Kai žaidimą pralaimi visi

Paskutinėmis kovo dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Agniaus Jankevičiaus režisuoto spektaklio „Pavojingi ryšiai“ premjera. Aiškią viziją turintis režisierius, kritiškai žvelgdamas į Christopherio Hamptono pjesę (1985), parašytą pagal Pierre’o Choderlos de Laclos romaną (1782), sukūrė savitą kūrinio versiją.

Pasak pjesės pastatymą inicijavusios aktorės Godos Piktytės, „Pavojingi ryšiai“ į dėmesio centrą sugrąžina individą su savo archajiniais dominavimo poreikiais. Kūrinyje siekis dominuoti, nukonkuruoti kitus pasireiškia asmeninių žmonių santykių lygmeniu per intymų seksualinį aspektą. Tačiau galios žaidimai vyksta ne tik N-16 cenzo reikalaujančiame kontekste, bet ir politikoje ar mokyklos suole. Skiriasi tik proceso metodai, o principas išlieka tas pats: bet kokia kaina, nepaisant moralės ir žalos kitiems, pasiekti galios hierarchijos viršūnę. Poreikis dominuoti veikia žmogų kaip priklausomybė. Prieš kelis šimtmečius parašytas romanas vis dar reflektuoja mūsų gyvenimą, jo temos nereikia suaktualinti. Meninę kokybę įrodantis kūrinio universalumas taip pat leidžia diagnozuoti, kad galios žaidimuose mūsų visuomenė į priekį nepažengė.

Dviprasmišką įspūdį kuria ir pjesėje, ir spektaklyje ryškus teigiamų ir neigiamų herojų atskyrimas. Du pagrindiniai veikėjai, siekdami patenkinti asmeninius norus ir įsitvirtinti galios pozicijoje, rezga intrigas, keršto planus, arba, kitaip tariant, organizuoja žiaurias pramogas. Beveik visi kiti – jų žaidimo įrankiai. Kita vertus, ši personažų opozicija išryškina visišką teigiamų veikėjų-aukų neveiksnumą ir polinkį nuolankiai paklusti šeimos ar katalikiškos mokyklos primestoms taisyklėms, naiviai pasitikint kitais. O tokiais gudriems galios žaidėjams lengva manipuliuoti.

Pagrindinius veikėjus – ponią Mertėj ir poną Valmoną – kuria aktoriai Goda Piktytė ir Vaidas Maršalka. Jie – bendrininkai, sąmokslininkai, draugai. Keršto planai, noras visiems įrodyti užimamą poziciją komplikuoja šių personažų santykius, nes jie ne tik konkuruoja su kitais, bet ir demonstruoja vienas kitam savo galią manipuliuoti. Išnaudodami žmogaus silpnybes, pasinaudodami jo patiklumu, regzdami intrigas jie žaidžia žaidimus, teikiančius jiems malonumą. Vis dėlto šis procesas netrukus baigiasi, ir nors, kitaip nei pasakose, jų niekšiški darbai neatsisuka prieš juos pačius, jie praranda pirminę prasmę.

Piktytės ir Maršalkos kuriamas duetas – stiprus galios žaidimų simbolis. Maršalkos Valmonas iš pradžių primena Žoržą Diurua iš Guy de Maupassant’o romano „Mielas draugas“ – lengvabūdišką, savo pranašumu įsitikinusį moterų viliotoją, bet vėliau atsiskleidžia jo cinizmas ir visiškas žlugdomų žmonių jausmų nepaisymas. Piktytės kuriama Mertėj, siekdama savo tikslų, laikosi aiškios ir kryptingos strategijos. Nepaisydama kintančių aplinkybių ji stengiasi išlaikyti savo užimamą poziciją, pabrėžti galią bei laisvę, net ir tada, kai planas žlunga. Ši veikėja dominuoja: ji padiktuoja pirmines žaidimo taisykles, vėliau jas keičia, ir galios svertai vėl atsiduria jos pusėje, nepaisant nusivylimo jausmų srityje.

Šiam duetui oponuojanti personažų grupė pasižymi teigiamomis, daugeliu atvejų pabrėžtinai krikščioniškomis vertybėmis. Aktoriaus Gyčio Laskovo kuriamas muzikos mokytojas Danseni – naivus, neryžtingas ir lengvai pasiduodantis kitų įtakai, nes logiškai neįvertina aplinkybių ir nepastebi kėslų. Personažas nėra itin išplėtotas, jis veikia kaip įrankis kitų rankose. Atitinkamais judesiais, gestais ir mikčiojimu aktorius pabrėžia veikėjo jaudulį ir neryžtingumą.

