7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bandymas atskleisti Juozo Budraičio vaidybos paslaptį

Daiva Šabasevičienė. Juozo Budraičio teatrinis likimas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Rūta Mažeikienė
Nr. 13 (1292), 2019-03-29
Teatras Nauji leidiniai
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.

Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Juozo Budraičio teatrinis likimas“, kurioje išsamiai pristatoma legendinio teatro ir kino aktoriaus, Nacionalinės premijos laureato Juozo Budraičio teatrinė kūryba. Solidus, trijų šimtų puslapių leidinys laipsniškai supažindina skaitytoją su visais penkiolika Juozo Budraičio sukurtų teatro vaidmenų: nuo debiutinio Solneso režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1980) iki vėlyviausio Krepo vaidmens režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2013). Nors subtilaus dizaino knyga (dailininkė Deimantė Rybakovienė) dar kvepia spaustuvės dažais, o knygos viršelis traukia skaitytojo akį išraiškingu aktoriaus profiliu (fotografas Dmitrijus Matvejevas), vos paėmus šią knygą apima keistas déjà vu jausmas.

 

Visų pirma sunku patikėti, kad tai dar viena teatrologės Šabasevičienės knyga. Rodos, ką tik laikėme rankose toje pačioje leidykloje išleistą jos studiją apie kitą Lietuvos kino ir teatro grandą – aktorių Regimantą Adomaitį – ir aptarinėjome joje publikuojamus asmeniškus dienoraščių įrašus, įkvepiantį susirašinėjimą su kitais menininkais, aistringus gerbėjų laiškus... („Smėlio pilys: Regimantas Adomaitis“) Ir štai, praėjus vos metams, autorė išleidžia naują monografiją, kurioje detaliai pristatoma Budraičio teatrinė kūryba: aptariami visi vaidmenys, analizuojama šiam aktoriui būdinga vaidybos maniera, gilinamasi į menininko asmenybę, tyrinėjamos aplinkybės, lėmusios aktoriaus atėjimą į teatrą. Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Šabasevičienė teatro kritikų ne veltui tituluojama nepailstančia teatro metraštininke (nuolat rašančia spektaklių recenzijas, teatralų kūrybos apžvalgas, rengiančia interviu su teatro menininkais) ir produktyviausia pastarųjų metų teatro tyrėja (per pastaruosius dešimt metų išleidusia keletą teatrologijos knygų: „Teatro Piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“, „Valentinas Masalskis. Ieškant teatro“ bei kartu su Rasa Vasinauskaite „Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas“).

 

Apgaulingą déjà vu jausmą sustiprina prieš keletą metų knygynų lentynose pasirodžiusi Juozo Budraičio ir Margaritos Matulytės knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, išsamiai pristatanti Budraičio kūrybą kine. Vos pasirodžius šiai knygai nebuvo abejonės, kad ne ką mažesnio tyrėjų ir skaitytojų dėmesio nusipelno ir teatrinė šio aktoriaus raiška. Nors daugiau nei šimtą vaidmenų skirtingų režisierių filmuose sukūręs Budraitis įsirėžė į visuomenės atmintį kaip vienas geriausių savo laiko, t.y. vėlyvojo sovietmečio, kino aktorių, žiūrovams teko pažinti šį menininką ir kaip talentingą dramos teatro aktorių, sukūrusį ryškius, unikalia vaidybos maniera paženklintus personažus tokių režisierių kaip Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Gintaras Varnas ar Oskaras Koršunovas spektakliuose. Šabasevičienės knyga, viena vertus, natūraliai užpildo šią – aktoriaus teatrinės kūrybos tyrimų – spragą, kita vertus, tampa organišku paties Budraičio ir Matulytės knygos tęsiniu, tam tikra prasme – antrąja visuminės aktoriaus kūrybos studijos dalimi.

 

Tokį įspūdį sustiprina abiem knygoms būdinga žanriniu požiūriu itin laisva struktūra: jose jungiamas mokslinis tyrimas (Matulytės, Šabasevičienės tekstai), autobiografinis pasakojimas (Budraičio tekstai), interviu (ne tik su Budraičiu, bet ir su kitais meno, kultūros lauko dalyviais), istoriniai dokumentai (recenzijų, dienoraščių, laiškų fragmentai) ir daugybė fotografijų, atskleidžiančių ne tik Budraičio, kaip aktoriaus, patirtis, bet ir savitą Budraičio, kaip fotografo, santykį su pasauliu. Palyginti su Budraičio ir Matulytės „Mano kinu“, Šabasevičienės knygoje kur kas didesnę vietą užima teatrologinė aktoriaus kūrybos analizė, tačiau ir čia paliekama pakankamai erdvės autentiškiems liudijimams, atsiminimams, įvairioms aktoriaus, jo kolegų ir kūrybos vertintojų nuomonėms.

 

Nors mokslinio tyrimo lygmeniu autorės susitelkia į skirtingas aktoriaus raiškos sritis (kinas / teatras) ir gana atsietai analizuoja šiam aktoriui būdingą kino ar teatro vaidybos manierą, man rodos, tik perskaičius abiejų tyrėjų tekstus dėliojasi visuminis Budraičio aktorystės fenomenas. Ir kine, ir teatre (nors kiekviename žanre – savaip) šiam „neprofesionaliam“ aktoriui buvo būdinga itin tiksli išorinio (ekspresyvaus) ir vidinio (psichologinio) personažo paveikslų dermė, pusiausvyra tarp intelektualaus ir emocinio santykio su vaidmeniu, „natūrali“, „nevaidybiška“ (akademiniu požiūriu) laikysena, gebėjimas pasiekti „aukščiausią natūralumo lygį“ ir „ištirpti vaidmenyje“.

