Sielos celė

Naujai įkurtas teatras „Transmutation Theatre“ savo pirmuoju Povilo Makausko režisuotu spektakliu „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ parodė siekį su žiūrovu užmegzti intelektinį ir dvasinį ryšį. Neseniai atsidariusiose meno erdvėse „Vileišio 18“ lapkričio 25–27 d. įvykęs spektaklis sukurtas pagal portugalų rašytojo Fernando Pessoa (1888–1935) „Nerimo knygą“. Prieš spektaklį meno erdvių fojė galima pavartyti ant pailgo stalo išdėliotas Pessoa knygas, sužinoti jo gyvenimo faktus, apžiūrėti jo nuotraukas, perskaityti keletą eilėraščių ar ištrauką iš Antonino Artaud veikalo „Teatras ir jo antrininkas“, iš senovinio grotuvo sklindant portugališkai praėjusio amžiaus muzikai, pamatyti tai, kas įkvėpė spektaklio kūrėjus. Tarp viso to – Joano Miró paveikslas ir džiovintos gėlės.

Spektaklio estetika primena senoje knygoje sudžiovintą augalą: neryškios žemės spalvos, būdingos ir veikėjų kostiumams (Dominyka Kačonaitė), bei praeities ir sustabdyto laiko pojūtis. Vidinį personažų pasaulį atspindinčios erdvės interjerą sudaro kuklūs, bet originalūs, iš šeimos palikimo ar antikvariatų surinkti sendaikčiai, saugantys prisiminimus: dailios medinės kėdės, vienos atlošas puoštas sendintu veidrodžiu, kitos – neįmantriais raižiniais; tamsios senų baldų dalys, virtusios lentomis, ant kurių kreida rašomos frazės iš „Nerimo knygos“, keletas lagaminų, akmenys ir knygų ryšuliai. Pagrindinis scenografijos elementas – aukščiau stovinti spintelė stiklinėmis durimis, virstanti ir langu, pro kurį įkvepiama, o ant palangės pamerkiama gėlė, ir šešėlių teatro scena, ir altorėliu, kuriame uždegama žvakė žmogaus sielai. Tiksliau, žmogui, kuris tos sielos ieško.

Kūrinyje jaučiama režisieriaus Makausko pastanga susitelkti į esmę – apnuoginti rašytojo ir veikėjo sielas. Pessoa „Nerimo knyga“ sudaryta iš beveik penkių šimtų dažniausiai nė puslapio nesiekiančių įrašų bei kelių dešimčių didesnių fragmentų – Bernardo Soarešo apmąstymų. Jis ypatingas žmogus, Lisabonos kontoros tarnautojas, apskaitininko padėjėjas, pildantis skaičių eilutes, tačiau gyvenantis paraleliniame minčių ir vaizduotės pasaulyje. Nors jį dažnai kankina bodesys, aprašydamas pasaulį ir save jis geba kurti poetišką prozą. Savo mintis dėlioja grakščiai ir padaro netikėtų įžvalgų. Jis įstabus rašytojas ir mąstytojas, besilaikantis savito požiūrio į gyvenimą – tikrovėje dalyvauti kuo mažiau ir priimti ją tik kaip vaizduotės impulsą. Jo asocialumas ir uždarumas išskirtinis, tačiau peraugantis ne į patologiją, bet į kūrybą. „Nerimo knygos“ užrašuose, niekur nevedančiuose ir neturinčiuose jokios tikslinės struktūros, Soarešas apmąsto daugybę dalykų ir temų: kontempliuoja debesis, kūrybą, visuomenę, lytį, fiksuoja menkiausią savo nuotaikos ir vidinio gyvenimo pokytį, banguodamas nuo ekstazės iki tamsiausios apatijos, ir visa tai – be menkiausių išorinių įvykių.

Makauskas iš padrikos, dienoraščio tipo „Nerimo knygos“ (paties Pessoa nebaigtos ir išleistos po jo mirties, tik 1982 m.) sukuria savitą dramaturgiją apie painų ir paslaptingą autoriaus ir jo sukurto personažo bei savasties ir vaizduotės santykį, kurį suvaidina aktoriai Povilas Barzdžius ir Karolis Legenis. Kamerinėje meno erdvių salėje puslankiu susodintiems vos keliolikai žiūrovų jie kuria jautrią kelionę sielos paieškos link, siekdami veikėjų ir žiūrovų vidinių pasaulių susitikimo.

