Jubiliejinis talentų paradas

Mano jaunystės laikais, kai teatro režisierių buvo daug, o gerų knygų apie režisūrą mažai, iš jų itin populiari buvo režisieriaus ir aktoriaus Voldemaro Panso[i] „Darbas ir talentas aktoriaus kūryboje“. Joje estų teatro patriarchas teigė, kad aktoriaus talentas yra netikėtai kaip milijoninis laimėjimas loterijoje žmogų užgriuvusi likimo dovana. Ją savo ruožtu dera puoselėti nepaliaujamu, metodišku aktoriaus triūsu. Savo teoriją Pansas iliustravo pavyzdžiais iš estų teatro panoramos. Tačiau laikas parodė, kad ši teorija, švelniai tariant, nėra tobula.

Per pastarąjį nepriklausomąjį dešimtmetį tapo aišku, kad talentas yra stichinis gamtos reiškinys, savo prigimtimi panašus arba į Niagaros krioklį, arba į Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą. Ta prasme, kad jokie dirbtiniai rėmai šio reiškinio negali sureguliuoti ir kad jį galima sustabdyti tik sunaikinus (siaurąja ir plačiąja prasme) patį talentingą žmogų.

Tačiau, kitaip nei galiojant stichiniams gamtos dėsniams, kad teatro talentas suvešėtų, jam dera sukurti ypatingas sąlygas, būtent: a) rūpintis, kad jis nenudžiūtų, vos prasikalęs; b) puoselėti jį, kad sustiprėtų, įsišaknytų ir išsišakotų; c) globoti, kad surastų save ir pradėtų nokinti ypatingus, stebuklingus teatro meno vaisius ir dėti auksinius mūsų kultūros kiaušinius. Tam, kad minėtas talento daiginimo, šakojimosi ir nokinimo procesas vyktų sklandžiai, dera jam sudaryti ypatingas toleravimo ir globos sąlygas, šiuolaikiškai tariant, suteikti bręstančiam talentui „stogą“. Bet kokia teatrinė „dedovščina“ (ujimas), dirbtinis nukarūnavimas, sparnų apkarpymas ir tendencingas kūrėjo asmenybės smukdymas neduoda nieko gero; dėl tokių, tapusių jau tradicinėmis, procedūrų mūsų teatro kultūrinis sluoksnis yra dosniai patręštas sulaužytų, uždusintų talentų palaikais.

Visą šią patetišką tiradą čia pateikiu norėdamas kalbėti apie naujo teatro sezono perspektyvas. Straipsnių su mūsų profesionalaus teatro meninės ateities įžvalgomis nuolat aistringai godoja daugelis kultūrinės periodikos redakcijų. Bet tik ironišką šypseną galėtų sužadinti, pavyzdžiui, prieš metus darytas bandymas numatyti tuomet naujo, dabar jau praėjusio, sezono tendencijas ir perspektyvas. Dar didesnį sarkazmą būtų išprovokavusi tokia (iš tiesų realistiška) prognozė: „Tarptautinės teatro dienos išvakarėse visi teatrai nustos vaidinę, visi aktoriai nieko neveiks, teatrų salės bus tuščios, o visi žiūrovai darniai užsidės kaukes ir vaidins vieną totalinę egzistencializmo klasikų plunksnos vertą absurdo pjesę „Karantinas“. Tokios prognozės autorius tuomet bemat būtų sulaukęs psichiatrų globos.

