Jis suteikė švedų teatrui sielą

Sausio 26 d. mirė švedų dramaturgas Larsas Norénas (1944–2021), produktyvumu ir įtaka švedų teatro ir kultūros gyvenimui lyginamas su Augustu Strindbergu ir Ingmaru Bergmanu. Publikuojame švedų teatro kritiko Larso Ringo atsisveikinimo straipsnį iš dienraščio „Svenska Dagbladet“ (2021 01 26). Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė.

Larsas Norénas mirė. Nesuvokiama, kad tekstų srautas išseko, kad didysis jo vykdytas projektas – rašymu priešintis tylai, registruoti, kaip žodžiai iškrinta iš atminties ir būties, – taip staiga ir netikėtai baigėsi. Ką tik išėjo dar vienas storas „Dramaturgo dienoraščių“[1] tomas, o COVID-19 tapo tašku, užbaigusiu rašytojo ir teatralo gyvenimą, kurio neįmanoma palyginti su niekuo kitu, išskyrus Augustą Strindbergą ir Ingmarą Bergmaną.

Kartai, gimusiai 6-ajame dešimtmetyje, Norénas buvo lyrinis aidas, bet taip pat ir atspindys, veidrodis. Lyg būtų parašęs ištisą eilę išnašų mano gyvenimui ir, žinoma, daugeliui kitų. Europos krizes ir tai, kaip dabartis suvokia save pačią, jis perkėlė į teatrą. Tapo kontroversiškas pastatęs spektaklį „7:3“ su kaliniais iš Tidaholmo kalėjimo – keletas jų po gastrolių įvykdė apiplėšimą ir dvi žmogžudystes. „Dramaturgo dienoraštis“ tikriausiai rašytas kaip savotiškas atsakymas į tada prieš jį kilusią neapykantą – iš pradžių tie užrašai buvo išties šiurkštūs ir negailestingi. Tie, kurie sukeldavo jo įniršį, gaudavo atgal. Jis dažnai „vogė“ kitų žmonių gyvenimo istorijas. Buvo vampyras, jeigu norite. Kadangi to, ką rašė, pagrindas buvo itin biografinis – kaip Strindbergo ar Bergmano, – tai buvo derinama su replikomis iš artimos aplinkos.

Larsas Norénas – amžininkas epochos, kurioje vis priimtinesnis tapo psichoterapijos taikymas. Jo kūriniai yra psichoanalizės kušetė. Žodžių vartosena, valia introspekcijai ateina iš ten. Jis tapo dalimi kartos, kuri mato psichoanalizę kaip įrankį nors kiek suprasti, ar bent jau ištverti, save pačius. Ankstyvojoje  eilėraščių rinktinėje „Kung Mej“ (1973) aprašoma, kaip tapytojas Carlas Fredrikas Hillas skverbiasi į kalbos požemius. Noréno valia jis sako tokius dalykus: „Manasis gyvenimas yra mano, bet savęs aš neturiu“ ir „mano paties riksmai perrėkia mane“. Santykis su „aš“ yra raktas Noréno personažams suprasti.

Pjesėse ir dienoraščiuose kuriamą savo paveikslą Norénas tam tikra prasme naudojo kaip apsaugą. Dienoraščio tekstai daugeliu atžvilgių tampa įdomūs kaip tik tada, kai pastebi, apie ką jis nerašo ir kaip paverčia įvairias savo geismo formas paprasto vartojimo aprašymais. Norénas juk neužrašo visko, kas jis yra, tačiau kartais prie to prisiliečia, kaip antai prie ilgesio, kuris taip ir neišreiškiamas, arba prie pažeidžiamumo, kuris beveik neištveriamas. Sykį jis man pasakė, jog priežastis, kodėl rašo dienoraščius, – noras aprašyti faktą, kad žmogus pats yra pasaulis, o ne tik jame būna.

Norénas buvo rašymo mašina, elektrinėmis spausdinimo mašinėlėmis jis rašė ir perrašinėjo tekstus vis iš naujo, vėrė juos savo kritišku žvilgsniu, apnuogindamas iki kaulo. Iš pradžių, nuo 9-ojo dešimtmečio, nuo proveržio pjesės „Natten är dagens mor“ („Naktis yra dienos motina“) rašė daugiažodžiu srautu, nenorėdamas ir negalėdamas sustabdyti plūstančios savo svetimumo pajautos. Metams bėgant, po dešimties borgerliga kvartetter („buržuazinių kvartetų“ – kamerinių pjesių su keturiais vidurinės klasės veikėjais – vert. past.), tekstai darėsi vis glaustesni. Atėjo Balkanų karo tema su visais baisiais nusikaltimais. Paskui Holokaustas ir susižavėjimas Nelly Sachs[2]. Užėjus sunkiam rašymo paralyžiaus periodui, parašė keletą „Terminalo pjesių“, trumpų egzistencinių akimirkų, iš dalies įkvėptų norvego Jono Fosse’s dramaturgijos. Pastaruoju metu Norénas rašė pjeses, kurių kiekvienas žodis buvo tarsi pasvertas svarstyklėmis. Tarp jų „Stilla liv“ („Tykus gyvenimas“) Karališkajame dramos teatre Stokholme – vaizdų serija be jokio teksto, bežodis requiem XX amžiui. Užgniaužtas riksmas apie gyvenimą ir mirtį.

