Teatras
Alma Braškytė
Jis suteikė švedų teatrui sielą
Apie dramaturgą Larsą Noréną
Sausio 26 d. mirė švedų dramaturgas Larsas Norénas (1944–2021), produktyvumu ir įtaka švedų teatro ir kultūros gyvenimui lyginamas su Augustu Strindbergu ir Ingmaru Bergmanu. Publikuojame švedų teatro kritiko Larso Ringo atsisveikinimo straipsnį iš dienraščio „Svenska Dagbladet“ (2021 01 26). Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė.
Greta Vilnelė
Šlovė Dionisui
Klauso Michaelio Grüberio „Bakchančių“ įrašas
Sausio 7–9 d. Berlyno teatras „Schaubühne“ internetu transliavo Klauso Michaelio Grüberio režisuotas Euripido „Bakchantes“, nufilmuotas 1974 metais. Ši sceninė interpretacija laikoma vienu geriausių visų laikų šios antikinės tragedijos pastatymų. Spektaklio pradžioje sanitarai įveža į scenos erdvę aktoriaus Michaelio Königo įkūnijamą Dionisą, gulintį ligoninės lovoje.
Daiva Šabasevičienė
Manipuliuoti kančia neįmanoma
Pokalbis su aktoriumi Arūnu Sakalausku
COVID-19. Aplink liūdesys, mirtys, laukimas. Viena vertus, tai ramybės ir susikaupimo laikotarpis. Baigėsi nereikalingas blaškymasis. Antra vertus, turime daug įsipareigojimų, kurie susiję su įvairiomis mintimis. Nors dabar beveik nebendraujame, kartais net trumpas sakinys sulaukia žaibiškos pažįstamų žmonių reakcijos ir dėmesio. Toks yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas, su kuriuo tarytum nėra laiko bendrauti, bet įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis pajauti, kad būtent šis dialogas nenutrūkęs, norisi jį tęsti ir toliau. Jis prasidėjo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius.
Miglė Munderzbakaitė
Geometrinės figūros, arba nesulaužomos taisyklės
„Apeirono“ teatro spektaklis „Ad infinitum“
Kadaise „Apeirono“ teatro spektaklyje „Nekrozė“ mulas suko vandens malūną, esantį apvalios formos konstrukcijoje, o joje rutuliojosi įtemptas tarsi trileryje veikėjų pasakojimas. Užburtą ratą spektaklyje „Ad infinitum“ pakeitė kvadratas, tiksliau, atviras kubas. Vieną erdvinę figūrą pakeitė kita, bet šiuos centrinius scenovaizdžio elementus jungia bendras bruožas – taisyklingos formos konstrukcija bei ne visai suprantamos, bet nesulaužomos joje vykstančių pasakojimų taisyklės.
Greta Vilnelė
Voicekas prie nuotekų vamzdžio
Thomo Ostermeierio spektaklis virtualioje teatro „Schaubühne“ programoje
Tęsdamas jau neberodomų repertuarinių spektaklių vaizdo įrašų ciklą Berlyno teatras „Schaubühne“ sausio 4–6 d. suteikė galimybę kompiuterio ekrane išvysti Thomo Ostermeierio režisuotą vokiečių dramaturgo George’o Büchnerio pjesę „Voicekas“ (2003). 2004-aisiais spektaklis dalyvavo Avinjono teatro festivalyje.
Ingrida Ragelskienė
Tatjanos Genzel teatrinė visata
Prisiminimai apie aktorę
Ji moka kalbėtis su savimi. Nes šiame spektaklyje vyras (Jurijus Ščiuckis) – pas jūrą arba žvaigždes, o žvejo žmona (Tatjana Genzel) – savyje. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklyje „Triušis Edvardas“ dviejų senukų pora yra unikalaus, tik teatre egzistuojančio pasaulio epicentras. Du žmonės, gyvenantys santarvėje ir harmonijoje, gal net sudarantys savotišką vienį, – tarsi šio teatrinio pasaulio pirmapradžiai, šalia mūsų gyvenantys dievažmogiai. Šiame spektaklyje vaikams sena moteris turi dar vieną galią – viską, prie ko prisiliečia, paverčia gyvu, atgaivina ir sužmogina. Keista: spektaklyje vaidina šešiolika aktorių, bet būtent dviem vyriausiems lemta būti neišsenkančia meilės ir tikėjimo gėriu versme.
Ignas Zalieckas
Drabužis turi būti unikalus
Pokalbis su Liucija Kvašyte
Su drabužių dizainere Liucija Kvašyte kalbamės apie kūrybą teatre. Ji sukūrė kostiumus režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektakliams „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (2019, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), „Iš kūno ir kraujo“ (2020, Nacionalinis Kauno dramos teatras) bei „Sprendžiant Hedą“ (2020, Vilniaus mažasis teatras).
Kamilė Žičkytė
O kam nebūna?
Audioserialas „Šiaurės miestelis“
Prisipažinsiu, nesu didelė radijo ar dabar taip išpopuliarėjusių tinklalaidžių mėgėja, o senųjų LRT radijo spektaklių ar tauriais, bet taip giliai praeity dingusių aktorių balsais skaitomų knygų ištraukų prisiminimai grįžta ne tik su sentimentais, bet ir su naftalino kvapu, tad norisi ir vėl juos nugramzdinti. Vis dėlto pandemija ir riboti filmų bei serialų resursai ne tik grąžino prie knygų, bet ir privedė prie karantininiam pasauliui labai palankių, tačiau dar neatrastų žemių.
Ieva Tumanovičiūtė
Išsivaduoti iš savęs
„Sprendžiant Hedą“ Vilniaus mažajame teatre
Skiriamasis režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklių bruožas – klasikinių kūrinių perdirbiniai: Antono Čechovo pjesių spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (2019) pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesę „Čechovas – boksininkas“, biblinės Kaino ir Abelio istorijos bei George’o Gordono Byrono misterijos „Kainas“ transformacija spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ (2020) pagal Mato Vildžiaus dramaturgiją bei Henriko Ibseno „Hedos Gabler“ perkūrimas naujausiame režisierės spektaklyje „Sprendžiant Hedą“ pagal amerikiečių dramaturgo Jono Kleino pjesę.
Ignas Zalieckas
Vyriškumo skulptūra
Artūro Areimos teatro spektaklis „Testas“
Kambarys, šaknimis apaugusios sienos, sutrūniję foteliai. Pasaulis po šeimos medžiu, ties Hado riba? O gal apsamanojusios šeimos schemos, paremtos ištikimybe? Priešakyje stovi virpantis, iš karto neaišku, ar iš pykčio, ar iš baimės, Pėteris (Rokas Petrauskas). Rankose tarsi šeimos medį jis laiko televizoriaus anteną.
