Teatras
Kambarys, šaknimis apaugusios sienos, sutrūniję foteliai. Pasaulis po šeimos medžiu, ties Hado riba? O gal apsamanojusios šeimos schemos, paremtos ištikimybe? Priešakyje stovi virpantis, iš karto neaišku, ar iš pykčio, ar iš baimės, Pėteris (Rokas Petrauskas). Rankose tarsi šeimos medį jis laiko televizoriaus anteną. Vyras – pagrindinis šeimos ramstis ar šeimos židinio saugotojas? Griuvus pirmajai senamadiškai tiesai apie šeimą, kartu įsižiebė viltis, kad teatras įgavo potencijos kalbėti per ekraną, pasitelkdamas meistrišką operatorių darbą (Gediminas Vansevičius, Dinas Marcinkevičius, Paulius Oficerovas), pagal Lukaso Bärfusso pjesę sukurtame Artūro Areimos spektaklyje „Testas“ (premjera internete gruodžio 29, 30 d.), skatinančiame kelti idėjas ir jas plėtoti, bet, deja, įspūdis kito.
Spektaklyje išryškėja išdavystės–skausmo–agresijos schema. Pėteris, kalbėdamas apie savo nebiologinį sūnų, „pakrikštytą benkartą“, atskleidžia savo tiesą – krikščioniškų vertybių griūtį, plačiai eskaluojamą nūdienos visuomenėje. Jis klausia, kas yra šeima, kokia ji gali leisti sau būti, kokia yra vyro pozicija. Rūpestingas tėvas nebėra orus romėnų karys, jis – tik aukštakulnius apsiavęs, išskydęs sūnelis be stuburo, – nesupraskite neteisingai, nekalbu apie LGBTQ+ teises. Tikrumas prasiskverbia per Petrausko personažo, jaučiančio kiekvieną agonijos virpesį, kalbą apie visuomenei vis dar nepriimtinas vyrų skausmo ir liūdesio emocijas. Režisierius, dramaturgas ir aktorius šaukia: „Šlykštu, bet reikalinga!“ Ar tai protestas, dar vienas plakatas minioje? Galbūt, bet tai išgirsti svarbu, be to, aktorius meistriškai užčiuopia potekstėje slypinčią vyriško orumo temą. Juk kalbama apie žmogų, negalintį pasakyti, ką jaučia, o kartu ir apie vyriškąją visuomenės dalį, tik dabar įgaunančią drąsos reikšti jausmus. Pėterio monologas praveria vyro vidų, kurio niekas negirdi. Jis laiko anteną tarsi mėgindamas pasauliui transliuoti skausmą, nors iš pradžių atrodo, kad laiko šeimos axis mundi – televizoriaus, radijo ryšį. Čia televizorius tampa vyro išgyvenimų fonu, nors tikrovėje jo emocijas užgožia televizijos ir socialinių medijų triukšmas. Tad koks yra pirmasis vyriškumo polius? Jautrumas.
Norint suprasti bendrą spektaklyje vaizduojamos šeimos situaciją reikia išklausyti antrąjį vyrą – nelaimingą politiką, pilkosios masės atstovą, „Delfi“ komentatorių, vidutinybių vėliavnešį belyčiu kūdikio veidu. Simonas (Karolis Legenis) yra dominuojančio vyro pavyzdys, tokių daugybė tarp vyresnės mūsų visuomenės kartos. Bet jis stiprus tik tol, kol šalia jo yra silpnesnių, kai gali prievartauti Agnesę (Modesta Jakeliūnaitė) ar rėkti ant Pėterio. Iš pradžių personažas atrodo galįs sulipdyti veiksmą, tapti lūžio tašku, deja, pokytis neįvyksta. Jis – tik režisieriaus manipuliacijos objektas, jo sukurta skulptūra: Simonas tėvas, Simonas sūnus, Simonas sutuoktinis.
