Nuoširdus varnų klyksmas

Rugsėjo 9–12 d. vykęs „Naujojo cirko savaitgalis“ suteikė progą ne tik pabūti taip išsiilgtoje teatro dėžutėje, bet ir išvysti puikių pasirodymų. Įvairių disciplinų atlikėjai narstė žmogaus prigimtį, tarpusavio santykius, naujai aplankė praėjusio amžiaus pasirodymus, kalbėjo apie motinystės ir cirko problematiką. Būtent pastarasis, kolektyvo „still hungry“ sukurtas spektaklis „Varnos“ (rež. Rachel Hameleers) netikėtai padarė didžiausią įspūdį.

„Varnose“ matome tris cirko artistes – Leną Ries, Romy Seibt ir Ankę van Engelshoven. Jau pirmomis pasirodymo akimirkomis išvystame jų sugebėjimus – lankstumo akrobatiką, akrobatinius triukus ant virvės bei diržų. Šios moterys stiprios, jų judesiai tikslūs, įgyti per daugybę metų praktikos, – tai jų gyvenimas. Tačiau iš monologų sužinome, kad jos taip pat mamos. „Gėlės, kurias gavau, gimus vaikui, atrodė lyg gėlės mano karjeros laidotuvėms“, – sako viena jų. Tačiau atlikėjos nesirenka laidotuvių procesijos tono – vos po kelių minučių rimto monologo matome vištas perekšles, iki pažastų užsitempusias lengvus sijonus, garbinančias savo lėles-kūdikius. Smagia parodija persmelktos scenos vaizduoja tai, ką yra patyrusi dažna (jei ne kiekviena) mama: kitų motinų smerkimą kūdikį maitinant savaip, varganas miego valandas, nesibaigiantį perekšlės didžiavimąsi savo šauniausiu vaiku. Kaip „cirko mamoms“ teatro realybėje ir pridera, jų vaikai vienas už kitą šauniau stovi ant galvos ir atlieka akrobatinius triukus.

Atlikėjos kalba apie savo asmeninę patirtį. Tai tikrai nėra unikalios istorijos, tačiau jos netrunka atgyti, netikėtai tapdamos cirko pasirodymais. Anke, apsirengusi klubiniais drabužiais, prisidega cigaretę ir ima pasakoti, jog ilgisi laikų, kai galėdavo laisvai išeiti į miestą ir šokti visą naktį, gyventi nutrūktgalviškai, daryti ką norinti. Lyg išgyvendama šią praeitį ji ima atlikti akrobatinius triukus ant diržų. Skamba technomuzika, žybsi įvairiaspalvės šviesos, o cigaretės nepaleidžianti Anke sukasi ore. Jos „šokis“ ekstatiškas, ji sukasi, supasi, kyla į orą – atrodo, lyg viskas pereitų į kinematografišką, vizualią filmo realybę. Šią sceną keičia apgaulingai žemiška – Romy bando sutvarkyti ant grindų išmėtytus drabužius. Bet ir tada vos atsikvėpęs žiūrovas net nepastebi, kaip moteris ima žongliruoti pėdkelnėmis, šalikais, šokti su jais. Kiekvienas cirko pasirodymas užklumpa netikėtai, įtraukia ir priverčia naujai išgirsti jau ne kartą girdėtus scenarijus.

Į atlikėjų motinystės džiaugsmus cirko karjeros fantomas sugrįžta palengva. Vietoj buvusių priekaištų dėl kūdikio mitybos atsiranda kiti: „Kada pagaliau atgausi formą?“, „Kodėl repeticijose praleidi daugiau laiko negu namie?“ Šie priekaištai materializuojasi juodų plunksnų pavidalu – jos išsipeša iš po drabužių, po vieną, po kelias, saujomis. Aplinkinių akyse jos „motinos varnos“ (vok. Rabenmutter; lietuviškos kultūros atitikmuo – motina gegutė), savanaudės, nerūpestingos, nors iš tiesų įspraustos tarp dviejų viena kitą neigiančių girnapusių.

Įžanga į spektaklio finalą – taip ilgai lauktas agentės skambutis. Siūlomas darbas greitai praranda žavesį suvokus, kad reikalaujami fiziniai duomenys neįmanomi. Nė viena iš atlikėjų netiks kaip puošmena penkių vyrukų pasirodymui ir greičiausiai nelabai atitiks kitus agentės vardijamus tipažus: „Reikės vaidinti  paauglę, manekenę, fėją, objektą...“ Sarkastišką Anke’s šypsnį, baigus pokalbį, pratęsia tranki muzika. Atlikėjos apsirengia juodų plunksnų kostiumais, tampa pačiomis tikriausiomis motinomis varnomis ir priima šį titulą su pasididžiavimu. Scenoje chaosas, aktorės šoka, laksto, atlieka akrobatinius triukus, sukasi ore taip, kad plunksnos byra. Tai jų visiškos laisvės momentas, akimirka nepriklausomybės nuo agentų, tipažų ir stereotipų. Šviesoms užgesus telieka viltis, kad ši akimirka anksčiau ar vėliau taps kasdienybe.

„Varnos“ yra spektaklis, kuris priverčia jį išgirsti. Atlikėjos, žongliruodamos parodijos bei klounados elementais, rimtį dosniai maišydamos su komedija, sugebėjo dar kartą prikelti motinystės stereotipus ir sužavėti net krūva skalbinių. Akrobatiniais numeriais buvai užkluptas taip netikėtai, kad pasijausdavai lyg vaikas, kuriam prieš nosį staiga pakišo saldainį. Per akimirksniu pralėkusią valandą „motina varna“ tapo komplimentu tarp cirko ir motinystės laviruojančioms atlikėjoms.