„Kaip jums patinka“ Vilniaus mažajame teatre
Williamas Shakespeare’as vėl sugrįžo į teatrą. Šįkart iš jo pjesių kolekcijos pasirinkta komedija „Kaip jums patinka“, tik režisierės Uršulės Bartoševičiūtės interpretacija atgijo ne įprastoje scenoje, bet Vilniaus mažojo teatro rūsio patalpose. O ir pati drama į teatro požemį nužengė kitaip, nei įprasta pagal klasikinės dramaturgijos interpretaciją. Ji tapo veikiau teatriniu pasirodymu, fragmentuotai pasisakančiu apie įvairių meilės formų (ko)egzistavimą. Kaip kad pabaigoje rodomas vaizdo įrašas – už tai, jog santuokų rūmuose be apribojimų būtų galima susisaistyti visiems.
„Boksas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Lauryno Adomaičio ir Antano Obcarsko pjesės „Boksas“ eskizas kovo 3–6 d. virto spektakliu. Naujas dramos kūrinys, treniruotės, gilinimasis į sportininkų psichologiją, net kelionė į Meksiką – kūrybinė komanda padirbėjo iš peties.
Teatro „Menas“ spektaklio gastrolės Vilniuje
Kai vasario viduryje nusprendžiau pamatyti prieš pusmetį Panevėžio teatre „Menas“ sukurtą spektaklį karo tema, nenutuokiau, kad kovo 2-osios vakarą jis suskambės jau visai kitaip. Nenumaniau, kad apniks svarstymai, ar apskritai galiu ramia sąžine eiti žiūrėti spektaklio, kai kiti renkasi protestuoti prie Rusijos ambasados Vilniuje. Prie atstovybės, kurios oficialiai pakeistas adresas primins praeiviams apie užpultos Ukrainos stiprybę.
Artūro Areimos teatro spektaklis „Faust is dead“
Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje MTV buvo ant bangos, o kiekvienuose namuose – po televizoriaus dėžę. Nešiojamieji kompiuteriai dar nelindėjo dažno praeivio kuprinėje, o apie belaidį internetą kiekviename prekybos centre nutuokti galėjo nebent kokio nors filmo herojus, grįžęs iš ateities.
Jaunimo teatro spektaklis „Kaip visur, kaip visi“
Klaipėdoje, šiek tiek į pietus nuo Paupio rajono, esama tokios vietos – buvęs kaimas, prie didmiesčio prijungtas tik 1996 metais. Kad tai jau miesto dalis, ilgą laiką nebuvo justi. Šaligatvių pagrindiniame kelyje nėra, visur kitur žvyrkeliai. Namų mažai, kai kurie statyti dar XX amžiuje. Mieli raudonų plytų statiniai, vokiško stiliaus tvartai, sodybos apkerpėjusiomis medinėmis ar išklerusiomis vielos tvoromis, susenusios obelys, nepaliaujamai vedančios vaisius.
Spektaklis „SoDra, Mon Amour“
Vis dėlto visuomeninis būvis – keistas mechanizmas. Grupelei žmonių priskiriama dirigento lazdelė ir jie visi, vos ne vos susitardami, katron pusėn, mosuoja orkestrui. O tas bendras darinys bando groti: vieni muzikantai purkštaudami iki apsispjaudymo, kiti ramesni, bet murmėdami panosėje, treti nuolankiai, su pagarba. Nėra viskas taip juoda ir balta, daug veiksmo tarpduryje, tačiau bendrais įvaizdžiais kalbant – maždaug taip atrodo funkcionuojanti visuomenė.
Teatrinis filmas „Už geresnį pasaulį“
Nebesinori postringauti apie tai, kaip dabar sudėtinga ieškoti veiksmingų alternatyvų gyvam teatro tarpusavio ryšiui. Šituo nepaliaujamai vis iš naujo įsitikiname jau metus. Viena iš Artūro Areimos teatro alternatyvų – pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę sukurtas spektaklis / filmas „Už geresnį pasaulį“ (sausio 21–24 d. rodytas „Tiketa“ platformoje), kuriame kamera užfiksuotos teatrinės monoscenos.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Lapkričio 16–20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuoti šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymai suteikė progą susipažinti su estų drama ir lietuvių autorių bandymu rašyti savas distopijas teatrui. Šįkart pjesių pristatymas vyko virtualioje erdvėje, tačiau kūrybinės komandos puikiai prisitaikė prie formato, kurį padiktavo gyvo ryšio vengti verčianti nūdienos situacija.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Alisa“
Vargu ar kokioje santvarkoje egzistuoja teisingumas, kuris būtų tolygiai teisingas visiems. Teisėsauga nėra tobula, jos vingrybėse slepiasi daug trūkumų. Antano Obcarsko režisuotame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Alisa“ (premjera spalio 23, 24 d. įvyko „Menų spaustuvėje“) jauna teisininkė susiduria su vykdomojo teisingumo užkulisiais. Dirbdama garsiai eskaluojamų bylų besiimančio advokato Franko Bertono biure, Alisa patenka į akistatą su jai nepriimtinais kompromisais. Vis dėlto būtinais tam, kad valstybė nepakriktų nuo anarchinės netvarkos, kad žmogus, užuot patyręs staigų minios linčą, turėtų teisę stoti prieš teisėją.
Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis
Sunkiai protu aprėpiamas karo baisumas susideda ne tik iš to, kas vyksta kovos lauke, bet ir iš skausmingų padarinių, liekančių po to. Iš vidinių randų, negrįžtamai paveikiančių karinio mechanizmo rūstybę patyrusius žmones.