Teatras
Pagrindinėje šių metų festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje buvo daugiau meno nei triukų. Dauguma cirko artistų savo meistriškumą panaudojo istorijoms pasakoti, užuot stebinę publiką išlavinto kūno galimybėmis. Paveikiausi spektakliai rėmėsi asmeninėmis kūrėjų patirtimis apie netobulus santykius su partneriu, vaiku, savimi ir profesija.
Spektaklyje „Mazgas“ (Didžioji Britanija) akrobatai Nikki ir JD – Nikki Rummer ir Jeanas-Danielis Broussé – žodžiu ir judesiu perteikia iš pradžių romantiškai skambančią meilės istoriją, virstančią jautriu ir atviru pasakojimu apie homoseksualumą, vienišumą bei vidinį konfliktą tarp cirko artisto profesijos ir asmeninio gyvenimo. Šiltu ir nuoširdžiu šį pasirodymą paverčia tiesiai žiūrovams į mikrofoną Nikki ir JD pasakojamos istorijos, o choreografija scenoje leidžia ne tik gerėtis jų meistriškumu, bet ir stebėti, kaip nuo konteksto judesiai įgyja skirtingą prasmę ir perteikia prieštaringus jausmus.
Konfliktą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo plėtoja ir feministinis spektaklis „Varnos“ (Vokietija), ironiškai kalbantis apie motinystės vargus ir moterims-motinoms-profesionalėms keliamus didelius, tarpusavyje nederančius reikalavimus. Spektaklyje atsiskleidžia ne tik kiekvienos iš atlikėjų – Anke’s van Engelshoven, Lenos Ries ir Romy Seibt – asmenybė bei meistriškumas, bet ir jų noras solidarizuotis bei atvirai pasakoti, kas joms nutiko, kaip moterims ir savo srities profesionalėms, tapus motinomis. Groteskiškame sapne jos virsta vištomis, varnomis (Vokietijoje savanaudiškos moterys vadinamos varnų motinomis), jas puola lėlės kūdikiai ir iš dangaus krintantys skalbiniai, o jos nori sklandyti ore ir puoselėti savo lankstumą. Jos stengiasi rūpintis vaikais, sutvarkyti kalnus drabužių ir palaikyti profesinę formą, nors visko aprėpti, akivaizdu, neįmanoma. Jos patiria vidinį konfliktą ir spaudimą būti tobulos visose srityse, jaučiasi nuolatos kritikuojamos, gėdinamos ir kaltos. Nors motinystė čia rodoma kaip komiškas košmaras, akivaizdu, kad savo vaikus jos besąlygiškai myli, bet spektaklis ne apie motinos ir vaiko ryšį, o apie dažnai nutylimas moterų patirtis: per didelį krūvį, nuovargį, sudėtingą santykį su savo kūnu ir kaltę dėl asmeninių ambicijų.
Kitaip nei „Mazge“ ir „Varnose“, spektaklio „Meteoras“ atlikėjai Frédéricas Arsenault ir Mathilde Arsenault-Van Volsem išsiverčia be žodžių ir iš pažiūros paprastomis priemonėmis sukuria itin jautrų, iki sąmonės gelmių sukrečiantį darbą. Jis ir Ji laipioja aukštomis A raidės formos kopėčiomis, iš pradžių prilaikydami vienas kitą, paskui skubėdami, įsikibdami vienas į kitą, konkuruodami, dar vėliau užmesdami save vienas kitam tarsi naštą ir t.t. Šiais, atrodytų, paprastais judesiais, atliekamais beveik tyloje, jie ne tik sukuria sudėtingų figūrų ore choreografiją, bet ir perteikia subtilią poros santykių dinamiką, įvairias jų ryšio fazes. Kai per pasirodymo kulminaciją atlikėjai kartu apverčia kopėčias, pastatydami jas ant smaigalio, atrodo, kad apvirsta pasaulis, o poros ryšio trapumas įgyja tobulą formą.
Abstrakčiame kūrinyje „Molio žmogus“ žonglierius Nathanas Israëlis apvalioje, vos kiek didesnėje nei jo ūgis skersmens scenoje, dengtoje šlapiu moliu ir dideliais jo luitais, išgyvena solo dramą, kurioje ryškėja pastanga, nesėkmė bei atkaklumas nepasiduoti. Monotonišką kovą su savimi praskaidrina komiški elementai, tarkim, žongliravimas vis mažėjančiais molio rutuliukais, kol jie tampa vos įžiūrimi. Kūrinio suvokimą būtų išplėtęs finale prancūzų kalba skambąs moters balso monologas, jei būtų buvę pasirūpinta jo vertimu.
„Menų spaustuvės“ kieme, kupolinėje palapinėje, vykę pasirodymai „Lidija“ ir „Stipruolis“ –vieninteliai apmąstė cirką kaip įspūdį, triuką. „Lidijoje“ Jenni Lehtinen karstėsi palapinės medinio karkaso palubėse, atlikdama oro akrobatikos triukus, apsivydama metalinėmis grandinėmis, nusėjusiomis jos kūną mėlynėmis, bei rodydama balansavimo gebėjimus. Per pasirodymą kuriamas grėsmės ir pavojaus įspūdis, kurį sustiprina atlikėjos ir žiūrovo artumas.
„Stipruolyje“ Sasu Peistola pasakoja cirko istoriją, rodydamas jį įkvėpusius triukus ir pristatydamas pirmuosius jų atlikėjus: jis perplėšia kortų kaladę, kabėdamas žemyn galva išsivaduoja iš senovinių odiniais diržais suvarstomų tramdomųjų marškinių, pilvu atlaiko dvidešimt keturių kilogramų krintančio svarmens smūgį bei pagal Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“ muziką atlieka jautrią choreografiją su svarmeniu. Ši poetiška akimirka išreiškia meilę ir pagarbą savo profesijai bei jos istorijai. Peistola paaiškina, kad suomiškas spektaklio pavadinimas „Väkevä“ reiškia ne tik fiziškai stiprų žmogų – jis apibūdina ir tam tikrą vidinį nusiteikimą.
Vidinė šių metų festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ dalyvavusių profesionalų stiprybė atsiskleidė drąsa kūriniuose parodyti savo netobulumą ir tyrinėti nepagražintą santykį su savimi, kitais ir profesija.
