Daugiau cirko

Šiemet festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje viena diena buvo skirta būtent Lietuvos cirkui. Norintiems susipažinti su lietuviško cirko panorama ar mestelėti akį į naujus kūrėjų ieškojimus rugsėjo 12-osios popietė tapo puikia proga: įėjimas nemokamas, o ir pačios programos būta stebėtinai spalvingos.

Lietuvos cirko popietė prasidėjo, sakytume, universaliausiu programos pasirodymu: „Drabužiai ir mes“ („Kanta Company“) – smagus valandos trukmės šou, galintis sudominti ir vyresniuosius, ir vaikus. Šalia oro akrobatikos, kinų stulpo bei objektų manipuliacijos disciplinų, atlikėjų trijulė savo pasirodymą perteikė nebyliojo kino vaidybą primenančia maniera, pagrįsta lengvai atpažįstamomis veido išraiškomis, o ir kalbos, neskaitant kelių pavienių žodžių, nevartojo. Kęsto Matusevičiaus pasirinkta darbo medžiaga – džemperiai, kuriems mikliais rankų judesiais suteiktos naujos formos, rodytos išradingos drabužio panaudojimo variacijos. „Drabužiai ir mes“ nepasižymi netikėtumais – tai gana įprastas cirko pasirodymas, vis dėlto savo universalumu galintis pasiekti platesnę auditoriją.

Stiklinėje „Menų spaustuvės“ salėje vykęs „Skrydis“ – klounių Justės Liaugaudės ir Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės surengta žiūrovus integruojanti emocinė karuselė, suteikusi galimybę paprasčiausiai iš savęs pasijuokti. Susirinkę žmonės gavo lėktuvo keleivių vaidmenį, leidusį palydovėms-personažėms Grildai ir Ražai kurti jas ir žiūrovus vienijančias absurdiškas situacijas. Keleiviai neturi saugos diržų – ne bėda, Grilda skuba žmones „sutvirtinti“ lipnia juosta; laimės ratą sukantys žmonės buvo apdovanoti stiklainiu burokėlių ir šaltibarščių kefyru, o štai mandagus vaišinimas vandeniu netrukus virto isterišku laistymusi. Galiausiai „lėktuvas“ krinta, palydovės ragina keleivius išlipti – suprask, pasirodymas baigėsi ir visi išprašomi pro salės duris.

Dabarties realybėje saugumas tolygus atstumo laikymuisi nuo esančiųjų aplink. Šia aktualija pasinaudojo „Where Do I Connect?“ atlikėjai Džiugas Kunsmanas ir Adrianas Carlo Bibiano, šokiu bei akrobatika ieškoję tarpusavio ryšio be prisilietimų, be kalbėjimo. Nevartodami žodžių, vien judesio kalba vaikinai kvietė kieme susirinkusius žiūrovus susivienyti bendrai nesudėtingo judesio tėkmei.

Intuityvaus kūno įspūdį skleidžiančio Elenos Kosovec eskizo „Nionia“ kūrybine inspiracija tapo seniai nutilusio vidinio vaiko paieškos savyje. Atlikėja siekė atkurti dar vaikystėje susiformavusias padėtis erdvėje, jų apraiškas perteikdama oro akrobatika, sceniniu judesiu. Intuityvaus peržengimo per įprastus oro akrobatikos pasirodymo rėmus būta ir „R.L.42“, kurio kūrėjas-atlikėjas Konstantinas Kosovecas atpalaiduojančios meditatyvios muzikos fone demonstravo grakščius oro akrobatikos numerius ant virvės.

Viena labiausiai intriguojančių šiuolaikinio cirko pusių ta, kad nežinai, ko tikėtis. Nebent niekur kitur nepatirto buvimo, tačiau koks ir apie ką jis – sunku atspėti. Keisčiausią lietuviško cirko popietės patirtį suteikęs pasirodymas – „Pasaulis aplink sofą“, kuris idėjos autorės bei režisierės Marijos Baranauskaitės sumanymu skirtas visai ne žmonėms, bet... daiktams – stalui, kėdei, foteliams, lovai, šaldytuvui, durims ir kitiems patalpoje esantiems objektams. Tiesa, tik ne sofai (jai šlovės užtenka, jau ir taip puikuojasi pavadinime)! Įsipatoginę tarp / ant baldų, patiestų kilimėlių, žiūrovai buvo kviečiami mėginti šmaikščiai komunikuoti su objektais, atlikti įvairias užduotis, tokias kaip greitieji pasimatymai (angl. speed dating) ar finalinis šokis su pasirinktais daiktais. Šis projektas, beje, yra tarptautinis – prie genialiai absurdiškos idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir skirtingų šalių menininkai, pasirodyme dalyvavę per pastaruoju metu itin išpopuliarėjusią „Zoom“ platformą.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje dar nėra susikūręs stabilaus pagrindo, tačiau žingsnis po žingsnio link to juda. Tai įrodo ne tik gausėjanti lietuviška naujojo cirko festivalio programa, bet ir spalį Kaune duris atversiantis „Cirko Sapiens“ šiuolaikinio cirko centras, suteiksiantis naujų galimybių kvėpuojantiems šia meno rūšimi. Lietuviška festivalio popietė parodė, kad šiuolaikinis cirkas mūsų šalyje patiria raidos procesą ir, tikėtina, žada daug įdomybių ateityje.