Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2022 m. gruodžio 8 d., 12:11

Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.? Pirmame spektaklio veiksme aktoriai vaidina nesubtiliai, stipriai šaržuoja savo stereotipinius personažus, o humoras toks šiurkštus, kad pasijunti kaip komercinio teatro komedijoje. Antrame veiksme atsiranda daugiau vidinį veikėjų gyvenimą atskleidžiančių scenų, bet ir jos neišvengia banalumo. Manau, kad tinderiu naudojasi daug įvairesni žmonės nei spektaklyje parodyti tipažai, gerokai susiaurinantys ir net iškreipiantys šiuolaikinės visuomenės vaizdą. Gaila, kad tokia aktuali santykių tema buvo iššvaistyta paviršutiniškai komedijai, už kurios vulgaraus fasado ir tiesmukų apibendrinimų pradingo bet kokia svarbesnė mintis ir liko neišnaudotas potencialas svarstyti temas, susijusias su kintančia lyčių bei jų vaidmenų ir apskritai tarpusavio santykių samprata, bei galimybė apčiuopti egzistencines šių laikų problemas.

Visiškai priešinga kičinei „Tinder Dates“ estetikai – Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) patirtis. Palyginus su Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisieriaus statyta opera „Turandot“, šįkart man šiek tiek pritrūko jam būdingo preciziškumo ir estetinių elementų sustygavimo, kūrinyje atsirado jo ritmą stabdančių pauzių, ne iki galo suvaldytų scenų (pvz., darbininkams keičiant scenografiją). Vis dėlto tai buvo galimybė pamatyti ne tik atpažįstamą Wilsono stilių, bet ir tai, kaip jis dirba su aktoriais. Mantas Zemleckas ir Dainius Svobonas sukūrė teatrališkus, plastiškus ir išraiškingus personažus. Ypač atsiskleidžia Zemleckas kaip gebantis šokti ir muzikalus aktorius – jo stepo šokis įsimins ilgam. Scenoje sąlyginis ir nežemiškas jo Dorianas – žavus, mylintis tik meilės jausmą ir klausiantis, kaip jam „nepavargti nuo savojo nesenstančio veido“ – vis dėlto atspindi tikrovėje žemišką šiuolaikinį tipažą ir mūsų laikų tuštybę, dėl kurios aukojami svarbūs dalykai.

O jei grįšime prie dramaturgijos, „Doriano“ tekstas man pasirodė per klampus ir per tirštas, palyginti su tiksliais ir minimaliais vizualiniais sprendimais. Per spektaklį sunku susitelkti į tekstą, jį suprasti ir pajausti (kažkodėl jis nepaliečia, virsta žodžių srautu) – gerai, kad išsamioje programėlėje jį galima perskaityti vėliau. Vis dėlto spektaklio kūrėjus įkvėpusios Oscaro Wilde’o ir Alfredo Douglaso, dailininko Franciso Bacono ir George’o Dyerio meilės ir kūrybos istorijos bei romano „Doriano Grėjaus portretas“ fragmentai apie dailininko ir jam pozuojančio modelio santykius dramaturgo Darrylo Pinckney’aus tekste išgryninti iki tokio abstraktumo, kad be programėlės vargu ar atsektum, kas tai įkvėpė. Scenoje viskas apvalyta iki tokios tobulos estetikos, kad tarp Svobono ir Zemlecko personažų nejunti jausmo ar santykio. Gal čia ir slypi paslaptis, kodėl toks gražus spektaklis iki galo nepaliečia, nesujaudina?

Rimgailė. 2022 m. gruodžio 14 d., 23:15

Rašyti atsakymą į tavo laišką pradedu dar būdama Varšuvoje. Bet pradėti jį noriu nuo klausimo. Sakoma, kad niekas mums nenutinka atsitiktinai. Tarsi žmonės ar įvairūs dalykai į mūsų gyvenimą ateitų norėdami arba, tiksliau, turėdami mus pakeisti. Gana naivu, suprantu pati, bet ar nemanai, kad kažkuria prasme tai tiesa?

