Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Jaunieji prieš savęs kankinimą
Spektaklis „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ festivalyje „Scena 10×10“
Naują Nacionalinio Kauno dramos teatro organizuojamą tarptautinį festivalį „Scena 10×10“ rugsėjo 18, 19 d. pradėjo jaunieji trupės „Must Kast“ kūrėjai iš Estijos, spektaklyje „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks mõisatallis“, 2017) tyrinėjantys savo tėvynę ir su kritišku humoru demonstruojantys jaunosios kartos požiūrį į tėvų vertybes bei tautos pomėgį kentėti.
Gražina Montvidaitė
Artumo poreikis
Diskusija ir spektaklis „Nothing Hurts“ festivalyje „Medūza“
Vasaros pabaigoje pirmojo Šiaulių medijų ir performansų festivalio „Medūza“ organizatoriai teatrui paskyrė du renginius. Rugpjūtį Šiaulių dailės galerijoje vyko diskusija „Nepriklausomas teatras Lietuvoje: Artūro Areimos teatro atvejis“ bei spektaklis „Nothing Hurts“.
Aistė Verpečinskaitė
Stiprios moters portretas
Spektaklis „Elektra“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Dėl šiais metais pasaulį sukrėtusios pandemijos kovo mėnesį numatyta slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio spektaklio „Elektra“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pagaliau įvyko rugsėjo 12, 13 dienomis. Šių laikų kontekste režisierius kalba apie dar antikos mitologijoje sukurtą kovojančią ir laukiančią moterį, tyrinėdamas, kas iš to laukimo gali gimti.
Aistė Šivytė
Nuoširdus varnų klyksmas
Spektaklis „Varnos“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Rugsėjo 9–12 d. vykęs „Naujojo cirko savaitgalis“ suteikė progą ne tik pabūti taip išsiilgtoje teatro dėžutėje, bet ir išvysti puikių pasirodymų. Įvairių disciplinų atlikėjai narstė žmogaus prigimtį, tarpusavio santykius, naujai aplankė praėjusio amžiaus pasirodymus, kalbėjo apie motinystės ir cirko problematiką. Būtent pastarasis, kolektyvo „still hungry“ sukurtas spektaklis „Varnos“ (rež. Rachel Hameleers) netikėtai padarė didžiausią įspūdį.
Viktorija Sinicyna
Daugiau cirko
Lietuvos cirko popietė festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Šiemet festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje viena diena buvo skirta būtent Lietuvos cirkui. Norintiems susipažinti su lietuviško cirko panorama ar mestelėti akį į naujus kūrėjų ieškojimus rugsėjo 12-osios popietė tapo puikia proga: įėjimas nemokamas, o ir pačios programos būta stebėtinai spalvingos.
Julijus Lozoraitis
Jubiliejinis talentų paradas
Naujo teatro sezono prognozių bandymas
Mano jaunystės laikais, kai teatro režisierių buvo daug, o gerų knygų apie režisūrą mažai, iš jų itin populiari buvo režisieriaus ir aktoriaus Voldemaro Panso[i] „Darbas ir talentas aktoriaus kūryboje“. Joje estų teatro patriarchas teigė, kad aktoriaus talentas yra netikėtai kaip milijoninis laimėjimas loterijoje žmogų užgriuvusi likimo dovana. Ją savo ruožtu dera puoselėti nepaliaujamu, metodišku aktoriaus triūsu. Savo teoriją Pansas iliustravo pavyzdžiais iš estų teatro panoramos. Tačiau laikas parodė, kad ši teorija, švelniai tariant, nėra tobula.
[i] Voldemaras Pansas (1920–1977) – žymus estų teatro režisierius, aktorius ir pedagogas.
Ieva Tumanovičiūtė
Netobulumai
„Naujojo cirko savaitgalis ’20“
Pagrindinėje šių metų festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje buvo daugiau meno nei triukų. Dauguma cirko artistų savo meistriškumą panaudojo istorijoms pasakoti, užuot stebinę publiką išlavinto kūno galimybėmis. Paveikiausi spektakliai rėmėsi asmeninėmis kūrėjų patirtimis apie netobulus santykius su partneriu, vaiku, savimi ir profesija.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokančio žiūrovo atvirumas sau
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Respublika“
Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017) yra keliasdešimt minučių trunkanti šokio scena. Pagal ritmišką elektroninę muziką aktoriai sinchroniškai atlieka pasikartojančių, nesudėtingų judesių choreografiją. Paveikus spektaklio momentas skatindavo norą fiziškai prisidėti prie aktorių ir judėti kartu. Šis noras išsipildė spektaklyje „Respublika“ (premjera rugsėjo 3–5 d.).
Alma Braškytė
„Respublika“ žiūri mus
Łukaszo Twarkowskio režisuotas spektaklis
Nebepamenu, kas sakė, kad ne mes perskaitome knygas, o knygos perskaito mus. Panašiai mus peržiūri ir spektakliai. Ypač tokiam paties žiūrėtojo peržiūrėjimui tinka spektakliai, stokojantys vientiso, lengvai apčiuopiamo naratyvo. Jų temas, pavienius mikropasakojimus ir žinutes išgriebiame iš daugialypio srauto kiekvienas savaip.
Miglė Munderzbakaitė
(Ne)pabėgti nuo teatro
„Apeirono“ teatro „Pabėgimas“
Daugiau nei pusmetį išgyvename laiką, kai, nors ir turint skirtingus tikslus, tenka ieškoti kitų, neįprastų būdų, kaip būti, išlikti, veikti – nuo neišvengiamai besikeičiančios mūsų buities iki darbų, mokslų ir kūrybinių veiklų. Vieniems tai sukelia tik nepatogumų, kiti bando susitaikyti ir „pragyventi“ šį laiką, dar kiti aplinkybių sukurtus išbandymus priima kaip galimybę atrasti. Teatro „Apeironas“ kūrybinė komanda jau karantino pradžioje suprato, kad vien transliuoti spektaklius ar rodyti sukauptą teatro archyvą nepakanka, reikia ieškoti kitos formos. Pirmasis bandymas buvo „Šiurpių“ serialas (tikėtina, kad jis dar nebaigtinis), kuriam adaptuotas improvizacijomis pasižymėjęs spektaklis pagal senųjų lietuviškų siaubo pasakų – šiurpių – motyvus. Siurrealūs pasakojimai, kuriami „besikarantinuojančių“ Gretos Gudelytės ir Eglės Kazickaitės, filmuoti tiek uždarose, tiek atvirose gamtos erdvėse, atvedė prie dar ryškesnės, drąsesnės teatro ir kino ribų refleksijos.