 

Ieškodamos atsakymo į klausimą, kokia savitos, žiūrovo jausmus ir mintis užvaldančios Budraičio vaidybos paslaptis, abi tyrėjos pirmiausia akcentuoja šiam aktoriui būdingą vaidybos „dvigubumą“ ar „dvilypumą“. Matulytė primena skaitytojams taiklią kino kritiko Sauliaus Macaičio įžvalgą apie Budraičio personažų „dvigubą dugną“ ir papildo kino kritiko Jurijaus Pavlovo įžvalga, kad Budraičio vaidybos „paslaptis“ yra „susijusi su šio aktoriaus žmogiškąja esme“: „su išoriniu uždarumu, užsisklendimu, netgi atsiskyrėliškumu ir kaip reta intensyviu dvasiniu gyvenimu, vidiniu atvirumu ir pažeidžiamumu“ (p. 15). Šabasevičienė taip pat gilinasi į Budraičio paradoksalų „persikūnijimo“ dvilypumą. Teatrologės nuomone, „tuo metu, kai atrodydavo, kad jis visas ištirpo vaidmenyje, staiga suvokdavai, kad jis vis dėlto lieka panašus į save, nežengia toliau savo žmogiškosios prigimties“ (p. 42).

 

Taigi, tiek kino, tiek teatro kritikai pripažįsta, kad Budraičio vaidmenys žavėjo publiką ne tiek meistriškai sukurtais personažais, kiek per šiuos vaidmenis atsiveriančia unikalia aktoriaus asmenybe. Tokiai nuomonei antrina ir Šabasevičienės kalbinti Budraičio scenos ar filmavimo aikštelės partneriai, kolegos, bičiuliai, aktoriaus kūrybos gerbėjai. Štai, pavyzdžiui, Regimantas Adomaitis atvirai sako, kad „mūsų, kurie mokėsi toj srity, požiūriu, jo vaidyba buvo siaubinga, tiesiog nepakenčiama, į jokius rėmus netelpanti, bet transliuojanti tam tikrą žinią apie personažus ir įtikinanti“ (p. 290). Adomaičio nuomone, šis „savamokslis artistas“, nors ir „nieko neturėjo, ko mes mokėmės“, kažkokiu paradoksaliu būdu buvo „nuostabus aktorius“. Oskaras Koršunovas Budraičio vaidybos paslaptį atveria teigdamas, kad „visi jo vaidmenys teatre labai išskirtiniai (...), visi ypatingi“, ir „būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, fotografas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais“ (p. 279). Šios įžvalgos tam tikra prasme paaiškina ir pateisina Jono Vaitkaus riziką 1979 m. pakviesti tuo metu kine jau išgarsėjusį Budraitį suvaidinti Solnesą jo statomame spektaklyje „Statytojas Solnesas“. „Man ėmė stigti kitokio aktoriaus tipo – prisipažįsta Vaitkus, – Budraitis buvo truputį kitoks (...), ir intelektualiai išsiskiriantis, ir vizualiai kitoks“ (p. 68). Knygos autorė taikliai apibendrina šią situaciją analizuodama ir išgrynindama Vaitkaus režisūrinę poziciją, leidusią „didžiųjų spektaklių herojumi tapti ne aktoriui profesionalui, o unikalios meninės prigimties žmogui Juozui Budraičiui“ (p. 25).

 

Šabasevičienės knygoje nerasime mokslinei monografijai tradiciškai būdingų apibendrinančių išvadų. Fragmentuotas leidinio pobūdis leidžia autorei baigti knygą įdomiais dailininko Valentino Antanavičiaus atsiminimais. Nors dėl tokios „mozaikiško“ tipo struktūros kritikė Jūratė Visockaitė kadaise aštriai sukritikavo Budraičio ir Matulytės knygą („knyga tarsi neturi stuburo“), mano nuomone, fragmentuota, polifoniška forma itin tinkama Šabasevičienės studijai. Viena vertus, knygoje aiškiai girdėti autorės vedama teatrologinė tema / melodija, atskleidžianti Budraičio kelią į teatrą, nužyminti savitą vaidybos manierą, išryškinanti unikalius šiam aktoriui būdingus vaidmens kūrimo principus. Kita vertus, šiai temai / melodijai čia antrina, čia oponuoja paties aktoriaus ar kitų menininkų – ypač su Budraičiu dirbusių režisierių, aktorių – pasisakymai. Polifoniškas knygos diskursas žavi savo netolydumu, leidžia skaitytojui išgirsti kontrastingas nuomones, skatina gretinti skirtingus aktoriaus kūrybos vertinimus. Dėl tokios daugiabalsės struktūros skaitytojas ne tik turi galimybę išsamiai susipažinti su įvairialype Budraičio kūrybine veikla (aktorius, režisierius, fotografas, tapytojas, diplomatas), bet ir skatinamas savaip susidėlioti šio menininko kūrybinį portretą ir individualiai aiškintis Budraičio aktorystės paslaptį.

Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelis.
Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelis.
Juozas Budraitis. Deimantės Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“.
Juozas Budraitis. Deimantės Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Statytojas Solnesas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Statytojas Solnesas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.