Tad ką galima garantuotai pasakyti apie šį naują, jau prasidėjusį mūsų profesionaliojo dramos teatro 2020 / 2021 m. sezoną? Visų pirma tai, kad jis vėl bus jubiliejinis. Praeitas sezonas irgi buvo jubiliejinis, mat šiemet sukaks šimtas metų, kai 1920 m. gruodžio 19 d. Kaune buvo suvaidintas pirmas Juozo Vaičkaus vadovaujamos Dramos vaidyklos atidarymo spektaklis, Hermanno Sudermanno „Joninės“. Taip prasidėjo pirmas oficialus Lietuvos profesionaliojo dramos teatro 1920–1921 m. sezonas. Todėl jau praėjęs 2019 / 2020 m. sezonas irgi buvo jubiliejinis, t.y. šimtasis. Tai tik vienas iš daugybės mūsų teatrinio gyvenimo paradoksų...[ii]

Šis, tuo pat metu ir jubiliejinis, ir 101-asis 2020 / 2021 m. Lietuvos profesionaliojo dramos teatro sezonas bus itin turtingas kūrėjų jubiliejų. Didžiulis šio sezono jubiliatų būrys išsirikiuoja prieš akis – ir gyvųjų, ir mirusių. Kas juos visus vienija? Talentai! Todėl pradžioje leidžiu sau iš visos tos fantastiškos talentų kohortos išskirti dvi moteriškas asmenybes, kurių vienos jau nebėra su mumis.

Tai mūsų scenos karalienė, nuo jaunumės dievinama aktorė Eglė Gabrėnaitė, kuriai rugsėjo 24 d. sukanka 70, ir režisierė, pedagogė Dalia Tamulevičiūtė, kuriai rugsėjo 30 d. būtų sukakę 80. Jos abi stebėtinai panašios, netgi balso tembru, intonacijomis, kai kuriais judesiais. Abi fantastiškai nebanaliai gražios, kiekviena savaip. Ir tuo pačiu metu velnioniškai skirtingos. Niekada nedirbusios drauge – paradoksas. Ar tai spraga mūsų teatro istorijoje? Manyčiau, kad taip.

Tamulevičiūtė yra būtent tas asmuo, kuris suteikė neginčytiną motyvaciją autoriui ręsti kūrybinių talentų puoselėjimo būtinybės teoriją, kurios tezės pateiktos rašinio pradžioje. Apie Tamulevičiūtės pedagoginį talentą jau labai daug išsakyta ir parašyta. Akcentuoju ir manau, jog tai derėtų pabrėžti ir per jos jubiliejaus iškilmes, kad būtent ji yra režisieriaus Eimunto Nekrošiaus – ir kaip asmenybės, ir kaip reiškinio – meninio subrendimo bei suklestėjimo lemiama aplinkybė ir svarbiausia priežastis. Ji, kaip niekas kitas, mokėjo beatodairiškai mylėti kitų kūrėjų, savo mokinių, talentus, jų labui aukoti savo meninį likimą (čia jau kalbu apie Nekrošių), kurti jiems ypatingas kūrybos sąlygas, ginti svetimo talento kūrybinius principus. Jeigu nebūtų buvę Tamulevičiūtės ir jos veiksmingos meilės talentams, neturėtume ir Nekrošiaus, ir jo beribio teatrinių įvaizdžių pasaulio. Manyčiau, tai dera pripažinti ir paminėti.

O Gabrėnaitė yra būtent tas atvejis, kai kalbu apie Vezuvijų ir Niagarą scenoje. Bet tai – labai protingas, labai meistriškai pamatuotas, konstruktyvus ugnikalnis ir krioklys. Jos vaidybos įtaigos energija užlieja visą sceną ligi pat viršutinių galerijų bei slapčiausių scenos ir salės kertelių. Pasklandžiusi virš žemės, toji jos energija smogia žiūrovams į jų sąmonę ir sielą. Iš visų jos vaidmenų ypač įsirėžė Antigonė, Peginė spektaklyje „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“, Arkadina Rusų dramos teatro spektaklyje „Žuvėdra“, be abejo, Ranevskaja „Vyšnių sode“ – ir vienas jos dialogas (drauge su Regimantu Adomaičiu) spektaklyje „Aprengėjas“ apie aktoriaus profesijos efemeriškumą, bergždžią ir tuo pat metu didžiai prasmingą likimą.

