Kas šiandien yra svajonė?

Šiandien „visi nori būti visais“, bet kiekvienas ieško geriausio savo įvaizdžio – taip galima pradėti apmąstymus apie sausio 16, 17 d. „Menų spaustuvės“ tarptautiniame festivalyje vaikams ir jaunimui „Kitoks“ parodytą Belgijos BRONKS teatro spektaklį „The Happy Few“ („Keletas laimingųjų“). Šiame satyriniame mados ir tendencijų šou pasakojama apie tapatybės paiešką, išbandant skirtingus, lyties, kultūros, istorijos ir kalbos neapribotus amplua. Iškart norisi klausti – kur tokia iš pirmo žvilgsnio beribė paieška gali nuvesti tiek žmogų, tiek spektaklio struktūrą?

Atsakant į šį klausimą įdomiausia, kaip spektaklio režisierius ir choreografas Randi De Vlieghe atskleidžia aklą postpostmodernaus jauno žmogaus susitelkimą į rezultatą, kartu spektaklio struktūrą nukreipdamas į šio reiškinio atsiradimo procesą. Pasirodymas sudėliotas iš susipinančių etiudų, kurie niekada nepasiekia finišo, bet išlaiko savo vidinį rimą sekoje. Toks sprendimas leidžia palaikyti dėmesį, nors visas spektaklis yra tarsi galutinio rezultato preliudas. Nesustabdoma etiudų seka režisierius parodo sociumo daromą spaudimą keistis. Čia norisi sušukti, kad individo gebėjimas prisitaikyti ir yra mūsų evoliucijos varomoji jėga! Vis dėlto vaizdinių, įvaizdžių, personažų ir istorijų samplaikoje išryškėja, iki kokio lygmens ši mintis šiandien yra iškreipta.

Chameleoniškas kiekvieno aktoriaus gebėjimas staigiai keisti pavidalus ir įvaizdžius, vos kelioms minutėms dingus už didžiules stumdomąsias duris primenančių kulisų, leidžia jiems kurti nenutrūkstamą pokyčių seką. Kiekvienas iš aktorių, keisdamas pradinį įvaizdį, kuris spektaklio pradžioje kelia dvejopą – komiškumo ir nusivylimo – įspūdį, jautriai reaguoja į naują savo amplua, nepaisant to, ar akimirkos personažas yra popžvaigždė, influenceris, ar kuklus moksleivis.

Tai, kad aktoriai kalba mažiausiai trimis kalbomis, leidžia dar geriau pasinerti į įvairovę ir greito tempo virsmų absurdą. Šis išprovokuoja mintį, kad šiuolaikinio bręstančio žmogaus stabu tampa komiko-snobo-kankinio įvaizdis. Galima spėlioti, kiek savo groteskiškumu ir antroje dalyje išnyrančiais repo inkliuzais spektaklis pasiekia tikslinę publiką, bet akivaizdu, kad jis tikrai peržengia kartų ribas. Svarbu nepamiršti, kad „The Happy Few“ nebūtų toks paveikus ir įtraukiantis, jei aktorinė žaismė kiekviename etiude nebūtų tokia ryški, – nesvarbu, ar scenos tempas greitas, ar lėtas.

Tarp gyvo atlikimo ir pabrėžtinio dirbtinumo svyruojanti spektaklio muzika (kompozitorius Michiel De Malsche) suvaldo ir sujungia skirtingus įvaizdžius, kartu parodydama jų komiškumą. Spektaklyje keliaujama nuo klasikinės muzikos ir prancūziško šansono iki repo ir hiphopo garsų, į juos įsipina absurdiški tekstai, atskleidžiantys vidinę personažų tiesą. Muzika išryškina ir išgrynina chaotišką veikėjų psichologiją ir padeda išlaikyti tęstinumą. Svarbu, kad spektaklis išlaiko nuojautą, jog po visais skirtingų amplua glaisto sluoksniais slepiasi unikali žmogaus būtis. Taip tarsi įvyksta supriešinimas tarp individo ir žmogiškumo sąvokų, kai socialinėse medijose rodomas individas yra tarsi fiktyvus visuomenės vienetas, norintis grįžti į gyvą, žmogišką savo būtį. Muzika į šią įžeidžiančią mintį siūlo pažvelgti per komedijos prizmę. Tai primena pastaraisiais metais sukurtus norvegų filmus „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachim Trier) ir „Bloga nuo savęs“ (rež. Kristoffer Borgli). Galima pamanyti, kad su pastaruoju filmu BRONKS teatro trupė mezga komišką ir taiklų dialogą, nes spektaklyje kuriamas švelnus, savikritiškas žvilgsnis į asmeninį chaosą ir susireikšminimą.

Viską sujungiantis spektaklio „The Happy Few“ momentas – finalinė bendrai atliekama viena garsiausių Eltono Johno dainų „Your Song“ („Tavo daina“). Gana paprastas į jausmą apeliuojantis pasirinkimas šiuo atveju suveikia. Kiekvienas iš personažų jau yra sugrįžęs į savo pradinį įvaizdį, bet priešais guli krūvelė naujų drabužių, kuriuos jis rengiasi. Blankioje neoninėje šviesoje šis veiksmas tampa kiekvieno jų gyvenimo krypties pasirinkimo sapnu-svajone. Tačiau žvelgiant į viso spektaklio perspektyvą aišku, kad kiekvienos vizijos išpildymas yra laikinas, nors tą akimirką tikras. Tai patvirtina ir pirmieji Eltono Johno dainos žodžiai, apibūdinantys spektaklio vyksmą kaip žmogaus vidaus ir išorės dialogą. O tada norisi paklausti – kas šiandien yra svajonė?