Spektaklis prasideda nuo prietemoje susmukusio Barzdžiaus Pessoa monologo apie visuomenę – pasibjaurėjimo vulgariu jos veiklumu. Jam svetima visa tai, kas traukia daugelį, – veiklumas ir turėjimas. Vėliau ne deklaratyviai, o persmelktas skausmo savo požiūrį į visuomenę Barždžiaus Autorius išplėtoja monologe apie žmones, kurie „nori pasiimti iš gyvenimo“. Jie –  materialistai ir visiškai priešingos sanklodos bei vertybių būtybės nei jis, kuriam ir ideali meilė gali įvykti tik tarp niekada nesusiliesiančių vitražo figūrų. Visa laimė, kad patirtą svetimumo kančią jis gali paversti iš žodžių gimstančiu grožiu, nervingai kreida rašydamas ant lentų.

Aktorius Legenis kuria, materialistų požiūriu, nevykėlį kontoros tarnautoją Bernardą Soarešą, suformuotą, anot jo paties, ne žmonių, bet vienatvės, tačiau būtent jame slypi vertingiausia kūrybos dvasia. Akmenis Soarešas užkloja kailiuko atraižomis ir jie virsta avelėmis, kurias jis ragina pasiganyti. Tai vienas šviesiausių ir komiškiausių spektaklio epizodų, meilės prisipažinimas žmogaus vaizduotei. Jautrus, pažeidžiamas ir tikrovėje šešėliu besistengiantis būti Legenio Bernardas išjaučia kiekvieną tikrovės elementą: nori įsikūnyti ir į akmenį, ir į karalių, ir į moterį, ir į debesį. Jis menininkas be grupės, be judėjimo, be žiūrovų – pats sau vienas kaip žaidžiantis vaikas.

Žavėjimasis kūryba, menu ir menininkais nuo pradžių būdingas Makausko spektakliams. Debiutiniame jo kūrinyje „Yolo“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2014) apie karą ir kitomis politinėmis temomis buvo kalbama pasitelkiant iš Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ atgijusias lėles. Viena jų – arklys – pasirodo ir spektaklyje „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“.

„Bodesys – tai mitologijos stygius“, – užrašas ant lentos, pabrėžiantis maginės vaizduotės ir tikėjimo stebuklais ilgesį. Dar studijų metais Makauskas statė Oscaro Wilde’o filosofinę pasaką „Žvejas ir jo siela“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014), vėliau to paties autoriaus „Laimingąjį princą“ (LNDT, 2016) bei spektaklį vaikams „Mano fėjų herbariumas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019), kuriuose galima justi tą patį vertybinį pagrindą – pastangą ieškoti gėrio ir grožio, vertinti žmogaus pažinimo ir kūrybos siekį. Šiuose kūriniuose, kaip ir kituose režisieriaus darbuose, tarkim, „Trojietėse“ (NKDT, 2019), vyrauja vizualinis pradas, o naujausiame spektaklyje paveikiausi aktoriai. Į vieną jie sujungia tekstą, mintis ir jausmus, kurdami intymų santykį su žiūrovu. Siekis susitelkti į aktorių buvo juntamas ir režisieriaus spektaklyje „Apsėdimas“ (Jaunimo teatras, 2017) pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“, bet šįkart pasiekiama didesnė įtaiga ir kokybė. Tam įtakos turi ir kamerinė erdvė, kurioje žiūrovas atsiduria arti aktoriaus ir gali matyti menkiausius jo judesius, tarkim, kaip dviem pirštais jis žygiuoja raudona juostele, tapdamas vaizduotės valdovu.

Intymią erdvę ir pojūtį, kad atsiduri veikėjo galvoje, sustiprina kompozitorės Gabijos Gaigalaitės kuriami garsai, sklindantys iš aplink aktorius ir žiūrovus ratu išdėstytų kolonėlių, iš skirtingų erdvės taškų, taip pat iš už nugaros, bei šviesos (Karolis Zajauskas). Spektaklyje vyrauja prietema, bet reikiamu momentu išryškinami aktoriai, o tinkamai apšvieti daiktai įgyja simbolio reikšmę.

Savo nuotaika ir sakralumu spektaklis „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ primena tokius kūrinius kaip Gintaro Varno „Švyturys“ (NKDT, 2005), Kristiano Smedso „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (2006) bei Eimunto Nekrošiaus teatro atspindžius. Atradęs sau artimą literatūrą ir aktorius, režisierius Makauskas išsakė tai, kas jam svarbu kaip žmogui ir kaip menininkui, teigdamas, kad teatras gali būti sukurtas minimaliomis priemonėmis, nenaudojant technologijų bei vaizdo efektų, ir labiau priartėti prie alchemiko laboratorijos nei filmavimo aikštelės su didžėjaus pultu. Spektaklis išreiškia viltį grąžinti teatrui prasmingą tekstą, paslaptį ir leisti patikėti, kad jame vis dar gali įvykti magijos seansas pašvęstųjų saujelei, kuriai norisi iš arti pamatyti sielos atsivėrimą.