Stiprios moters portretas

Dėl šiais metais pasaulį sukrėtusios pandemijos kovo mėnesį numatyta slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio spektaklio „Elektra“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pagaliau įvyko rugsėjo 12, 13 dienomis. Šių laikų kontekste režisierius kalba apie dar antikos mitologijoje sukurtą kovojančią ir laukiančią moterį, tyrinėdamas, kas iš to laukimo gali gimti. Ne be reikalo spektaklis „Elektra“ pažymėtas retoriniu klausimu „Ko iš tikrųjų lauki?“, į kurį kiekvienas žiūrovas kviečiamas rasti savo atsakymą. Užburiančia estetika, kūnišku įtaigumu bei galingu vizualumu režisierius su kūrybine grupe iš Slovėnijos bei NKDT aktoriais scenoje parodo stiprios moters portretą, o jos laukime užkoduotas kovos ir revoliucijos troškimas. O jei ji sulauks, kas nutiks tada?

Istorijos linija: nenutylėta moteris

Graikų mitologijoje Elektra – Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros duktė. Jos tėvas žuvo nuo jos motinos rankos, Elektra siekia už tai atkeršyti ir laukia grįžtančio brolio Oresto, kad šis įvykdytų jos taip trokštamo keršto sumanymą. Spektaklyje sujungti skirtingi Sofoklio, Euripido ir Aischilo tekstai, sukurti pagal Elektros mitą, interpretuoti ir nugludinti paties režisieriaus bei redaguoti dramaturgės Daivos Čepauskaitės. Režisierius, įpindamas kitų senovės graikų tekstus, daugiausia remiasi Sofoklio tragedija. Šis pirmasis antikinėje Graikijoje išplėtojo moters paveikslą: ji gali būti tokia pat kovinga bei valinga kaip ir vyras, ji neprivalo būti jo šešėliu, gali būti stipri ir kovojanti. Kaip teigia režisierius: „Moterys istorijoje – šešėliai, jos neištrintos, bet nutylėtos. Kirba mintis, kad galbūt garsių vyrų darbai, kūriniai ir pergalės iš tiesų yra šalia buvusios moters pasiūlyta mintis, o gal net ir jos sukurtas šedevras...“

Į istoriją Kocelis siekia pažvelgti per moters perspektyvą ir šį kartą ne kalbėti apie vyrą, kaip istorinį herojų, bet pažiūrėti, kas stovi už jo ir kas iš tiesų kovoja jo karus. Galbūt tai tokia pat stipri ir kovinga moteris, taip pat galinti keisti likimus bei sukelti revoliucijas?

Įtaigus vizualumas

„Elektros“ vizualiniai sumanymai gana paprasti ir ne kartą matyti teatro scenoje – vyrauja obuolio, veidrodžio, atspindžių, baltos spalvos, vandens ir vaikystės simboliai, tačiau jie itin estetiški ir keliantys pasigėrėjimą. Jau prieš spektaklį žiūrovai šnabždasi: „Čia bus labai gražu.“ Ir iš tiesų pirminis „Elektros“ įspūdis – gražu ir estetiška. 

Spektaklio erdvė – stilizuotas vonios kambarys – nuklota baltomis marmurinėmis plytelėmis, vonioje tyvuliuoja vanduo, ant sienos – rankų džiovintuvas (nuoroda į šiuos laikus), viską apgaubia vonios užuolaidos, vykstant spektakliui meistriškai išnaudojamos kaip šydas mistinei atmosferai sustiprinti (scenografas Darjan Mihajlovič Cerar). Vonioje įstrigusi Agamemnono ir Klitemnestros duktė įspraudžiama į mažą erdvę siekiant sukurti jos vidinio „įstrigimo“ keršto troškime metaforą.

Vienaveiksmis spektaklis vyksta toje pačioje erdvėje, tačiau ši nėra statiška, o judanti ir kintanti – transformuojama pasitelkiant apšvietimą (šviesų dailininkas David Andrej Francky). Režisierius pats ne kartą yra dirbęs apšvietėju operos ir baleto spektakliuose, šie įgūdžiai atsiskleidžia kuriant estetišką ir vizualų „Elektros“ reginį.

