7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Geometrinės figūros, arba nesulaužomos taisyklės

„Apeirono“ teatro spektaklis „Ad infinitum“

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 4 (1369), 2021-01-29
Teatras
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.

Kadaise „Apeirono“ teatro spektaklyje „Nekrozė“ mulas suko vandens malūną, esantį apvalios formos konstrukcijoje, o joje rutuliojosi įtemptas tarsi trileryje veikėjų pasakojimas. Užburtą ratą spektaklyje „Ad infinitum“ pakeitė kvadratas, tiksliau, atviras kubas. Vieną erdvinę figūrą pakeitė kita, bet šiuos centrinius scenovaizdžio elementus jungia bendras bruožas – taisyklingos formos konstrukcija bei ne visai suprantamos, bet nesulaužomos joje vykstančių pasakojimų taisyklės.

 

„Apeirono“ teatre kuriama žiūrovų bendruomenei aktualiomis temomis, todėl pasitaiko pasikartojimų, nes neretai žmogus sau ir kitiems užduoda tuos pačius klausimus. Šį kartą temos atskaitos tašku pasirinktas Viktoro Pelevino romanas „Vabzdžių gyvenimas“. Prieš kelerius metus pagal šio autoriaus kūrybą režisierė Kamilė Gudmonaitė pastatė spektaklį „Keturi“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), tirštomis spalvomis vaizduojantį gatvės gyvenimo ir Rytų kultūrų, budizmo sankirtą.

 

„Vabzdžių gyvenime“ žmonės kaip šie maži padarėliai gelia ir kanda vieni kitiems, o iš tolesnės perspektyvos ta destruktyvi sąveika atrodo niekingai absurdiška ar net juokinga. Banaliai sakoma, kad žmogus ieško vietos po saule, o ją radęs dar gerokai pasistumdo su kitais dėl vertingesnės  pozicijos. Pasak režisierės Gretos Gudelytės, kūrinyje ir spektaklyje klaidžiojama tamsoje, o vienintelė šviesa – elektros lemputė, prie kurios ir spiečiasi vabzdžiai-personažai. Šios šviesos paieškos ir desperatiškas įsitvėrimas į mažą jos blyksnį, pasak kūrėjų, būdingas daugumai posovietinių šalių.

 

Dabar jau įprastu nuotoliniu būdu (vaizdo operatorius ir režisierius Robert Kovalevič) pristatytame „Ad infinitum“ išryškėja šio teatro spektaklių tendencija idėjas perteikti ne tik tekstu, bet ir fizine raiška. „Ašmenyse“ (rež. Gudelytė, 2019) kvapą gniaužia pavojingi veiksmai su aštriais objektais, „Stabat Mater“ (rež. Eglė Kazickaitė, 2018) veikėjai be žodžių perteikia savo padėtį. „Ad infinitum“ nesiūlo baimintis dėl aktorių sveikatos, bet iš jų pareikalauja ne mažiau fizinio pasirengimo karstantis kubo konstrukcija ar kuriant reikšmingas figūrines kompozicijas.

 

Paradoksalu, kad spektaklis vyksta atviroje gamtos erdvėje – pievoje, tačiau veikėjus bei jų veiksmus ir elgesį riboja minėta kubo konstrukcija. Personažus čia kuria dažnas „Apeirono“ teatro aktorius Ričardas Bartašius bei į šį spektaklį pakviesti Valerijus Kazlauskas ir Emilija Jaujininkaitė. Ne viename fizinės raiškos spektaklyje pasižymėjęs Kazlauskas susidorojo su režisierės skirtomis užduotimis. Ypač ryškios ir paveikios bendros su aktoriumi Bartašiumi scenos, per fizinį kontaktą parodančios vidines personažų būsenas. Įdomus ir režisūrinis sprendimas teptuku dažyti veikėjus lyg skulptūras, pabrėžiant stagnaciją ir įstrigimą laike. Spektaklyje vaidinančios režisierės Gudelytės veikėjos tikslas – griauti hipnozės būseną, siurrealų pasakojimą, išmušti jį iš vėžių tarsi iš niekur kylančiomis buitinėmis frazėmis ar pakeltu balso tonu pasakytu keiksmažodžiu. Dėl mažesnės darbo su „Apeirono“ teatru patirties Jaujininkaitė rutuliojantis spektaklio veiksmui atrodo sutrikusi kiek daugiau nei, tikėtina, reikalauja personažas.

 

Spektaklio leitmotyvas kalba apie beprasmybę ir vienintelį tarsi paprastajam mėšlavabaliui likusį gyvenimo tikslą„mėšlą stumti į priekį“. Pesimistiškai ciniškai gyvenimo prasmę kvestionuojantys veikėjų balsai palydimi ir sustiprinami intensyviu vibruojančios stygos garsu (muziką parinko Eglė Kazickaitė,  garso operatorius Mindaugas Šmėga). Vienodi, netgi nuasmeninti ir nuo kontekstų atsieti, tačiau estetiškai patrauklūs Erikos Jankauskaitės odiniai kostiumai padeda kurti suvaržytą aplinką. Personažų veiksmų automatizmas, sinchroniškumas, pasikartojimas nurodo absurdišką įstrigimą bei taisykles, taip pat hipnotizuoja žiūrovą ir kviečia prisiminti panašius savo veiksmus. Empatiją pajausti nesunku, ypač dabar, kai apribojimus jaučiame ne tik psichologiniu, bet ir fiziniu lygiu. Esame vis toje pačioje, aiškias ribas turinčioje aplinkoje, atliekame tuos pačius veiksmus ir įstringame tarp rutiniško atsikartojimo.

 

Jei spektaklį žiūrėtume be garso, susidarytų įspūdis, kad veikėjai yra kubo konstrukcijoje, už jos laikosi, su ja žaidžia, ją transformuoja, bet niekaip negali nuo jos nutolti. Tarsi neturėtų galimybių ar nerastų būdų atsitraukti ir ištrūkti nuo primetamų taisyklių. Bet tekstas spektaklyje yra ir vienas iš veikėjų sako: „Atrodo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį mes praleidžiame tamsoje. (...) Kai buvom vaikai, viskas buvo daug šviesiau.“ Naiviai idealizuodamas praeitį, vaikystę, jis parodo ir ryžto ką nors keisti stoką. Užburtame rate, šiuo atveju kube, veikėjai susiduria su šeima kaip pagrindiniu gyvenimo tikslu, tėvų ir vaikų santykiais, aukos vaidmeniu bei siekiu atgauti investuotą laiką ir kitas sąnaudas. O tarp atsikartojančių nuobodžių veiksmų bei tikslų įsiterpia ir didingas siekis įsirašyti į istorijos puslapius.

 

„Ad infinitum“ pabaigoje užsiminus apie sapną, suabejojama visu pasakojimu, skatinant ir personažus, ir žiūrovus atsakyti sau, ar įmanoma iš viso to pabėgti ir kaip tai padaryti. Ar tam galėtų padėti filosofiniai tekstai?

Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Ričardas Bartašius ir Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Ričardas Bartašius ir Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Greta Gudelytė spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Ričardas Bartašius ir Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Ričardas Bartašius ir Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Ad infinitum“. „Apeirono“ teatro nuotr.