Jeigu teatre yra diktatūra...

Kas nutinka satyriniam, politiniam brito George’o Orwello literatūriniam įtūžiui susijungus su lietuvio Rimanto Kmitos stropiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) grimo kambariuose, koridoriuose, „kurilkoje“ ir, žinoma, per repeticijas užfiksuotais aktorių pokalbiais? Niekada neatspėsite – spektaklis, kuriame džiaugsmingai, draugiškai kartu su aktoriais frazę „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ skanduoja didžioji dalis žiūrovų.

Nebesu naivi ir puikiai suprantu, kad bet koks kritiškesnis tekstas apie lapkričio 25 d. LNDT Naujojoje salėje įvykusią režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ premjerą tuojau pat nuskęs profesionaliai suorganizuotoje, kūrinį puikiai pristačiusioje ir keliems mėnesiams į priekį bilietus išpardavusioje viešųjų ryšių kampanijoje. Ko vertos vien nuotraukos, įamžinusios nuomonės formuotojų pozas priešais premjerinę fotosienelę, anšlagą garantuojančios tų pačių įtaka prekiaujančiųjų pagyros ir pašlovinimai, sutelkti į maždaug tokią nekvestionuojamą tezę: „Geriausia, ką šiemet mačiau šiame teatre.“ Juk tai ideali motyvacija ir postūmis bet kuriai dešimtokų klasei, ieškančiai būdų, kaip palengvinti kultūrinio pažinimo kelionę link privalomos literatūros sąraše atsidūrusio Orwello „Gyvulių ūkio“, – tiesiog nusipirkti bilietus į spektaklį.

Be to, recenzija, taršanti į lyderystės, laisvės ir lygybės reiškinių analizę nusitaikiusį spektaklį, yra visiškai nesavalaikė kilus LNDT meno vadovo atleidimo skandalui. Šioje situacijoje labiausiai pritarčiau anoniminio vartotojo, pasivadinusio „Vėjai keturi“ komentarui „Delfyje“ po straipsniu „Iš teatro atleistas Koršunovas savo kaltės nemato: tai mobingas ir diktatūra“. Pasak „Vėjai keturi“: „<...> matosi, kad visuose be išimties LT teatruose vien intrigos, valdžios perviršijimai, rietynės, pinigų dalybos su korupcijos elementais ir visa kita šlykštuma. Stebėtina, kaip tokioj nykioj atmosferoj dar įstengiama kažkokį meną sukurti. Ir kiekvienas jaunuolis, svaigstantis apie stojimą į aktorinį fakultetą, turėtų devynis kartus pagalvoti, ar įstengs atlaikyti visa tai.“

Visiškai pritariu komentuotojui ir garantuoju – tikrai neįstengs, o ir ar verta jaunam žmogui bandyti atlaikyti ir ištverti visa tai? Vardan ko? Kad užsimovęs nepatogią, balsą slopinančią kaukę bliautum kažkokius žodžius, žodžius, žodžius... O aš pati, labai vertindama savo laiko sąnaudas ir emocines pastangas, būtinas kas kartą nukeliauti į eilinę Lietuvos teatro premjerą, šiam „Gyvulių ūkiui“, gimusiam vadovaujant vienam meno vadovui, o klestėsiančiam jau prie kito ar kitų, turiu tik vieną pretenziją – kodėl viskas apie šį projektą buvo neįvardyta tiesiai? Kam reikia slapstytis po aptakiomis frazėmis, išvedžiojimais, kam svaidytis niekuo nepagrįstais pažadais, dar labiau gadinant nuo baimės ir prisitaikėliškumo sušvinkusį teatrinį Lietuvos panoptikumą?

