Įprasminti nebūtį

„Žmogus negali padvėsti kaip žiurkė, be jokio reikalo, be palengvėjimo atodūsio“, – sako Anri iš Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Nepalaidoti mirusieji“. Ją Kauno miesto kameriniame teatre sausio pabaigoje pastatė jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas (koprodiuseris Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Šio spektaklio eskizą teko matyti gerokai anksčiau – 2022 m. rugsėjį jauniesiems teatro kūrėjams skirtame festivalyje „Išeities taškas“. Tąkart apžvalgoje brūkštelėjau kelis gana kritiškus sakinius, bet po antros peržiūros galima tik patvirtinti, kad teatras – gyvas organizmas, o kūrybinė komanda spektaklį (iš)augino. Jo apimtis ir forma išliko tokia pati, tačiau juntamas pasinėrimas į personažų gelmę ir jų tarpusavio ryšius. Pasiteisina ir teatro pasirinktas komunikacinis sprendimas – socialiniuose tinkluose po vieną pristatyti spektaklio aktorius ir jų mintis apie vaidmenį bei kūrybos procesą. Taip žiūrovas gali geriau pažinti jaunuosius aktorius Ireną Sikorskytę, Povilą Barzdžių, Matą Sigliuką, Martyną Berulį, Robertą Petraitį, Šarūną Rapolą Meliešių, Roką Siaurusaitį ir jų motyvus, paskatinusius kurti spektaklį.

Aktoriams ir spektaklio režisieriui Vinciūnui rūpi žmogaus, patekusio į ribinę situaciją, būsena ir savęs pažinimas. Tad Sartre’o pjesė jauną žmogų veikia savireflektyviai. Šalia vykstančio karo kontekste kyla minčių, pasvarstymų ir platesnių diskusijų – o kaip elgčiausi aš, jeigu?.. Hipotetinių situacijų apmąstymai plėtojasi nuo galimų racionalių sprendimų iki romantizuotų tragiškų herojų paveikslų. Nors šie klausimai būtent dabar neišvengiamai paaštrėjo ir suaktualėjo, kaip rodo netolima mūsų teatro praeitis, egzistencinės problemos ir Sartre’o kūryba jaunuosius kūrėjus domino ir anksčiau.

Prieš daugiau nei dešimtmetį „Menų spaustuvėje“ Ignas Basijokas pastatė spektaklį „Išėjimo nėra“ pagal Sartre’o pjesę „Užsklęstos durys“. Kūrinyje vaizduojama įkalinta žmonių grupelė, neišvengiamos nebūties akivaizdoje siekianti įprasminti save. 2014 m. šios pjesės ėmėsi režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“), į „Tautos namų“ scenoje kuriamą pragarą lygiateisiškai, atsisakydamas pakylos, pakvietęs ir žiūrovus. Aliuzijų į šią pjesę galima rasti ir 2016 m. „Apeirono“ teatro režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Gudelytės sukurtame spektaklyje „Nekrozė“. Jame keturi personažai įtraukiami į keistą, makabrišką gimtadienio žaidimą, iš kurio, kaip paaiškėja, nėra galimybės ištrūkti, o tokia beviltiška būsena pamažu leidžia išsiskleisti giliai personažų viduje glūdinčioms savybėms. Be abejo, tai tik dalis spektaklių, besiremiančių Sartre’o kūryba.

Vinciūno pasirinktos pjesės „Nepalaidoti mirusieji“ sceninė interpretacija pasakoja ne apie hipotetinę situaciją „jeigu“, bet apie Antrojo pasaulinio karo metais sugautų, įkalintų ir tardomų jaunų partizanų grupę. Patirdami kančią, nežinomybę ir gresiančią nebūtį, veikėjai kelia egzistencinius klausimus, bijo, prieštarauja, ieško sprendimų, galiausiai siekia įprasminti savo buvimą tvyrant mirties nuojautai. Personažai tiesiogine prasme sutalpinti juodoje scenos dėžėje, kurioje nėra jokių nereikalingų detalių – visas dėmesys tenka aktoriams ir jų vaidybinei raiškai. Kupiūruodamas pjesę režisierius kuria tik įkalintuosius, o struktūrų atstovus –antžmogiškus tardytojus – palieka už scenos viduryje esančių masyvių durų, jiems atstovauja vos keliskart pasirodantis aktorius Siaurusaitis. Taip siekiama sužadinti žiūrovų vaizduotę, kuri dar labiau sustiprintų veikėjams taikomų kankinimų žiaurumą.

Jaunų aktorių kuriami personažai Fransua, Sorbjė, Kanoris, Liusi, Anri ir Žanas subrendo, nusigludino kiek per aštrios, hipertrofuotos jų briaunos, o tai leido pasinerti į vidinį jų pasaulį, stebėti jo kaitą ir nestabilumą. Scenoje jaučiama aktorių bendrystė, ne tik savojo personažo, bet ir kitų pažinimas. Sutrikę veikėjai vienu atveju kalba apie grįžimą prie bendrų grupės tikslų, kitu – apie savęs įprasminimą, susitaikant su artėjančia mirtimi, trečiu – apimti desperacijos siekia išlikti. Patiriant ribinę būseną išryškėja kiekvieno personažo prieštaringumas, parodantis, kad ne viską galima nužymėti juodomis ar baltomis spalvomis. Paletė kur kas platesnė ir ją tamsioje, minimaliai apšvietoje scenoje mums siekia parodyti jaunieji aktoriai.

Spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“ pasiteisina kontrastas tarp scenovaizdžio minimalizmo ir veikėjų viduje slypinčio įvairiapusiškumo. Tobulėjantis jaunųjų kūrėjų darbas, tikėtina, sudomins į psichologines gelmes mėgstantį pasinerti žiūrovą.