Teatras
Sausio 7–9 d. Berlyno teatras „Schaubühne“ internetu transliavo Klauso Michaelio Grüberio režisuotas Euripido „Bakchantes“, nufilmuotas 1974 metais. Ši sceninė interpretacija laikoma vienu geriausių visų laikų šios antikinės tragedijos pastatymų. Spektaklio pradžioje sanitarai įveža į scenos erdvę aktoriaus Michaelio Königo įkūnijamą Dionisą, gulintį ligoninės lovoje. Jo oda padengta sidabro dulkėmis, jaunas, raumeningas kūnas tįso be gyvybės ženklų, tik gaivališkai velniška šypsena, iškreipusi lūpas, švyti prietemoje. Mirtinguoju užsimaskavęs Dionisas, pasakodamas savo gimimo istoriją, negeba paslėpti savo dieviškos prigimties: jo balsas galingai griaudi patalpoje, laikysena išdidi. Vedamas keršto seseriai ir motinai troškimo, Dionisas pradeda visu kūnu purtytis lovoje, ją siūbuoti, kol iškrinta ant grindų. Nors Dionisas tik apsimeta esąs mirtingas, gulėdamas lovoje jis panašus į ligonį: jo dvasia paralyžiuota, o dieviškumas kartkartėmis išsiveržia piktdžiugišku juoku – menku aidu, simbolizuojančiu, kokios didybės kadaise būta spindinčiame Dzeuso sūnaus kūne.
Grüberio interpretacijoje gausu autentiškų detalių. Masinėje scenoje Dioniso apžavėtas menades vaidinančios aktorės vis išima grindų lentas ir po jomis randa įvairiausių antiką menančių objektų. Scenoje verda chaotiškas senovės Graikijos buitinis gyvenimas: viena moteris pėdomis traiško gausų vynuogynų derlių, kitos užkuria laužą, netoliese plėšomi audiniai, audžiama vilna. Arierscenoje už stiklo matomas arklys, kuriuo viename epizode jodinėjama. Šie elementai atgaivina realistinę agrarinės ir mitologinės antikos laikų atmosferą.
Bakchantės nuolankiai ir kruopščiai atlieka savo darbus, giesmėmis garbindamos Dioniso kultą. Kai jis, gulintis lovoje, įvežamas į sceną, prie jo suklumpa tarsi iš niekur atsiradusi vyresnė moteris groteskišku peruku, rankose laikydama siūlus, pasklidusius po didžiąją dalį scenos. Šią figūrą galima interpretuoti kaip likimo deivę Moirą, kuri laikydama Dioniso likimo siūlą primena, kad jo dieviškumas nėra neįveikiamas. Šiame epizode tvyro pamišusių bakchančių kuriama laukinė, niekam nepavaldi, nesutramdoma nuotaika, net per ekraną nuo jų apiplyšusių baltų ir juodų togų atsiduoda gašliai fanatiška aistra.
Grüberis stengėsi tiek estetiškai, tiek ideologiškai priartėti prie dievų valdomos senovės Graikijos tikrovės kitaip nei, tarkim, Ieva Stundžytė 2019 m. režisuotame spektaklyje „Bakchantės: Aktas“. Ji Euripido tragediją pritaikė šiuolaikiniam kontekstui, kurdama pjesės temų ir dabartinėje visuomenėje vykstančių socialinių procesų derinį. Itin reikšmingą vietą spektaklyje užima choreografija, vyrauja dinamiškos, geismo ir konflikto kupinos scenos, akcentuojamas jaunystės galios kultas. O Grüberio spektaklio ritmas, priešingai, tolygus, beveik melancholiškas, masinės menadžių scenos sakraliai neišraiškingos, palyginti su Stundžytės menadžių gašlumu.
Amerikiečių aktorius Gary Busey yra pasakęs: „Vaidyba – apgaulingas žodis, sukurtas dar prieš Kristų Graikijoje per Dionisijas – vaisingumo festivalį. Štai kur užgimė teatras – vaisingumo festivalyje. Moterys ten nebuvo įleidžiamos. Vyrai vaidino visus vaidmenis.“ Ne veltui Grüberio spektaklyje Dionisas beveik nekreipia dėmesio į bakchantes – manipuliuodamas savo sekėjomis, išvesdamas jas iš proto vyno dievas įgauna galios. Atskirtis tarp lyčių čia ypač ryški: veikėjai vyrai pasitempę demonstruoja savo pusnuogį kūną, išdidžiai juda scenoje, šneka griausmingais balsais, o apiplyšusiais skarmalais vilkinčios menadės šmirinėja po sceną ir atlieka pareigą vyrams, susirūpinusiems politiniais ir religiniais reikalais.
Berlyno parodų centre nufilmuotos Grüberio „Bakchantės“ – pasauliniu mastu reikšminga Euripido tragedijos teatrinė interpretacija, nukelianti atgal į senovės Graikijos laikus. Įspūdinga aktoriaus Königo, kuriančio Dionisą, vaidyba perteikia jo klastos dėl mirtingumo ir dieviškos prigimties vidinį konfliktą bei pabrėžia vyrų galios persvarą scenoje.