Aktorė Eglė Grigaliūnaitė, kurdama jauną, į griežtus elgesio rėmus įspraustą panelę Sesilę Volanž, išryškina veikėjos neveiksnumą, bet tuo pačiu metu ir smalsumą bei norą keistis. Ypač stipriai, su aiškia kritine distancija nuskambėjo jos monologas apie krikščioniškos ugdymo įstaigos taisykles, kurių viena svarbiausių – nedaugžodžiauti. Paviršutiniškas, tik fragmentiškai veikiantis Sesilės motinos ponios Volanž personažas neleido iki galo atsiskleisti Daivos Rudokaitės aktorinei patirčiai.

Aktorės Gabrielės Ladygaitės kuriama panelė Turvel – niekšiškų, amoralių intrigų ir lažybų auka. Svarbi jos savybė – saugoti kitų paslaptis. Turvel atrodo tarsi žmogus-dienoraštis, kuriame, nepaisant jo norų, įrašomos kitų istorijos, patirtys. Turvel tampa savotiška duomenų laikmena, negalinčia prabilti, bet kartu ir pamiršti. Su tokia situacija susiduria ne tik kunigai ar psichologai, bet ir kiekvienas, kuriam kas nors perkelia savo patirties naštą ir minčių perteklių. Šiuo atveju panelė Turvel priversta būti Valmono dienoraščiu.

Vienintelė Ingos Mikutavičiūtės kuriama laisvo elgesio mergina Emilė visai nesipriešina esamai situacijai. Ji į viską žiūri tarsi iš šalies, esant reikalui dalyvauja vyksme, bet to nereflektuoja ir neturi ambicijų ką nors pakeisti.

Spektaklyje suburtas įtaigiai kartu veikiančių aktorių ansamblis premjeros vakarą neišvengė nesklandumų dėl teksto. Aktoriai darė ne tik mažiau pastebimas linksnių klaidas, bet ir didesnes logines, tačiau šios problemos nesunkiai išsprendžiamos.

Svarbu paminėti ir Jankevičiaus spektakliui parinktos muzikos reikšmę. „Pavojingų ryšių“ istorija prasideda Nicko Cave’o ir Warren Ellis daina „Mars Theme“, vėliau pereinančia į bauginančių, aštrių ir čaižių garsų takelį. Vėliau girdime grupės „Triggerfinger“ dainą „I’ll Be Home“ ir Tine Reymer dainą „The Hill“, drovusis muzikos mokytojas Danseni (Laskovas) bando dainuoti Elvio Presley „Let It Be Me“, o pabaigoje skamba grupės „Demdike Stare“ daina „Savage Distort“. Visi muzikos kūriniai gerai apgalvoti, prisidedantys prie veiksmo raidos ir istorijos pasakojimo: reikiamose vietose dainos sustiprina emociją, o kitose tarsi „nukerta“ besibaigiančią sceną ir dar vieną niekšingą veikėjų poelgį.

Lauros Luišaitytės sukurtoje funkcionalioje scenografijoje daugiausiai interpretacijų provokuoja sceną nuo žiūrovų skiriančios grotos. Kaip sakė režisierius: „Lietuviai, ir ne tik lietuviai, mėgsta apsiriboti grotomis. Tai – ir teritorijos ribojimas, ir minčių, jausmų grotos, ženklas, kad ten eiti negalima.“ Grotos kuria ir tam tikrą rezervato, kalėjimo įspūdį – personažai tarsi negali ištrūkti iš tos aplinkos, kurioje yra, todėl belieka kankinti vienas kitą ir save. Ši uždara erdvė simbolizuoja ir savęs įkalinimą „pavojingų ryšių žaidime“. Nors iš pradžių pagrindiniai herojai Valmonas ir Mertėj savo elgesiu atrodo laisvesni nei tie, kuriais jie manipuliuoja kaip panorėję, galiausiai ir patys tampa savo susikurto žaidimo įkaitais: iš savo laisvių pasistato kalėjimą, iš kurio nebegali ištrūkti.