7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Aktorių spektaklis

Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“ Vilniuje

Daiva Šabasevičienė
Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Teatras
Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.

Rygos „Dailės“ muzikos namuose prieš penkis mėnesius gimęs spektaklis – Michailo Durnenkovo „Karas dar neprasidėjo“, kurį režisavo Lera Surkova, – teigiama energija spinduliuojančio Gyčio Ivanausko ir kitų tarpininkų pastangomis „ratais kvadratais“ atkeliavo iki Vilniaus. Dar būdamas Rygoje Gytis įvairiais būdais kvietė tautiečius į premjerą. Jo balsas buvo išgirstas – į Rygą nuvyko ne vienas teatro mėgėjas. Vadybininkai taip pat nesnaudė, tad galiausiai ir Lietuvoje pamatėme ne itin pas mus prigyjantį estradinio teatro žanrą. Šis žanras populiarus Švedijoje, įvairiausių jo atšakų pilna Rusijoje. Tai garsių aktorių darbai, šiek tiek „aprežisuoti“ režisieriaus. Aktoriai skirtingų mokyklų, šiuo atveju net skirtingų tautų: latvė Guna Zariņa, lietuvis Gytis Ivanauskas ir rusas Aleksandras Malikovas, vienas į kitą panašūs ne tik tuo, kad visi trys – blondinai, bet ir savo veido išraiška. Akivaizdu, pirmiausia jie turėjo „susigroti“ intuityviai, nes vaidinamas spektaklis labai gyvenimiškas.

 

Tačiau čia ir prasideda „bet“. Gyvenimas paprastai keičiasi daug greičiau, nei dramaturgai spėja vaizduoti. Ir mums, žiūrovams, nesvarbu, kad Michailas Durnenkovas – garsaus teatro „Royal Court Theatre“ rezidentas, įvairių festivalių dalyvis, kad pjesė „Karas dar neprasidėjo“ išversta į šešias kalbas. Mums svarbu, kiek mus tai jaudina. Nors medžiaga nekvaila, ji pernelyg universali. Taip labai dažnai nutinka, kai rašomi kūriniai „tarptautinei“ auditorijai. Kalbėti apie universalius dalykus šiandien labai populiaru, gal net reikalinga, bet meną judina truputį kas kita. Girdint ir matant tris puikius aktorius vis norėjosi jų subjektyvaus požiūrio, atpažįstamų intonacijų... Todėl tik tuomet, kai pasigirsdavo granauskiškų temų atgarsiai, tekstas atrodė nespekuliatyvus. O daug kas buvo jau ne sykį įvairiais pavidalais „perskaityta“, tad didelio įspūdžio nedarė.

 

Pjesę sudaro keturiolika novelių, tarp kurių ne visos vienodo lygio: „Daiktai“, „Vienintelė“, „Globalus gėris“, „Robotas“, „Blekautas“, „Cigaretės“, „Fake News“, „Baseinas“, „Testeris“, „Senukai“, „Fortepijonas“, „Dienoraštis“. Be to, jos „banguoja“, kai kada siekiant tam tikro vienodumo, o kai kada norint „pasišnekėti“ akis į akį – monologiškai.

 

Spektaklio veiksmas – linijinis, didžiąją laiko dalį aktoriams stovint veidu į žiūrovą. Jiems palikta nedidėlė scenos pakyla, ant kurios ir vaidinamos skirtingos istorijos. Visa tai vyksta apie dvi valandas. Tokios sąlygos – abipusiškai varginančios. Tuo labiau kad jau pirmos scenos išduoda, kur bus keliaujama. Jaunos dailininkės Maros Brokos pasiūlytos juodos plastikinės dėžės, iš pradžių primenančios miesto siluetą su keliais dangoraižiais, pamažu, yrant žmonių gyvenimams, pasklinda po visą sceną. Toks sprendimas būtent šiam spektakliui tinka, nes, pirmiausia, labai įtaigiai tarp tų dėžių išdėstomas apšvietimas, veikiantis netgi labiau už daiktus. Antra, aktoriams kiekviena dėžė – atskira spintos lentynėlė. O jų daug, tad kiekviena situacija turi savo kostiumo vietą. Trumpai tariant, nei vaizdas, nei režisūra nėra pagrindiniai spektaklio komponentai. Viskas sutelkta į aktorius.

 

Aktorių Aleksandrą Malikovą, spektaklyje turintį nemažai epizodų, vis dėlto galima pavadinti labiau asistuojančiu aktoriumi. Nors jo balsas raiškus, režisierė jį dažnai stato prie mikrofono, o tai dar labiau „suestradina“ visą spektaklį. Gytis Ivanauskas, neabejoju, namuose jaudinosi daug labiau nei vaidindamas Rygoje, tad jam kai kuriose scenose tiesiog pritrūko raiškos, „nusikando“ kai kurie sakiniai. Bet tokiais atvejais talkino titrai. Ivanauskui būdingas tam tikras sceninis asketizmas. Jis niekada be reikalo nemosikuoja rankomis, jeigu kur atokiau, kad ir už dėžių, persivelka, visada tai atlieka jau būsimo vaidmens stiliumi. Ivanauskas – puikus scenos meistras, jaučiantis erdvę, išmanantis teatrines subtilybes ir kiekvieną kartą išliekantis originalus.

