Teatras
Miglė Munderzbakaitė
Viruso neįveiktas
Festivalis „ConTempo“
Dar visai jaunas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, šiais metais rugpjūčio 18–23 d. vykęs antrą kartą, nepabūgdamas nepalankių aplinkybių Kauno (ir ne tik) žiūrovams leido patirti gyvus, profesionalius pasirodymus. Festivalio programa pagal galimybes buvo plati, o organizatorių pažadai dėl kitais metais atvyksiančių gausesnių užsienio kūrėjų pajėgų žadina viltis. Tačiau pirmiausia – apie kelis šiemet pristatytus scenos meno kūrinius.
Julijus Lozoraitis
Dera rašyti laiškus
Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime
„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895–1950) knygos „Daiktų kilmė“).
Ingrida Ragelskienė
Odė Analibūrui
Teatrinė vasara
„Šiaip jau mus į teatrą įleidžia po vieną, lydint milicininkui, bet mes su Roma, kaip buvę vienos grimerinės bendrakamerininkai, užėjome kartu. Pirmos nuotraukos iš atsisveikinimo serijos autorius – jis. Antrosios – aš pats, be abejo. Mes atleisti. Aktoriai – šiandien trisdešimt šeši iš penkiasdešimt septynių, dar keli pareiškimai vėluoja, ir bus mūsų apie keturiasdešimt. Dvidešimt žmonių iš tarnybų.
Julijus Lozoraitis
Dūris virusui į širdį
Spektaklis „Tinklas“ Klaipėdos dramos teatre
Karantinui pasiekus apogėjų, vakarop užlipdamas ant vienos iš Sapieginės kalvų, žvelgdavau į apačioje besidriekiantį nuščiuvusį Vilniaus miestą ir klausydavausi tos neįprastos kurtinančios tylos. Galvojau: „Štai mes visi buvome gentis. Tokie skirtingi, nepanašūs, nuolat tarpu savęs besiriejantys, priekabiaujantys, aistringai mylintys ir taip pat aistringai neapkenčiantys, vargus vargstantys ir savo bei svetimą laiką švaistantys... genties nebėra...“
Aistė Šivytė
Viskas gerai, kas baigiasi
LMTA režisūros magistrantų baigiamieji darbai
Rugpjūčio 18–22 d. vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) teatro režisūros magistrantų (kurso vadovė Yana Ross) baigiamųjų darbų savaitė „Baaaaaigiamieji“. Buvo rodomi Antano Obcarsko, Uršulės Bartoševičiūtės, Augusto Gornatkevičiaus, Linos Židonytės ir Nauberto Jasinsko spektakliai, kuriuose vaidino ne tik Lietuvos, bet ir Suomijos bei Islandijos teatro akademijų aktoriai.
Greta Vilnelė
Atrasti pusiausvyrą
Gatvės teatro festivalis „Spot“
Viso pasaulio kultūros entuziastų pečius prislėgusi pandeminė situacija pakoregavo jau trečius metus vis platesnę auditoriją surenkančio gatvės teatro festivalio „Spot“ programą. Šiais metais liepos 9–12 d. Vilniuje vykęs festivalis nestokojo netradicinių sprendimų: dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos kasmet į programą naujų vėjų įpučiančių užsienio kūrėjų gretas papildė Lietuvos menininkų pasirodymai, o į viešose erdvėse vykstančius renginius norėjusiems patekti žiūrovams reikėjo iš anksto užsiregistruoti.
Laura Šimkutė
Paribių dramaturgija
Spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“
Paribio žmonės – gana retai Lietuvos teatro scenoje pasirodantys veikėjai. Vienas pirmųjų atvejų, kai naktinio gyvenimo išpažinėjams (prostitutėms, diskotekų lankytojams, suteneriams, narkotikų prekeiviams ir pan.) buvo suteiktas žodis scenoje, – tai 1998 m. Oskaro Koršunovo spektaklis „Roberto Zucco“ pagal Bernardo-Marie Koltèso pjesę. Po to kartkartėmis į Oskaro Koršunovo teatro sceną tie žmonės sugrįždavo ir būdavo pastebėti dažniausiai naujosios realybės dramaturgijos krypties (Sarah Kane, Marko Ravenhillo, Mariaus von Mayenburgo) kūriniuose. Tačiau daugiau beveik niekas iš teatro kūrėjų susidomėjimo šia kryptimi nebeparodė.
Ramunė Balevičiūtė
Neįsivaizduoju neasmeniško kūrinio
Pokalbis su aktore Indre Patkauskaite
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ – tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre.
Laura Šimkutė
Teatro menininkas turi domėtis ne tik savo amatu
Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė – dažnas Lietuvos veidas įvairiuose užsienio šalių teatro projektuose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Šių metų pradžioje Valstybiniame Jaunimo teatre Švedkauskaitė pristatė spektaklį „Žmogus iš žuvies“ pagal rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę ir atstovavo teatrui Berlyno „Volksbühne“ teatro organizuotame festivalyje „Postwest“. Po festivalio su režisiere aptariame spektaklio kūrybinį procesą, patį festivalį ir įtakas, formuojančias jos braižą.
Miglė Munderzbakaitė
Copy-paste rodo tapatumo krizę
Pokalbis su režisieriumi Povilu Makausku
Kalbamės su jaunosios kartos teatro režisieriumi Povilu Makausku, stačiusiu spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro bei LMTA Balkono teatro scenose. Režisierius debiutavo 2014 m. daugiasluoksnės, intertekstualios, jo paties sukurtos dramaturgijos spektakliu „Yolo“ (LNDT). Naujausias kūrėjo spektaklis „Mano fėjų herbariumas“ (NKDT), pasižymintis sudėtingais vizualiais sprendimais, atgręžtas ir į jaunąją publikos dalį.