Scenoje švaru, ji neperkrauta rekvizitu, čia daug svarbesnis judesys ir gestas – gausu šokio elementų, tikslaus sinchronizuoto judesio, ritmiškumo, per tai ištransliuojama spektaklio esmė (choreografė Tajda Podobnik). Pasak režisieriaus, jis stengiasi aktoriams suteikti fizinės raiškos laisvę, ir tai itin ryšku „Elektroje“, nes kūno kalba čia nustelbia verbalinę ir apima pojūtis, kad įkūnydami savo personažus aktoriai jaučiasi patogiai bei laisvai.

Spektaklyje vyrauja tikslios mizanscenos, kurias norisi fotografuoti, kitaip tariant, įamžinti jų kompozicijas. Atmintyje išlieka estetiškai nupoliruoti fragmentai, vienas jų – su ginklais rankose išsirikiavusių Elektros seserų eilė, perteikianti moters galią ir kovotojos prigimtį. Taip pat įsimena Klitemnestros (Daiva Rudokaitė) scena su veidrodžiu, parodanti valdžios troškimą bei savęs, kaip vienintelės valdovės, suvokimą. Veidrodis, išdidinantis jos rūstų, ryžto kupiną veidą, veikia ir kaip vizualinis efektas.

Kontrastai, išryškinantys kovos troškimą

Spektaklyje kuriamas ryškus kontrastas tarp Elektros ir jos seserų, arba kitaip – tarp susitaikymo ir nuolankumo bei ryžto ir kovos. Vien jau paprastas kostiumų sumanymas (kostiumų dailininkė Branka Pavlič) – seseris aprengti baltai, o Elektrą juodai – kuria kontrasto efektą. Baltą spalvą galima interpretuoti kaip atspindinčią visas spektro spalvas: seserys tarsi palaiko Elektrą, tačiau taip pat lankstosi savo sesers priešams, jos neturi griežtos pozicijos ir ryžto. O juodą spalvą, kurią dėvi spektaklio herojė, galima suvokti kaip galią ir autoritetą: Elektra smarkiai kenčia, nesusitaiko su žiauria tikrove ir skausmingais praradimais, kitaip nei jos nuolankios seserys. Šis ryškus skirtumas tarp seserų ir Elektros itin pabrėžia jos nesuvaldomą ir nepalenkiamą charakterį. Seserys lankstosi ir garbina „savo karalių“ Egistą (Tomas Erbrėderis), o Elektra nuo jo nusigręžia ir jį niekina,  seserys atsikanda obuolio iš jo rankų, tarsi priimdamos jo nuodėmę, o Elektra elgiasi taip, tarsi verčiau spjautų jam į veidą. Bet vykstant spektakliui kontrasto linija ima blukti ir seserys vis tvirčiau susikimba už rankų.

Jaunosioms NKDT aktorėms teko vokaliniais ir choreografiniais elementais papildyti Elektros seserų vaidmenys, reikalaujantys nemenko komandinio įdirbio. O Elektrą sukūrusi aktorė Greta Šepliakovaitė parodė, su kokia kančia gali susidurti moteris ir kokia stipri bei ryžtinga ji gali būti, kai ko nors iš tiesų trokšta. 

Moteris, kurianti revoliuciją

Pabaigoje įtempta spektaklio atmosfera nurimsta, įsivyrauja ramybė, ir Elektra, iki šiol žaižaravusi keršto aistra bei neapykanta pasaulio neteisingumui, tampa besvorė – stebindama savo oro akrobatikos sugebėjimais ji pakyla į orą ir lengvai jame sukasi... Pagaliau ji laisva, pagaliau ji – nugalėtoja.

Stipri moteris gali pakeisti istoriją, gali sukelti revoliuciją. Dar antikoje Aristotelio aprašytą katarsiškąją dvasinio apsivalymo ir išsilaisvinimo būseną šis spektaklis nesunkiai sužadina. Šiomis dienomis su Elektros personažu nesunku susitapatinti, ko gero, labiausiai dėl nūdienos konteksto pasaulyje, kai moterys kovoja ne tik už lygias teises ir galimybes, bet ir už teisybę bei laisvę savo šalyse, siekdamos revoliucijos. Ir mokėdamos laukti, nes kas žino, kas per tą laukimą gali užgimti...