Teatras

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (X)

Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?

Daiva Šabasevičienė

„Erinijos“ Jaunimo teatre

Teatras – negailestingas menas. Kaip ir žmogus, jis kartais gali būti neteisingai suprastas. Ukrainiečių režisierius, žinomas Europos kino kūrėjas Sergejus Loznica – ypatingos erudicijos menininkas. Jo pasiryžimas priimti Jaunimo teatro pasiūlymą inscenizuoti Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ („Les Bienveillantes“) tapo iššūkiu ne tik teatrui ir režisieriui, bet ir visai kultūrinei bendruomenei. Prancūzų kalba parašyto kūrinio autoriaus seneliai – žydai, XIX a. pabaigoje iš Rusijos atvykę į Jungtines Amerikos Valstijas; pats rašytojas turi Amerikos ir Prancūzijos pilietybę.

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Ignas Zalieckas

Pokalbis su prodiusere Ana Ablamonova

Prodiuserė Ana Ablamonova 2008 m. įkūrė prodiuserinę kompaniją „Operomanija“, plėtojančią naująjį muzikos teatrą ir skatinančią įvairių meno sričių kūrėjų bendradarbiavimą. Organizacija įgyvendino per penkiasdešimt naujų šiuolaikinių operų ir multidisciplininio meno projektų. Tarp jų – šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ (autorės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2013), barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“ (aut. Arturas Bumšteinas, 2017), komiksų opera „Alfa“ (aut. Albertas Navickas, Dr. GoraParasit, Gabrielė Labanauskaitė, 2018), garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ (aut. Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, 2019), muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ (aut. Karolis Kaupinis, 2020) ir kt.

Valerijus Panasiukas

Teatro dailininkės Julijos Skuratovos kūryba

Neeilinio Julijos Skuratovos talento mastą atskleidžia įvairios nūdienos Lietuvos taikomojo ir scenos meno sritys. Tačiau, nepaisant šioms sritims būdingos specifikos, visuose jos darbuose lengvai aptinkamas techninis ir prasmės požiūriu esminis ypatumas – koliažiškumas. Būtent jis kaip prioritetinis meninio mąstymo principas sėkmingai pabrėžia Skuratovos talentą bei tampa savotišku unikalaus ir tuo pat metu harmoningo menininkės pasaulio suvokimo garantu.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Ingrida Ragelskienė

„Sala, kurios nėra“ Juozo Miltinio dramos teatre

Pažinimo siekis ir tiesioginio bendravimo su paslaptinga, kai kuriuos Lietuvos teatrus globojančia dvasia troškimas vertė iš paskutiniųjų spausti Ukmergės plentu. Galvoje vis sukosi tos kelios epinių Lietuvos teatro režisierių pavardės: Dalia Tamulevičiūtė, Povilas Gaidys, Regina Steponavičiūtė, Juozas Miltinis, Vytautas Čibiras. Į Panevėžį įvažiavome jau po aštuonioliktos valandos. Premjerinio režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Sala, kurios nėra“ pradžia gruodžio 4 d. vėlavo lygiai dvylika minučių. Būtent tiek, kiek užtenka įbėgti pro teatro duris, nusimesti paltą ir spėti rasti vietą sausakimšoje Juozo Miltinio dramos teatro salėje.

Agnė Zėringytė

Pokalbis su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi

Pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjeses sukurti tokie spektakliai kaip „Paukštyno bendrabutis“ (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2012), „Kita mokykla“ (rež. Masalskis, KJT, 2013), „Kelionė namo“ (rež. Vidas Bareikis, „Low Air“, 2013), „Demokratija“ (rež. Paulius Ignatavičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2014), „Man netinka tavo kostiumas“ (rež. Masalskis, KJT, 2014), „Pasirinkimas“ (rež. Bareikis, Jaunimo teatras (JT), 2016), „Miškelis“ (rež. Masalskis, KJT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Taip pat dramaturgas pritaikė kitų autorių kūrinius spektakliams „Trys seserys“ (rež. Yana Ross, LNDT, 2017), „Vienos miško pasakos“ (rež. Ross, JT, 2019), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2021) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2022). 2015 m. jis pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“.

Ieva Tumanovičiūtė

Spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“

Naujai įkurtas teatras „Transmutation Theatre“ savo pirmuoju Povilo Makausko režisuotu spektakliu „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ parodė siekį su žiūrovu užmegzti intelektinį ir dvasinį ryšį. Neseniai atsidariusiose meno erdvėse „Vileišio 18“ lapkričio 25–27 d. įvykęs spektaklis sukurtas pagal portugalų rašytojo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knygą“.

Ingrida Ragelskienė

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kas nutinka satyriniam, politiniam brito George’o Orwello literatūriniam įtūžiui susijungus su lietuvio Rimanto Kmitos stropiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) grimo kambariuose, koridoriuose, „kurilkoje“ ir, žinoma, per repeticijas užfiksuotais aktorių pokalbiais? Niekada neatspėsite – spektaklis, kuriame džiaugsmingai, draugiškai kartu su aktoriais frazę „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ skanduoja didžioji dalis žiūrovų.