rasti ir įprasminti Borgeso kūrybai svarbius simbolius – veidrodį, knygas, peilį ir kitus – apgraibomis, čia ir dabar orientavaisi spektaklio vyksme, abejojai lyg tarp kitko pasirodžiusios merginos funkcija. Mėgindamas kalbėti apie prieštaringus jausmus sukėlusį spektaklį, dar labiau norėtum kalbėtis su pačiu Borgesu.  

 

Kelionė simbolių labirintais

 

Juoda erdvė, veidrodis (durys, vartai), kopėčios (laiptai), trys medinės, ant scenos krašto pakabintos lazdos, raudona lemputė – štai ir viskas, ką scenoje išvysta žiūrovai. Įpratusieji atpažinti simbolius skaičiuoja scenos kampus... Ritmingi, monotoniški garsai, Borgeso teksto projekcija ant veidrodžio-durų, bibliotekos (pasaulio pirmavaizdis) tyloje knygas tvarkantis Sakalausko bibliotekininkas (rašytojas) nuo pirmųjų akimirkų žada kelionę apsakymuose įvardytų simbolių labirintais. Pagrindinį spektaklio veikėją „Fikcijose“ lydi aktorių ansamblis. Jie veikia kartu, individuliai arba pasirodo kaip antraeiliai apsakymų personažai.

 

Knygomis susižavėjusį buvusį bibliotekininką vieną pavakarę aplanko lagaminu nešinas nepažįstamasis (svetimas). „Aš pardavinėju biblijas“, – taria jis, siūlydamas įsigyti ir kitą šventą knygą. Nei pradžios, nei pabaigos neturinti Smėlio knyga įtraukia į nebepasikartojančių puslapių begalybę ir žadina tobulumo alkį, kurio nenumalšina. Kaip begalybę vaizduoti scenoje? Knyga – paprasta, tiesiog perrišta virve ir labai sunki. Užsimetęs ją ant kojos bibliotekininkas smenga taip giliai, kad persikeliame į iliuziją, vykstančią pačioje knygoje. Scena – tarsi besikartojančio šokio erdvė, šachmatų lenta iš knygų.

 

Šešiasdešimtmetis berniukas rašytojas

 

Pagrindinis spektaklio veikėjas vaduojasi iš žmonių ir daiktų apsupties, iš minėtos Smėlio knygos, iš kūrybos ir laiko gniaužtų – jis rašo prašydamas metų knygai užbaigti. Tapatybės, kūrybos ir fikcijų temos spektaklyje reiškiamos erdvės ir laiko, sapno ir tikrovės, taip pat veikėjų kaita ir susidūrimu.

 

Netikėtai antroje veiksmo dalyje krinta galinę scenos sieną dengusi uždanga ir žiūrovo dėmesys sutelkiamas į „už scenos“ atsiveriantį „balkoną“. Iš simbolių ir metaforų tėkmės tarsi iškrintančioje erdvėje už stiklo-lango kalbama, šokama, juokiamasi. Kasdienybę primenanti scena gerokai skiriasi nuo sapnų ir simbolių pilnos pirmosios spektaklio dalies. Svarbi ji dėl dviejų dalykų. Pirma, dėl juokais nuskambėjusios frazės: „Jei siela yra nemirtinga, mes turėtume nusižudyti, kad nereikėtų klausyti šios muzikos.“ Ir antra – dėl naivaus berniuko jį pro langą pastebėjusiam profesoriui išsakyto noro apsilankyti bibliotekoje. „O galima dabar?“ – teiraujasi jis, savo klausimu skelbdamas, kad šešiasdešimtmetis berniukas vis dar išsaugojo knygų troškimą. Naivi viltis išryškina aplink tvyrantį sarkazmą bei nerūpestingumą (ir atvirkščiai).

 

Kelios pabaigos įžvalgos

 

Paskutinės spektaklio scenos – tai dviejų Borgesų susitikimas. Vienas jų – šešiasdešimt metų sapnuojantis neregys, kitas – jaunuolis, planuojantis užrašyti jųdviejų pokalbį. Spektaklio pradžioje įsuktą raudoną lemputę pabaigoje keičia mėlyna, ši spalva užlieja ir galinę sienos dalį. Sakalausko rašytojo kantriai ir dėmesingai bibliotekoje atliktus veiksmus pabaigoje kartoja Ivanausko personažas.

 

Tačiau spektaklis baigiasi. Lyg begalinė knyga begalybėje (veidrodyje) atsiduria aklojo rašytojo veidas. Jaunasis Borgesas lazdele varto knygą, mėlyna lemputė nusileidžia ant jos.  Neregystė panaši į vakaro prieblandą, tegu.

 

Tegu, matyt, sakytum ir pagal Borgeso apsakymus spektaklį kurti pasiryžusiam Juškai bei visai kūrybinei komandai. Tačiau greičiausiai, užuot vien džiaugęsis kūrybinius ieškojimus įkūnijusiu spektakliu, tiesiog dar kartą atsiverstum Borgeso knygą.

Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.