Štai Varšuvoje šįvakar pamačiau nuostabų spektaklį. Žiūrėjau spektaklį, kurio dėl visiškai nesvarbių priežasčių nepamačiau anksčiau. Užtat dabar jis mane taip stipriai sukrečia, kad aš nuo pat pirmų minučių galvoju, jog niekada anksčiau nebūčiau jo taip pajutusi, kaip išgyvenu jį dabar. Jog turėjo susidėti daug kitų aplinkybių, turėjo į krūvą sukristi temos, žmonės, daiktai ir dalykai, kad tas spektaklis mane taip stipriai įskaudintų. Todėl dabar „(A)pollonia“ (rež. Krzysztofas Warlikowskis, „Nowy Teatr“, 2009) yra vienas stipriausių mano matytų spektaklių, nors nebūtinai toks būtų buvęs prieš keletą metų. Gali sakyti, kad tai sutapimas, bet tuomet koks jis brangus! Kai išeini iš teatro ir tyli, nes nebėra ką ir pasakyti, nes visi žodžiai per lengvi tam akmeniui, kuris ritasi per tavo kūną. Šį laišką rašau gana sunkiai, perrašau, ištrinu, pradedu iš naujo, bet rašau jį apimta įspūdžio. Ir, tiesą sakant, toks įspūdis buvo po tavo ką tik paminėto „Doriano“. Taip, ir tekstas, ir vaizdas ten veikia gana atskirai ir gana abstrakčiai, tačiau ir vieną, ir kitą gaudžiau tarsi orą. Gal tik sutapimas, kad į krūvą sukrito daug kitų dalykų, kuriuos galėjau išgirsti ar pamatyti „Doriane“.

Laišką rašyti baigiu jau Vilniuje. Pabaigiu jį, o prisiminimai dar nesibaigia.

Ieva. 2022 m. gruodžio 19 d., 13:34

Išties, kaip ir žmonės, žiūrovai ir kūriniai kartais prasilenkia, nes dar nebūna pasiruošę susitikti, suprasti, keistis. Bet dažniausiai gali suvokti ir įvertinti, ar kūrinys kokybiškas, tik tau dar neatėjo laikas (arba jau praėjo), ar apskritai nėra itin vykęs. Užtat kokie reti ir vertingi tokie susitikimai kaip tavo ir Warlikowskio spektaklio „(A)pollonia“, juk dėl jų, dėl tų stebuklingų pasimatymų ir prisiminimų apie juos vis grįžtame į teatrą. Ir man gaila, kad tą dieną „Dorianas“ manęs nepalietė taip, kaip galėtų, nes yra geras kūrinys (bet ir labai brangus – pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kas gauna didžiausias finansines galimybes kurti). Bet gal mes dar susitiksime?

O kol kas teko nesusitikti su dar keliais Lietuvos teatro kūriniais, tačiau šįkart ne dėl to, kad buvo ne laikas. Drungnas Rimanto Kmitos ir Pauliaus Tamolės George’o Orwello pastatymas „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ paliko mane abejingą, neatvėrė nieko, kas būtų galėję būti išgirsta iš naujo. Tiesa, spektaklis turėjo keletą gyvų ir išradingų scenų, kai viskas staiga įgaudavo energijos – klasikinę muziką „dainuojantys“ gyvuliai su daržovėmis ar Asilo solo, – bet tai tik akimirkos.

Vietoj Sergejaus Loznicos „Erinijų“ (Jaunimo teatras) labiau norėčiau, kad greičiau į lietuvių kalbą būtų išverstas Jonathano Littello romanas „Gero linkinčiosios“ (pranc. „Les Bienveillantes“). Nors tai buvo iš anksto nesunkiai nuspėjama, kino režisieriui iš pirmo karto teatro sukurti nepavyko, o mastas pasirinktas grandiozinis. Bet romano idėjos sudomino. Spektaklyje estetiniu požiūriu nėra už ko užsikabinti, tik klausytis intelektualių diskusijų ir samprotavimų apie XX a. istorinius, politinius bei visuomeninius įvykius ir daryti toli siekiančias išvadas apie šiandieną. Visa tai žadina proto smalsumą, bet teatro tam visai nereikia.

