Teatras
Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi. Ganėtinai paradoksalu, kad globalių politinių, nacionalinės tapatybės, kolektyvinės traumos ir kaltės temų savo kūryboje sąmoningai vengiantis dramaturgas ir režisierius Vyrypajevas lietuviškąja premjera faktiškai padėjo tašką pastaruosius mėnesius Nacionalinio laivelį blaškiusioje vertybinio pobūdžio tragikomedijoje.
Neatšaukiami faktai – iš LNDT buvo paprašyta pasitraukti režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus. Ir štai prieš mūsų plačiai užmerktas akis valdžios skeptras keliauja iš sugrubusių penkiasdešimtmečių rankų į kibias trisdešimtmečių rankas. Pamažu išsikvepiančių žodinių batalijų fone tampa aišku: iš visos šios kartų kaitos bei galios svertų išsibalansavimo istorijos teatre apčiuopiami liks tik keletas mentalinių stulpų – trys arba keturi pasitraukiančių arba patrauktų kūrybinių teatro vadovų inicijuoti spektakliai. Neaišku, žinoma, kiek ilgai... Simboliška, bet, deja, finaliniu šio parateatrinio veiksmo akordu tapo „Girtų“ premjera. Šiuo metu visiškai neaišku, į kurią pusę pakryps naujos LNDT meno vadovų trio formuojama repertuarinė teatro politika.
Gal šio teksto tikslas ir būtų išsiaiškinti – kuo svarbūs Vyrypajevo „Girti“ Lietuvos teatro kontekstams. Statistiškai vis labiau besitraukiančioje, menkstančioje rusų autorių kūrybos pagrindu sukurtų spektaklių lietuviškoje rinkoje lyderiauja du autoriai – Antonas Čechovas ir Ivanas Vyrypajevas. Ir tokia tendencija vyravo pastaruosius dešimtį metų. Juk ir „Girtus“ Lietuvoje, Klaipėdoje, pirmą kartą dar 2014 m. pastatė režisierė Loreta Vaskova. Šį kartą apeidama Čechovo fenomeną, norėčiau bent jau pasiaiškinti, kodėl primygtinai nevartoju raidės „w“ rašydama dramaturgo pavardę. Nes visų pirma teatrinė Vyrypajevo pjesių interpretavimo tradicija Lietuvoje prasidėjo daug anksčiau, nei šis nuostabus menininkas pasitraukė į Lenkiją ir ten pradėjo formuoti savo naująją kūrybinę tapatybę. Lenkiškasis Vyrypajevo kūrybos kontekstas mums faktiškai nežinomas. LNDT visuomenei ir nesistengė pateikti „perteklinės“ informacijos, juk iš esmės žiūrovas perka bilietus į šiuolaikinės dramaturgijos megažvaigždės pastatymą, o egzotiškos raidės „w“ atsiradimas menininko pavardėje faktiškai tik padeda išvengti didžiosios mentalinės kolizijos grėsmės. Kaip pateisinti 2012 m. Rusijos teatrinį lauką išsprogdinusios pjesės atsiradimą pagrindinės mūsų šalies nacionalinės scenos Naujojoje salėje? Ogi akcentuojant, kad nuo pradinės sprogimo lokacijos „Girtų“ smūgio banga persirito per vienos šalies sienas ir labai smarkiai surezonavo Europos teatre.
Plačiai Vyrypajevui glėbį atvėręs teatro pasaulis deklaravo norintis pagaliau nuo scenos su žiūrovu pasikalbėti apie žmogaus laisvės ribas, apie aukos ir atpirkimo prasmę, galiausiai apie nūdienoje vieną sudėtingiausių žmogaus santykį su sakralumu, tikėjimu, viltimi. Be to, rinkdamasis Vyrypajevo dramaturgiją šiuolaikinis teatras deklaruoja naujo kūrybinio metodo, naujo teatrinio mąstymo ir naujos teatrinės logikos poreikį. Vienas įdomiausių iššūkių susiduriant su šio dramaturgo kūryba kyla aktoriams – kaip suvaidinti amžininkus, žmones, išgraibytus iš šiuolaikinio miesto minios, jų nevaidinant, o būtent leidžiant per savo aktorinę esybę išsitransliuoti svetimai istorijai, leidžiant žiūrovui priimti ir suvokti ją kaip savą.
Vyrypajevo stiprybė – puikus teatrinės, literatūrinės, galiausiai kultūrinės tradicijos išmanymas ir meistriškas šios šimtametės tradicijos transformavimas į radikaliai šiuolaikišką formą. Juk svarbiausia, kad šioje formoje išsaugoma sakrali esmė – jautrumas, atjauta žmogui. Gal idealus empatijos pojūtis leidžia menininkui sukurti autentišką ryšį tarp scenos ir publikos, o būtent per ryšį, apykaitą tarp žiūrovų ir aktorių ir gimsta unikalus Vyrypajevo teatras? Leidžiantis kiekvienam sėdinčiajam salėje atsigręžti į save, į savo išgyvenamą unikalų būties skausmą. O kiek kūrėjo žvilgsnyje bus išblaivinančios ironijos, paradokso, atlaidumo, priklausys tik nuo žiūrovo spektaklyje išgyvento girtumo, apsvaigimo teatru ir gyvenimu laipsnio.