Spalio 6 d. mūsų teatro ir kino žvaigždei aktoriui Juozui Budraičiui sukanka 80... Teatre jam viskas prasidėjo nuo prieš 40 metų jo suvaidinto statytojo Solneso: nepamirštamas, ypatingas, kiek užsmaugtas ir gergždžiantis, visiškai neteatrinis ir tuo pat metu užburiantis jo balsas ir padriki, tarsi pakilti dangun neįstengiančio paukščio, rankų judesiai...

Šalia Budraičio ir Gabrėnaitės autoriaus asmeninėje jubiliatų galerijoje – Vytautas Kernagis, kuriam šį sezoną, t.y. gegužės 19 d., būtų sukakę 70 metų. Atmintis, patirtis ir intuicija jį organiškai priskiria teatro pasauliui. Čia pat atmintyje – Vytautas Grigolis, kuriam kovo 7-ąją būtų sukakę 70, – jo tiesi nugara, išdidžiai atkištas Ričardo III ortopedinis batas, skambus aidintis balsas ir be galo liūdnos mėlynos akys... Sausio 15 d. sukaks 50 metų baleto primai Eglei Špokaitei. Teatre jos suvaidinta Dezdemona poroje su Vladu Bagdonu-Otelu yra nepamirštamas šedevras. Tačiau atminty tebegyvuoja beprotiškai virtuozinis jos šokis iš Bizet-Ščedrino „Karmen siuitos“, kai ji neakivaizdiniu būdu susirungė su pačia Maja Pliseckaja, ir nemanau, kad buvo už ją blankesnė... Lapkričio 2 d. 80 metų sukanka aktorei Reginai Kazlauskaitei. Ji įsiminė ne tiek iš balsingų raliavimų, įsisupusi į didžiulę skarą, per Povilo Mataičio folklorinio ansamblio koncertus, kiek energingos, gyvybingumu trykštančios jaunutės raudonplaukės mergaitės vaidmeniu režisierės Irenos Bučienės diplominiame spektaklyje „Rudė“... Gruodžio 29-ąją 75-eri sukaks dramaturgui Sauliui Šalteniui, ant kurio megztinio kadaise išmegzti šuoliuojantys žirgai nušuoliavo į roko miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, į „Škac, mirtie, visados škac“, į „Duokiškio balades“ ir t.t.

Tegul skaitytojai nesistebi, kad čia visi jubiliatai vardijami chaotiškai. Atminties archyve nėra ir negali būti biurokratinės tvarkos. Gruodžio 10 d. bus 90 metų, kai gimė fantastiškoji amžiną atilsį Irena Leonavičiūtė; atminty puikiai gyvuoja jos virtuoziškai suvaidinta Poeto mylimoji spektaklyje „Čia nebus mirties“. Vasario 7 d. savo 70-metį švęs tobulos dikcijos ir idealaus galvos skliauto aktorius Sigitas Račkys, itin pasižymėjęs Lopachino vaidmeniu spektaklyje „Vyšnių sodas“... Lapkričio 11 d. sukaks 60 metų Juozo Miltinio teatro aktorei Ligitai Kondrotaitei, su kuria teko patirti bendro sceninio kūrybinio džiaugsmo akimirkų...

Spalio 5 d. mūsų teatrologijos klasikui, anglų dramaturgijos, George’o Bernardo Shaw ir Williamo Shakespeare’o žinovui Dovydui Judelevičiui sukaktų 95-eri (mirė 2020 09 23). Prieš 45-erius metus jis kruopščiai nagrinėjo Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko pirmuosius diplominius „šekspyriškus“ vaidmenis... Balandžio 18 d. aktoriui Aleksandrui Agarkovui, nepakartojamam klasikinės rusų literatūros tekstų (ypač Puškino) sceniniam transliuotojui, sukaks 60... Balandžio 26 d. neįtikėtino 60 metų jubiliejaus sulauks beprotiškai jaunatviškas aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis... Ryškaus talento kaunietei aktorei Daivai Stubraitei gegužės 3 d. irgi sukaks 60. Kitų metų rugpjūčio 3 d. aktorei Renatai Vagnerytei-Jevdokimovai, buvusiai Rusų dramos teatro žvaigždei ir vienai gražiausių Lietuvos teatro scenos moterų, sukaks 80...