Režisieriaus Tado Montrimo spektakliui „Ein Elefant“ (VMT) būdingas terapinis poveikis. Manau, spektaklis žiūrovą veikia tiek, kiek jai ar jam yra artima Dovilės Zavedskaitės pjesės tema – depresija ir savižudybė. Vertinu scenoje juntamą režisieriaus kuklumą, mandagumą ir pagarbą. Manau, iš kitų Vilniaus mažojo teatro premjerų šis kūrinys išsiskiria meniniu nuosaikumu, kurio stipriai trūksta kitiems pastarojo pusmečio šio teatro spektakliams.

Vis dėlto negaliu nepagalvoti, kad yra brangūs ir kokybiški kūriniai, geri mažo biudžeto spektakliai, blogesni ar geresni vidutiniai pastatymai, ir jų turi būti, nes be jų neišryškėtų šedevrai, bei brangios nesėkmės.

Rimgailė. 2022 m. gruodžio 29 d., 18:45

Tavo laiške girdžiu liūdną nuolankumą. Tokį, koks būdingas pavargusiam, bet ieškoti nepaliaujančiam žmogui. Gal skubėti liepianti metų pabaiga šiek tiek slopina teatro įspūdžius? O gal tai, kad, rodos, kokia nata prasidėjo šis teatrinis ruduo, tokia tęsiasi ir žieminis jo tonas?

Šįryt perskaičiau Aušros Kaminskaitės tekstą „Mąstykim kaip kritikai“ apie kritiko žvilgsnį ir vis dėlto likau neapsisprendusi – ar kritikas yra geresnis, ar blogesnis teatro žiūrovas? Žinoma, šiuos būdvardžius renkuosi kiek ironiškai, bet man tikrai įdomu – ar kritiko žvilgsnis vis dar reikalingas teatrui? Ar reikalingi tik teigiami atsiliepimai? Ar kritikas vis dar yra tas, kuris labiausiai nepajuto spektaklio, nes pernelyg stengėsi suprasti, arba tas, kuris labiausiai nesuprato, nes galvojo, ką jam grįžus namo reikės apie visa tai parašyti? Ar kas nors, be pačių kritikų, dar skaito recenzijas?

Kartais tikrai jaučiu tokią begalinę įtampą atėjusi į premjerinį spektaklį, apie kurį pasižadėjau rašyti. Nes turiu viską pamatyti, pastebėti visas smulkmenas ir jas užsirašyti. Arba susikonspektuoti savo dabartį tik tam, kad galėčiau ją parsinešti namo ir paversti žodžiais. Tik vėliau suprantu, kad atimu iš savęs tą dabartį, dėl kurios ir renkuosi teatrą. Ir kad tos smulkmenos, kurias taip stengiausi suspėti užsirašyti, nieko nereiškia to spektaklio nemačiusiam, – tai tik keletas padrikų žodžių, vaizdų, prisilietimų.

Kitas dalykas – jeigu tai vidutinis, t.y. nejaudinantis arba neerzinantis, kūrinys, ką apie jį parašyti? Tikiuosi, šis retorinis klausimas nenuskambėjo taip, lyg būčiau už „didžiųjų asmenybių“ kuriamą meną. Tiesiog, jeigu spektaklis yra joks, tai kam keletą šimtų kartų rašyti tą patį joks – neveikia, nejaudina, neatveria, nenuveda, neišvaduoja. Tuomet galvoju: tegul erzina savo nemokšiškumu, nesuprantamumu, nelogiškumu, kad tik nepraslystų pro pirštus lyg sausas smėlis, nuo kurio rankos lieka tuščios ir švarios. Kalbėdama apie „Erinijas“ tu rašai „teatro tam visai nereikia“, ir aš nesugalvoju geresnio įvardijimo šiai būsenai, kai stovi eilėje į rūbinę po trijų valandų vaidinimo, apžiūrinėji tavo paltui priskirtą numerėlį ir supranti, kad šįkart visai neturi ką pasakyti. Neturi ir džiaugiesi, kad nieko sakyti nepasižadėjai. Tiesa, tai visai kas kita nei neturėjimas ką pasakyti, apie kurį rašiau po spektaklio „(A)pollonia“. Abu jie nebylūs, tiesiog vienu atveju esi toks pilnas, jog bijai prasižioti, o kitu spektaklis, kurį ką tik matei, išgaruoja lyg jokios cigaretės dūmas. Net nepajutus, kad rūkei.