 

Tikra lydere šiame spektaklyje, kaip ir buvo galima tikėtis, tapo latvė Guna Zariņa. Kartais legendomis negalima tikėti, bet šį kartą ji pati įrodė savo unikalumą. Tai nuoširdi, gyvybinga, drąsi, rizikuojanti ir labai jautri aktorė. Per visą spektaklį iš jos sklido stulbinanti energija. Aktorė valdo didžiulę vaidybos spalvų paletę. Kalbėdama Zariņa niekada nepakelia tono, bet jos kalbėjimo raiška tokia didelė, kad atrodo, jog kalba iš pačių kūno gelmių, remdamasi savo pačios patirtimi. Man pirmą kartą teko regėti taip vaidinančią aktorę. „Nebanguodama“, nenukąsdama galūnių, visą dėmesį sutelkdama į logines prasmes, ji išlieka itin natūrali. Nors jos veido struktūra griežta, o laikysena gana santūri, tai – ypatingu moteriškumu spinduliuojanti aktorė.

 

Dar prieš Zariņos atvykimą į Vilnių norėjosi plačiau paskleisti žinią apie šią aktorę, puikiai valdančią aukščiausius profesinius registrus, tačiau po spektaklio tapo dar svarbiau pabrėžti, kad verta pamatyti viską, ką ji vaidina. Zariņa laikoma viena garsiausių Latvijos aktorių. Ji vaidina Naujajame Rygos teatre, kuriam vadovauja Alvis Hermanis, vienas įdomiausių ne tik Latvijos, bet ir visos Europos režisierių. Į šio teatro kūrybinę veiklą Zariņa įsitraukė baigusi Sankt Peterburgo teatro akademiją. Šiuo metu ji kuria vaidmenis ir Michailo Čechovo rusų dramos teatre Rygoje. Aktorė daug filmuojasi kine, dirbo kartu su Kirillu Serebrennikovu, šiam kuriant filmą „Išdavystė“ (2012), sukūrė Beatričės vaidmenį Giedrės Beinoriūtės filme „Kvėpavimas į marmurą“ (2018). Zariņa Latvijoje ne kartą pelnė geriausios metų aktorės titulą. Jai skirtas valstybinis Latvijos apdovanojimas – Trijų žvaigždžių ordinas. 2018 m. ji pradėjo dėstyti Latvijos kultūros akademijoje Hermanio vadovaujamam kursui.

 

Hermanis savo „Dienoraštyje“ rašydamas apie aktorius, su kuriais dirbo dvidešimt metų, apie šių aktorių ypatingumą, jų savarankiškumą, tarp geriausių išskiria ir Zariņą. Ji – viena iš aktorių, tapusių ne vieno spektaklio bendraautore tiesiogine prasme. Ji priklauso tiems, kurie „faktiškai suformavo naują aktoriaus tipą. Tokio aktoriaus, kuris geba ne tik kurti vaidmenį savarankiškai, bet ir dalyvauti kuriant spektaklio kompoziciją ir tekstą. Tokių aktorių nesu sutikęs jokiame Europos teatre. Jokiame. O dirbau pačiuose geriausiuose. Netgi patiems geriausiems pačių geriausių teatrų aktoriams nebūdingas toks savarankiškumas. Tikiu, kad daugelis jų galėtų taip dirbti. Tik jiems nebuvo suteikta galimybė. Tokia tradicija: aktorius tik vykdo režisieriaus nurodymus.“ (Alvis Hermanis. Dienoraštis, Vilnius: Krantų redakcija, 2018, p. 131)

 

Dramaturgas Durnenkovas specialiai Zariņai parašė atskirą sceną – monologą „Fortepijonas“. Šį monologą galima rodyti kaip teatrinį aktorinio meistriškumo pavyzdį. Jame kalbama apie jausmų praradimą, apie pianiną „Bechstein“, kuriuo kadaise grojo mama, apie laiko grimasas, paliečiančias kiekvieną iš mūsų. Svarbu atpažinti tai, kas žmogų daro žmogumi. Tačiau tu gali išgirsti visą prasmių simfoniją, pajusti laiko tėkmę, patirti žmogiškų būsenų arsenalą... O aktorė – visiškai rami.

 

Tarp bendrų scenų itin skausmingai išsiskiria „Senukai“. Šį epizodą vaidina visi trys aktoriai. Pasakojama apie sūnų, vienai dienai grįžusį iš užsienio pažiūrėti, kaip atrodo namas, kurį per mėnesį pastatė savo tėvams. Ne sūnus statė, o jo siunčiami pinigai. Vyksta dialogas apie laiko ir pinigų valdomą kasdienybę, apie išorinę ir asmeninę gerovę, tik finale pasigirsta beviltiškai nuskambantis tėvo sielvartas: „Atsikelsiu rytą, kokią penktą, kai vėjo nebus, kai tyla ir nė gyvos dvasios... Aš jį (tą namą – D. Š.) sudeginsiu, supranti? Ir tada jis vėl atvažiuos. Pas mane.“ Artimo praradimas, tyla, kai nėra su kuo pasikalbėti, – didžiausias žmonijos skausmas.

 

Paskiros scenos temų požiūriu gelbsti spektaklį, bet visuma lieka tik aktorinių darbų pynė, be didesnių meninių atradimų.

 

Šitame estradiniame spektaklyje taip pat trafaretinį vaidmenį atlieka muzika. Pianistas Richardas Plešanovas, jungdamas ir pratęsdamas kai kurias scenas, šiek tiek priminė Sergejaus Prokofjevo „Petią ir vilką“, pasaką skaitovui ir orkestrui, kai muzika iliustruoja tai, apie ką kalbama. Taip, ši jungiamoji muzika graži, „kūrybinga“, bet ji spektaklį dar labiau sutrupina, išryškindama režisūros seklumas.

Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa, Gytis Ivanauskas ir Aleksandras Malikovas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa, Gytis Ivanauskas ir Aleksandras Malikovas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Aleksandras Malikovas, Guna Zariņa ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas ir Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.
Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas ir Guna Zariņa spektaklyje „Karas dar neprasidėjo“. Organizatorių nuotr.