Autorius: Viktorija Sinicyna
Viktorija Sinicyna
Nekapituliuojantys menininkai
Ukrainiečių spektakliai festivalyje „Sirenos“
Sunkiausias teatrinis uždavinys pastaruoju metu – žiūrėti spektaklius, liečiančius karą, ir apie juos mąstyti. Kokią reakciją jie sukels, priklauso nuo asmeninio jautrumo lygio bei to, kiek pagavus esi siaubą išgyvenusių ir iki šiol išgyvenančių žmonių pasakojimams. Jei spektaklis pernelyg nepaliečia, tai nereiškia, kad stokoji empatijos. Čia, kaip įprasta, sužaidžia režisūriniai, dramaturginiai niuansai ir tai, kiek žiūrovas atviras tokiems dirgikliams.
Viktorija Sinicyna
Pabėgti nuo kitų suprojektuoto savęs
„Edžio pabaiga“ Jaunimo teatre
Sakydama, kad skurdą kvaila romantizuoti, netarsiu nieko naujo. Tačiau stebėtina, kaip lengva tarp visų sėkmės istorijų užmiršti tamsiąją pusę, kurioje taip pat gyvena žmonės. Skurdas – purvinas, riebaluotas, įkyraus, visur prasiskverbiančio kvapo, įkalinantis pavienius žmones, šeimas, gimines ir kartas. Šis dusinantis skurdas su jėga prasiveržia jau kelerius metus prancūzų literatūros pirmose eilėse įsitvirtinusio jauno rašytojo Édouardo Louis knygose. Jo raštų kalba paprasta, bet tokia sodri, kad skaitydamas pats jautiesi įstrigęs nešvariais patalais uždengtame lovyje.
Viktorija Sinicyna
O jei iš jūsų atvaizdo pagamintų virtualų kūną?
„Būti Ariele F“ ir „dSimon“ festivalyje „Sirenos“
Šiųmečio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje būta net keturių spektaklių-paskaitų. Iš jų su nūdienos realijomis koja kojon žengė lenkų režisierė Magda Szpecht, pristačiusi su nuodinga Kremliaus dezinformacija kovojantį aktyvistinį internetinės erdvės judėjimą „Cyber Elf“. Belgas Yvainas Juillardas mokslo populiarinimo pobūdžio paskaitoje „Cerebrum“ pakvietė prisiliesti prie smegenyse glūdinčių paslapčių. O Šveicarijoje kuriantis menininkas Simonas Sennas Lietuvos žiūrovams pristatė net du projektus – spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“, kuriuos noriu apžvelgti išsamiau.
Viktorija Sinicyna
Daug triukšmo dėl meilės
„Kaip jums patinka“ Vilniaus mažajame teatre
Williamas Shakespeare’as vėl sugrįžo į teatrą. Šįkart iš jo pjesių kolekcijos pasirinkta komedija „Kaip jums patinka“, tik režisierės Uršulės Bartoševičiūtės interpretacija atgijo ne įprastoje scenoje, bet Vilniaus mažojo teatro rūsio patalpose. O ir pati drama į teatro požemį nužengė kitaip, nei įprasta pagal klasikinės dramaturgijos interpretaciją. Ji tapo veikiau teatriniu pasirodymu, fragmentuotai pasisakančiu apie įvairių meilės formų (ko)egzistavimą. Kaip kad pabaigoje rodomas vaizdo įrašas – už tai, jog santuokų rūmuose be apribojimų būtų galima susisaistyti visiems.
Viktorija Sinicyna
Ringe laimėjo neviltis
„Boksas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Lauryno Adomaičio ir Antano Obcarsko pjesės „Boksas“ eskizas kovo 3–6 d. virto spektakliu. Naujas dramos kūrinys, treniruotės, gilinimasis į sportininkų psichologiją, net kelionė į Meksiką – kūrybinė komanda padirbėjo iš peties.
Viktorija Sinicyna
Akmuo, popierius, žirklės – ir tu negyvas
Teatro „Menas“ spektaklio gastrolės Vilniuje
Kai vasario viduryje nusprendžiau pamatyti prieš pusmetį Panevėžio teatre „Menas“ sukurtą spektaklį karo tema, nenutuokiau, kad kovo 2-osios vakarą jis suskambės jau visai kitaip. Nenumaniau, kad apniks svarstymai, ar apskritai galiu ramia sąžine eiti žiūrėti spektaklio, kai kiti renkasi protestuoti prie Rusijos ambasados Vilniuje. Prie atstovybės, kurios oficialiai pakeistas adresas primins praeiviams apie užpultos Ukrainos stiprybę.
Viktorija Sinicyna
Nihilizmas su aukštakulniais
Artūro Areimos teatro spektaklis „Faust is dead“
Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje MTV buvo ant bangos, o kiekvienuose namuose – po televizoriaus dėžę. Nešiojamieji kompiuteriai dar nelindėjo dažno praeivio kuprinėje, o apie belaidį internetą kiekviename prekybos centre nutuokti galėjo nebent kokio nors filmo herojus, grįžęs iš ateities.
Viktorija Sinicyna
Vilniaus Užupis: nykstantys pasakojimai
Jaunimo teatro spektaklis „Kaip visur, kaip visi“
Klaipėdoje, šiek tiek į pietus nuo Paupio rajono, esama tokios vietos – buvęs kaimas, prie didmiesčio prijungtas tik 1996 metais. Kad tai jau miesto dalis, ilgą laiką nebuvo justi. Šaligatvių pagrindiniame kelyje nėra, visur kitur žvyrkeliai. Namų mažai, kai kurie statyti dar XX amžiuje. Mieli raudonų plytų statiniai, vokiško stiliaus tvartai, sodybos apkerpėjusiomis medinėmis ar išklerusiomis vielos tvoromis, susenusios obelys, nepaliaujamai vedančios vaisius.
Viktorija Sinicyna
Apmokestinta meilė
Spektaklis „SoDra, Mon Amour“
Vis dėlto visuomeninis būvis – keistas mechanizmas. Grupelei žmonių priskiriama dirigento lazdelė ir jie visi, vos ne vos susitardami, katron pusėn, mosuoja orkestrui. O tas bendras darinys bando groti: vieni muzikantai purkštaudami iki apsispjaudymo, kiti ramesni, bet murmėdami panosėje, treti nuolankiai, su pagarba. Nėra viskas taip juoda ir balta, daug veiksmo tarpduryje, tačiau bendrais įvaizdžiais kalbant – maždaug taip atrodo funkcionuojanti visuomenė.
Viktorija Sinicyna
Šlapi monologai
Teatrinis filmas „Už geresnį pasaulį“
Nebesinori postringauti apie tai, kaip dabar sudėtinga ieškoti veiksmingų alternatyvų gyvam teatro tarpusavio ryšiui. Šituo nepaliaujamai vis iš naujo įsitikiname jau metus. Viena iš Artūro Areimos teatro alternatyvų – pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę sukurtas spektaklis / filmas „Už geresnį pasaulį“ (sausio 21–24 d. rodytas „Tiketa“ platformoje), kuriame kamera užfiksuotos teatrinės monoscenos.