Taigi, ką mums bandoma prakišti Tamolės „Gyvulių ūkio“ sceninės traktuotės pavidalu? Visų pirma vieno talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Kmitos desperatiškas pastangas tapti dramaturgu. Gal buvome pernelyg atlaidūs ar tiesiog abejingi jo Šiaulių dramos teatrui kurtos pjesės „Remyga“ kliaudoms, bet naujausios premjeros proga vis dėlto jau įvardykime – Orwellas tiesiog pražudė vykstant pastatymo procesui amato abėcėlės besimokantį Kmitą. Kažkieno dėka spektaklyje atsirado ta slidi riba, kai didžiulė baimė tvirta koja žengti, pasinerti į radikaliai užaštrintą politinę satyrą, nutaikytą į pačią totalitarizmo prigimtį, priverčia spektaklio kūrėjus įstrigti folkloriniame, pasakėčios prasminį sluoksnį teužgriebiančiame naratyve. Dramaturginėje Kmitos adaptacijoje Orwellas išliko tik netolygia ir neaiškia logika pagrįstos siužetinės sinkopės bei pagrindinių scenų dialogų išspaudų pavidalu. „Gyvulių ūkis“ – spektaklyje net ne siužetinis karkasas, o greičiau pretekstas susieti atskiras scenas XXI a. neįgalumą ir intelektinę degradaciją puikiai iliustruojančiais dialogais apie tai, kaip mes čia tuoj imsime ir sukursime spektaklį. Bėda ta, kad atėjusi į teatrą aš noriu spektaklio, o ne istorijos apie tai, kaip kada nors jį galiausiai sukursime. Ar bent jau noriu suprasti, kodėl neįmanoma čia, štai šioje gražiausia ES eglute besididžiuojančios sostinės teatro scenoje, garbingai ir oriai susigrumti su grynu, necenzūruotu, nesuabstraktintu Orwello „Gyvulių ūkiu“.

Belieka ironiškai kikenti į saują įsivaizduojant, kaip teatro edukatoriai vyniosis iš nepatogios situacijos prieš tas varganas dešimtokų klases, ateisiančias į teatrą „normalios“ sceninės adaptacijos. Vaikams galiausiai kažkas turės paaiškinti: „Na, nusprendėme tiesiog išdrįsti iš savęs pasijuokti, truputį draugiškai pakriuksėti ir pažvygčioti vaizduodami savo vidines teatro problemas, savo kuklią kūrybinę virtuvę, kurioje gimsta štai tokie laboratoriniai, projektiniai spektakliai „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. Žinote, laikai sunkūs ir baisūs, o nesuvaldytas, teisingai neinterpretuojamas Orwellas skambėtų dviprasmiškai, tad siūlome saugų meninį komplektą „du viename“ ir po valandos su puse, per daug nenuvargę, galite kaip kulkos skrieti lauk iš teatro.“

Po spektaklio galvojau, kad faktiškai visi mes, žiūrovai, tą vakarą atlikome kvailutės, bet dailios kumelaitės Molės vaidmenį, mat „Gyvulių ūkyje. XXI amžius“ šio personažo linija tapo svarbiausia. Širdelė Molė labai nori išsiaiškinti, o kokia viso to prasmė, kam tą spektaklį reikia kurti ir kam tiek daug vienas kitam meluoti. Meilutė Molė entuziastingai keičia gražius, folkloro stilizacija žaidžiančius Dovilės Gudačiauskaitės kostiumus, kol galiausiai projektą demonstratyviai palieka Molę kurianti aktorė (Augustė Pociūtė). Būtent ji, tapdama ir šiuolaikinio menininko simboliu, grįžta spektaklio pabaigoje ir išprovokuoja žiūrovus skanduoti sakralią tezę: „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.“ Frazę, prilyginančią šią teatrinę kakofoniją komiškai išpažinčiai, bylojančiai: menininkai ir kiekvienas galintis vartoti meną žiūrovas yra tos privilegijuotos kiaulės, įleistos į bažnyčią ir ten užsilikusios. O kas anapus teatro sienų kreipia dėmesį į mus, savo intymius sopulius viešai iškriuksinčius? Na, gal tik medijos, skubančios sukurpti antraštę: „Gyvulių ūkio“ premjera Vilniuje: į teatrą rinkosi kviestiniai svečiai.“