Trečiasis vyras Francekas (Valerijus Kazlauskas) – mikčiojantis, kenčiantis, buvęs alkoholikas, pragėręs savo potenciją. Jis yra tyriausias spektaklio personažas, kartu su Petrausko Pėteriu išgyvenantis iki spektaklio pabaigos. Jo norai žemiški, trapūs, atitinkantys krikščioniškas vertybes. Francekas nori būti šeimos galva, nori vaikų, nori būti šeimos patriarchu. Trys punktai, ir būtis įgyvendinta! Jis vienintelis iš trijų patyrė automobilio avariją, kurią pats sukėlė, matė paralyžiuotą vaiką, kurį savaitgaliais vedėsi į zoologijos sodą, o galiausiai pasiekė dugną. Čia jis vienintelis adekvatus, bent kiek, nors ir naiviai, suvokiantis situaciją. Šiandien toks vyras atrodytų silpnas – tyra siela nereikalinga tokių kaip Simonas daugumai. Jis kaip Raskolnikovas, Myškinas, Hamletas, prieš kuriuos eilinis žmogus pralaimi: jų tikslai per švarūs, per paprasti, kad didybės manija serganti vidutinybė galėtų jį suprasti. Tyri žmonės laimi prieš save, bet pralošia prieš pasaulį – jų reikia tik tam, kad patikrintume, kiek supuvome.
Apie šeimą iš vyro pozicijos kalbantis spektaklis yra akstinas vyrui būti savimi. Trys vyriški įvaizdžiai taip pat yra ir trys kančios formos. Ačiū Areimai, parodžiusiam, kad vyras gali kentėti, ir tam jam nebūtina grįžti iš Afganistano tapus žvėrimi – pakanka būti jautriam, gal kiek tyram. Kyla klausimas, kokio vyro nori visuomenė. Holivudinio stipruolio? Žiaurios vidutinybės? Spektaklis priverčia sustoti ir paklausti, ko reikalauti iš vyrų. O gal pagaliau leisti jiems būti, nespaudžiant jų visuomenės normomis? Taip sumažėtų jų valdžios troškimas, noras būti stipresniems už kitus vyrus, už moteris. Homo sapiens nėra tik instinktų mišinys.
Spektaklio moterys čia yra vyrų mediatorės, parazitės, kančios priežastys – nieko naujo, sudėtingo ar kitokio: dominuoja jų atsidavimas vyrui ir noras jį valdyti. Tačiau Simono žmona (Monika Poderytė) atsiskleidžia minimaliai, ją išskiria nebent psichopatinis juokas. Tą patį galima pasakyti ir apie Agnesę, išdavusią vyrą ir plaukiančią paviršinėje kančioje. Ji nenori priimti nei savo vaiko, nei meilės. Praradusi Pėterį, ji kinta, deja, tik skulptūriškai, – teatro scenoje tai paveiktų, bet ekrane nublanksta ir tampa dirbtina.
Spektaklyje ryškus užburtas skausmo ir agresijos ratas: iš kartos į kartą pereinančios problemos. Simonas teigia: ,,Mano karta ardėsi bandydama ištrūkti iš šito narvo, o jūs bandote į jį sugrįžti.“ Jie sprendė konfliktus skatindami brutalumą. ,,Teste“ kiekvienas stengiasi įrodyti savo tiesą, net nemėgindamas klausytis kito. Šiuolaikinis individualistas nesupranta senosios kartos, užgniaužusios skausmą ir bandančios perduoti pavyzdį, bet nepripažįstančios savo klaidų. Kūrinyje vaizduojama šeimos paauglystė, iš kurios daugelis negeba išaugti, priverčianti vėl atsisukti į krikščionišką jos sampratą. Ar tai padėtų išspręsti šią problemą? Spektaklis kaip filosofijos veikalas palieka daugiau klausimų nei atsakymų.
Filosofinę spektaklio-filmo atmosferą palaiko subtiliai parinkta muzika. Ji papildo personažus, padeda aktoriams ir žiūrovams bei palaiko vis atsirandantį ir išnykstantį ritmą, gelbėdama spektaklio vientisumą.
Areimos ,,Testas“, iš pradžių sukėlęs daug vilčių ir leidęs pasimėgauti reginiu, vis dėlto pasirodė ištęstas. Spektaklis nėra ,,Zoom“ teatras – jis montuojamas iš atskirų scenų ir nors tai padeda išlaikyti ritmą, kartais tarp epizodų pranyksta sąsajos ir logika, įklimpsta idėja ar pritrūksta fizinio veiksmo. Iš viso kūrinio kameros judesiu išsiskiria pirma scena. Jei lyginame „Testą“ su kitais virtualiais teatro vyksmais, reikia atiduoti pagarbą kūrėjų komandai, šiuo laikotarpiu sugebėjusiai ekrano ir scenos atstumą sumažinti iki minimumo. Kas bus toliau?
