Teatras
Daugiau nei pusmetį išgyvename laiką, kai, nors ir turint skirtingus tikslus, tenka ieškoti kitų, neįprastų būdų, kaip būti, išlikti, veikti – nuo neišvengiamai besikeičiančios mūsų buities iki darbų, mokslų ir kūrybinių veiklų. Vieniems tai sukelia tik nepatogumų, kiti bando susitaikyti ir „pragyventi“ šį laiką, dar kiti aplinkybių sukurtus išbandymus priima kaip galimybę atrasti. Teatro „Apeironas“ kūrybinė komanda jau karantino pradžioje suprato, kad vien transliuoti spektaklius ar rodyti sukauptą teatro archyvą nepakanka, reikia ieškoti kitos formos. Pirmasis bandymas buvo „Šiurpių“ serialas (tikėtina, kad jis dar nebaigtinis), kuriam adaptuotas improvizacijomis pasižymėjęs spektaklis pagal senųjų lietuviškų siaubo pasakų – šiurpių – motyvus. Siurrealūs pasakojimai, kuriami „besikarantinuojančių“ Gretos Gudelytės ir Eglės Kazickaitės, filmuoti tiek uždarose, tiek atvirose gamtos erdvėse, atvedė prie dar ryškesnės, drąsesnės teatro ir kino ribų refleksijos.
Dar nesibaigus vasarai pamačiau pačių kūrėjų pristatomą teatro ir kino kūrinį, medijų jungčių videoprojektą „Pabėgimas“. Iš estetinės ir net techninės pusės kūrinio pavadinimas nurodo ir į tam tikrą pabėgimą nuo įprastinės teatro formos, tačiau visiškai nepersikeliant ir į kino mediją, kitaip sakant, bandant sudaryti sąlygas abiejų medijų raiškos priemonių gyvenimui. Verta pabrėžti tai, kad šis projektas neturi nieko bendro su nufilmuotų spektaklių, dar kitaip vadintų televiziniais spektakliais, subžanru, prieš kelis dešimtmečius populiariu tarp TV žiūrovų. „Pabėgimas“ sukurtas per kelis kūrybinius etapas, vienas jų vyko Grenlandijoje, kitas – Lietuvoje.
„Pabėgime“ neatsisakoma teatrui būdingų elementų – kaukių, kostiumų, scenografijos, tačiau pasitelkiamos ir kino medijos galimybės – montažas, stambūs planai, efektai ir kt. Taip kūrėjos tarsi pasiūlo atvirkštinę teatre dominuojančios tendencijos, kai ekranas ir kino kamera tampa lygiaverčiu, kartais net vyraujančiu spektaklio komponentu, versiją. Minimais atvejais į teatro sceną kinas „įsiveržia“ per projekcijas, iš kulisų bei kitų erdvių transliuojamus vaizdus, siekiant atskleisti skirtingas kuriamo pasakojimo perspektyvas, jį dekonstruoti. „Pabėgimo“ projektas siūlo priešingą procesą – į kiną sinergiškai „įsibrauna“ teatriniai elementai. Toks sprendimas – ne pirmas istorijoje, bet tai tikrai gana gaivus oro gūsis tradicinių spektaklių įrašų prisodrintame šiandieniniame teatro pasaulyje. Šiame medijų junginių kontekste galima prisiminti ir režisierės Gintarės Minelgaitės (dr. GoraParasit) spektaklius: film noir reflektavimą kūrinyje „Psycho“ ir komiksų – operoje „Alfa“.
„Apeirono“ kūrybinėje biografijoje „Pabėgimas“ reikšmingas ir kaip eksperimentų rezultatas, patvirtinantis, kad kūrėjos Gudelytė ir Kazickaitė geba į kūrybinį procesą įtraukti ir kitų sričių menininkus.
„Pabėgimas“ – monologiškas kūrinys, susikoncentruojantis ne į siužetą, bet į jausmus, būsenas. Pagrindinį vaidmenį kuria Gudelytė. Nuo jos veikėjos nutolęs pasaulis lemia pasinėrimą į pasąmoninius procesus, savirefleksiją. Pati „Pabėgimo“ pradžia skatina, nors ir tolimą, aliuziją į vieną žymiausių visų laikų personažų, bandantį pažinti save ir pasaulį (beje, taip pat santykinai izoliuotą), – Mažąjį Princą. Tiesa, čia pasaulis ne toks patrauklus kaip įprastai pateikiamas minėtos istorijos adaptacijose. Veikėją supa daug šifruotinų, tiek jai, tiek žiūrovui ne iškart suprantamų ir atpažįstamų dalykų. Veiksmas kupinas ir ankstesniems šio teatro kūriniams būdingų simbolių, intertekstualių nuorodų, ekspresyvių, ironiškų intarpų, netikėtų kontrastų, kuriuose išryškėja žmogaus arba tiesiog vienišos, uždaros būtybės figūra. Ekrane sukuriamas atmosferiškas, įtraukiantis, vietomis net hipnotizuojantis vizualus turinys. Veikėjos vidinis pasaulis parodomas tiek per trūkinėjantį pasakojimą, tiek per vizualius bei garsinius pasirinkimus: Povilo Šorio sukurtas kaukes ir objektus, Polinos Nimrea ir Erikos Jankauskaitės kostiumus bei kompozitoriaus „Grid 707“ muziką. „Pabėgimo“ montažo sprendimai rodo Kazickaitės kūrybinius įgūdžius, su kuriais fragmentiškai susiduriame ir kituose „Apeirono“ pastatymuose.
Teatro ir kino kūrinys „Pabėgimas“ siūlo dar kartą pabandyti išjudinti skirtingų medijų ribas, ieškoti sąlyčio taškų, nesiekiant išlaikyti hierarchijos. Temos požiūriu kūrėjos plėtoja jau ne vieną teatro sezoną jas lydinčią asmenybės savirefleksijos temą. Šiame kūrinyje dėmesys sutelkiamas į kelis klausimus – kaip būti, išbūti tik su savimi, savyje, kaip susigyventi su ta savo dalimi, kurios iki galo nepažįsti, negali apibrėžti, ir kaip, pasikeitus kontekstui, atsitraukti nuo susitelkimo į save.