Larsas Norénas kartą įvardijo save kaip tą, kuris rašo pasaulinės literatūros aidą: graikiškųjų tragedijų, kartais su maniakiškais nuotaikų svyravimais, kaip Strindbergo, per oidipinius Bergmano motyvus. Pirmasis didžiulis įkvėpimas atėjo iš Eugene’o O’Neillo „Ilgos dienos kelionės į naktį“, pamatytos 1956-aisiais Dramos teatre. Norénas buvo neapsakomai apsiskaitęs, pavyzdžiui, turėjo milžinišką Becketto kolekciją. Žodžiai ir vaizdai atkeliaudavo iš šito apsiskaitymo ir iš savų prisiminimų apie vaikystę bei paauglystę provincijos viešbutyje-pensione, kurį laikė jo tėvai, ir iš jaunystės laikotarpių, praleistų psichiatrinėje Šv. Larso ligoninėje Lunde.

Iš čia tokios pjesės kaip „Klinika“. Keletą kartų jis yra sakęs, kai prašiau papasakoti apie rašymo procesą, kad žodžiai ir vaizdai – replikos, epizodai – ateidavo pas jį pasiruošę būti užrašyti.

Larsas Norénas visiems laikams liks pirmiausia švedų, bet taip pat ir pasaulinėje dramaturgijoje ir literatūroje apskritai. Kai prieš šešerius metus jam sukako septyniasdešimt, užbaigtų pjesių buvo daugiau kaip šimtas, dabar tas skaičius tikrai ne mažesnis nei 150. Verta grįžti prie jo „tarpinių pjesių“, ir tikriausiai ypač prie tų, kurios parašytos jaunajai publikai. Kaip antai „Šaltis“[3] apie Johną Hroną, kurį nužudė neonaciai, arba „Lapkričio 20-oji“, taip pat dokumentinė pjesė apie šaudynes mokykloje surengusį jaunuolį. Pasikartojanti tema – kaip susiformuoja individo arba grupės svetimumas ir ekstremizmas.

Bendravau su Norénu keletą kartų – jo namuose, taip pat ir keliose nuošaliose kavinėse. Jis visada buvo labai malonus ir visada norėjo kalbėtis apie pjesių interpretacijas. Buvo ypač įdomu šnekėtis apie teatrą – juk jis pats buvo meistriškas režisierius. Nors tais laikotarpiais, kai režisuodavo, nieko neparašydavo – tarsi bendravimas su daugeliu žmonių būtų užgniaužęs bet kokį kitą kūrybiškumą.

Paskutinį kartą, kai mačiau Noréną, jam buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Žiemos jam buvo sunkios, keletą kartų sirgo plaučių uždegimu. Sakė: „Rašau paskutinę dienoraščių dalį, darbinis pavadinimas „Mirtis“. Aš juk dabar skaičiuoju laiką atgalios. Žinau, kad man liko nebedaug metų, bent jau aktyvių. O aš sudarytas iš rašymo. Kas būsiu, kai nebegalėsiu rašyti? Kiek ilgai žodžiai laikys mane savo prieglobsty? Mane palaiko struktūra, intelektinė valia. Bus įdomu išrašyti save ligi užgesimo, to skurdumo, kurį tikriausiai atneša atminties praradimas.“

Larsas Norénas ilgainiui tapo be galo svarbus švedų teatrui. Jo pjesės Švedijoje pasirodė po 8-ojo dešimtmečio plakatinio politinio teatro ir kelių beviltiškų klasikos pastatymų. Švedų teatras perėjo prie Noréno dramų interjere (interiördramatik), o jo pjesės pagimdė daugybę švedų ir užsienio aktorių ir režisierių. Jis suteikė švedų teatrui sielą. Jis matė ir įvardijo, kaip Švedijos valstybės, kaip liaudies namų, idėja neteko savo turinio – liaudis iškraustyta, namai išmontuoti. Tas provincijos viešbutis, apie kurį jis parašė pradžioje, tapo atsiskyrimo ir susvetimėjimo vaizdiniu, bet taip pat atskleidė, kaip baimė gali peraugti į neapykantą.

Dabar prasidės kita tikrovė, postnorėninė. Jis bus vaidinamas, pamirštamas ir vėl vaidinamas – kaip buvo su Strindbergu. Dar daug ką reikia nušviesti – kad ir tai, kaip per jo pjeses smelkiasi absurdiškas humoras. Kaip personažai naudojasi savo iškalba kankinimui, griovimui ir sienų statymui.

Larsas Norénas mirė, liko pjesės. Daugelis jų niekada nematė publikos. Dabar metas ištyrinėti Noréną, šlovinti jį ir jo veikalus, bet taip pat atsisakyti viso pieteto ir pagarbos, kad būtų atrasti nauji sluoksniai, kitos temos ir kad šie tekstai galėtų atspindėti naują šiuolaikybę, naujas kartas.