80 metų sausio 22 d. sukaks ir drąsiai, ekstravagantiškai, iki šiol Rusų dramos teatro scenoje vaidinančiai aktorei Tatjanai Genzel-Šolkovič. Gegužės 5 d. savo 70-ies metų jubiliejų švęs ištikimas ir kruopštus Šiaulių dramos teatro scenos darbštuolis, aktorius ir fotomenininkas Juozas Bindokas. Gruodžio 15 d. aktoriui Jonui Braškiui bus 70. Legendiniam Don Kichotui iš Lamančos Juozui Rygertui sausio 2 d. bus 85-eri, o jo partnerio, Sančos vaidmens atlikėjo Jono Kavaliausko šimtmetis sukanka gruodžio 10-ąją. Laimos Štrimatytės, kuriai vasario 27 d. sukaks 75-eri, prieš 54-erius metus suvaidintos Džuljetos užburiantis, „murkiantis“ balsas ligi šiol skamba ausyse...

Spalio 16 d. baleto šokėjui Jonui Katakinui būtų sukakę 70; gruodžio 3 d. – aktoriaus Balio Juškevičiaus 100-metis. Sausio 15 d. teatrologei ir žurnalistei Vidai Savičiūnaitei būtų 65-eri; spalio 17 d. šokėjui ir choreografui Elegijui Bukaičiui – 80; sausio 17 d. režisieriui Jurgiui Vytautui Čibirui – 85-eri; vasario 2-ąją – aktorės, režisierės ir pedagogės Stefanijos Nosevičiūtės 95-metis. Jos dėka dabar jau garsių poetų pirmuosius eilėraščius iš jų debiutinių „pirmųjų knygučių“ mes, studentai aktoriai, skaitėme publikai dabartinėje Prezidentūroje...

Kovo 19 d. aktorei Jūratei Brogaitei-Mikaliūnienei sukaks 60; kovo 27 d. legendinei Rusų dramos teatro aktorei Tatjanai Majorovai-Kekelijai būtų sukakę 80; kovo 30 d. aktorei Kristinai Nijolei Gailiūtei-Sadukienei būtų 85-eri. Balandžio 1 d. – poeto ir dramaturgo amžiną atilsį Marcelijaus Martinaičio 85-metis. Balandžio 9 d. 70 metų sukaks aktorei Ingridai Kilšauskaitei. Balandžio 14 d. 80 metų būtų sukakę aktorei Dagnei Jakševičiūtei. Balandžio 15 d. režisieriaus ir aktoriaus, amžiną atilsį Mamerto Karklelio 90-metis, taip pat 90 metų nuo aktoriaus Antano Žeko gimimo sukaks gegužės 17 d.

Gegužės 21 d. savo 60 metų jubiliejaus galėjo sulaukti Jaunimo teatro aktorius Dalius Mertinas; birželio 2 d. to paties teatro legendiniam garso operatoriui Petrui Asminavičiui būtų sukakę 70, tą pačią dieną 80 metų būtų sukakę garsiosios Modrio Tenisono pantomimos artistui, aktoriui Edgarui Savickiui. Birželio 29 d. 60 metų sukaks aktorei Rasai Jakučionytei, rugpjūčio 13 d. tas pats jubiliejus laukia aktorės Eglės Čekuolytės, rugpjūčio 18 d. – aktoriaus Roberto Zimblio.

O liepos 10 d. minėsime Panevėžio ir Kauno scenų grando, garsaus kino aktoriaus amžiną atilsį Algimanto Masiulio 90-metį.

Štai toks talentų ir jų jubiliejų paradas mūsų laukia šį sezoną. Štai jums ir visa sezono perspektyva su tendencijomis. Kitokių ir būti negali.[iii]