7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Voicekas prie nuotekų vamzdžio

Thomo Ostermeierio spektaklis virtualioje teatro „Schaubühne“ programoje

Greta Vilnelė
Nr. 4 (1369), 2021-01-29
Teatras
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.

Tęsdamas jau neberodomų repertuarinių spektaklių vaizdo įrašų ciklą Berlyno teatras „Schaubühne“ sausio 4–6 d. suteikė galimybę kompiuterio ekrane išvysti Thomo Ostermeierio režisuotą vokiečių dramaturgo George’o Büchnerio pjesę „Voicekas“ (2003). 2004-aisiais spektaklis dalyvavo Avinjono teatro festivalyje.

 

Režisierius Voiceką apgyvendina prie nuotekų vamzdžio. Voicekas – atstumtasis, asocialus, perdėtai pareigingai daktaro mokslinį eksperimentą vykdantis, niekuo iš minios neišsiskiriantis vyras. Aktoriaus Bruno Cathomaso suvaidintas Voicekas pasižymi genialiai sumišusiu charakteriu, kiekvienu žingsniu užtikrindamas įspūdingą spektaklio baigtį. Savo rutinoje Cathomaso personažas atkaklus, prakaitu besistengiantis uždirbti šeimai pinigų, jo kuklumas, kerėpliškumas, sumišimas, o vėliau netikėtai pabudęs agresyvumas kuria spalvingą aplinkybėms pasiduodančio, bejėgio žmogaus, tūnančio visuomenės šešėlyje, figūrą. Šioje inscenizacijoje Voicekas nėra žudikas: nors visų nesuprastas, jis vienintelis išlieka doras, teisingas.

 

Spektaklyje subtiliai ironizuojami Marijos ir Voiceko santykiai. Aktorės Christinos Geiße’s vaidinama Marija savo vyrui nerodo nė truputėlio švelnumo. Anaiptol, pasidavusi gyvuliškam instinktui, ji išduoda Voiceką su vyru iš rajono gaujos. Nuo pat pradžių režisierius Marijos personažą, regis, tyčia stengiasi parodyti kuo bjauresnį. Geiße’s Marija – pragmatiška moteris be skrupulų, abejinga po jos padu esančiam Voicekui, apatiška sūnui, paklūstanti vien geismams ir savo egoizmui. Ji nevertina Voiceko kaip šeimos maitintojo, o vienkartinis gašlus nuotykis su jos negerbiančiu vyru atveda ją iki liūdno galo.

 

Gausių aplodismentų nusipelno Jano Pappelbaumo scenografija. Įspūdingas urbanistinis kraštovaizdis sukuria tikrovišką šiuolaikinę „Voiceko“ interpretaciją. Veiksmas vyksta pilkoje dauboje, ant kalniuko stovi Andreso maisto vagonėlis, kuriame Voicekas daktaro nurodytu laiku gauna žirnių sriubos davinį, apačioje kyšo pilkas nuotekų vamzdis, išeinantis į seklią balą. Šie elementai įpučia papildomo atšiaurumo į bendrą spektaklio atmosferą, rūsčiai ir neišvengiamai Voiceko vienatvei prideda tamsesnių atspalvių.

 

Büchnerio „Voiceko“ perkėlimas į gatvės kultūrą su muštynėmis, išgertuvėmis ir pilvo šokėja pabrėžia šiuolaikinės visuomenės paviršutiniškumą. Vienoje scenoje daktaras nusivelka drabužius ir ima plaukioti sekliame baseine, į kurį išteka nuotekos, – taip metaforiškai parodoma jo siaura, lakoniška pasaulėžiūra. Ginčydamasis su Voiceku jis laikosi pozicijos, kad žmogus tėra marionetė, valdoma instinktų. Spektaklyje vaizduojama visuomenės dalis nori lengvo pasipelnymo ir lengvų pramogų. Retkarčiais veiksmas darosi panašus į miuziklą: scenoje repuojama prancūziškai, šokamas breikas, kartais mušeikos prieš muštynes šoka hiphopą. Taip sukuriamas įspūdis, kad daktaro eksperimentas, Voiceko išsikraustymas iš proto ir Marijos mirtis yra tik vienas didelis šou. Tarsi šiuolaikiniame pasaulyje senasis Voicekas virstų žmonių jausmų manipuliacijos ir žiauraus žaidimo nelaimingu atsitiktinumu.

 

Po to, kai daktaras išrengia ir tyrinėja Voiceką kaip bandomąjį savo mokslinio eksperimento triušį, jis tampa patyčių objektu. Ant jo, laikančio negyvą katę, purškiamos baltos putos, iš jo šaipomasi ir visų akyse jis tampa primityviu padaru, o kartu muziejaus skulptūra – paminklu siauram žmonių mąstymui. Galiausiai gauja jį primuša kaip benamį šunį. Jų sustabdyti nebando net Andresas, per spektaklį sėsliai tūnantis netoli maisto vagonėlio. Aktoriaus Ronaldo Kukulieso kuriamas personažas išklauso Voiceko kliedesius, linksi galvą, bet išlieka rūškano veido ir nesuteikia jam jokios atramos. Nors Andresas vienintelis suvokia situaciją abiejose fronto pusėse, jis kaip Šveicarija karo metais išlieka neutralus. Voicekas praranda bet kokią viltį ir ant jo išlieta kitų agresija sužadina jo paties agresiją – jis nužudo savo žmoną Mariją.

 

Net praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo sukūrimo Ostermeierio „Voicekas“ stebina įvairialypiais veikėjų charakteriais, scenografija, miuziklo elementais ir Büchnerio pjesės pritaikymu šiuolaikiniam kontekstui, pabrėžiant visuomenės paviršutiniškumą ir tai, kad šiandien Voiceku gali tapti bet kas.

Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. E. Zeizig nuotr.