Abėcėlę pamiršęs teatras vaikams ir jaunimui

Kartais reikia nueiti į kokį nors eilinį meno festivalį Vilniuje vien tam, kad įsitikintum, kaip gerai, turiningai, visavertiškai kultūriniu požiūriu gyvena Lietuvos regioniniai miestai. Atlikti šią paviršinę lyginamąją analizę mane paskatino sausio 16–20 d. Vilniaus scenos menų centre „Menų spaustuvė“ siautėjęs tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’23“. Vienuolika metų lankydamasi jo siūlomuose spektakliuose esu patyrusi tikrai puikių meninių atradimų, labai vertinu galimybę šiame festivalyje metai po metų patikrinti ir savo vaikų dvasinę, emocinę brandą, atvirumą šiuolaikiniams teatro procesams. Pernykštis festivalis buvo ypač dosnus aukščiausios prabos meninės kokybės – surizikavęs atvežti tokį tarptautinį teatrinį hitą kaip „Promise me“ bei pristatęs dvi neeilines lietuviškas premjeras „Me Two / Savoj krūvoj“ ir „Kissmas“, „Kitoks ’22“ kilstelėjo kultūrinės svarbos ir meninės programos kokybės kartelę į tikrai ambicingas aukštumas.

Šiuos metus „Kitoks“ pasitiko su šūkiu „Įkvepiančios jungtys“ ir išties jis – ne apie tuos penkis tarptautinę festivalio programą reprezentuojančius spektaklius ar paskubomis iš atsitiktinių, bet užtat nepriklausomam, nevalstybiniam teatro sektoriui atstovaujančių spektaklių suformuotą lietuvišką programą. Šūkis „Įkvepiančios jungtys“ tiksliausiai apibrėžia smagias festivalio svečių dūzges. Šia proga į Vilnių suvažiavę teatro festivalius vaikams savo šalyse organizuojantys prodiuseriai ir sceninės kalbos specialistai dalinosi patirtimi, strategavo, žiūrėjo spektaklius ir tikriausiai kūrė kažkokią globalią ateities viziją, nukreiptą į teatrą vaikams ir paaugliams. Tik gaila, kad garbūs svečiai iš užsienio nepamatė nei Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklių paaugliams „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“ ir „Emilių Emilis“, nei Klaipėdos dramos teatro „Robotų pasakų“, nei Šiaulių dramos teatro „Man šiandien – Hamletas“ arba Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro „Kūnų“. Beje, šių unikalių praeitų metų premjerų liko nepamatę ir Vilniaus vaikai, jų tėvai, pedagogai – visi potencialūs festivalio „Kitoks ’23“ žiūrovai. Todėl nuoširdžiai bijau, kad šį kartą svečiai iš užsienio pažino tik bergždžių, bevaisių sceninių eksperimentų poligonu ir dykuma virtusį vilnietiško teatro vaikams ir paaugliams peizažą.

Bent kartą iškelkime klausimą: kas kaltas, kad visas, visiškai visas šios ypatingos svarbos ir specifikos teatrinis fenomenas – teatras vaikams ir jaunimui – Vilniuje tapo uzurpuotas nepriklausomų scenos menų kūrėjų? Netikite? Žiupsnelis statistikos: štai šio pusmečio Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare spektaklių vaikams pozicijoje matome nulį, antras pagal dydį ir svarbą Valstybinis jaunimo teatras savo repertuare yra išsaugojęs lygiai du spektaklius, abu jau su netrumpa scenine istorija – 2005 ir 2018 metų senumo. Atrodo, pats laikas būtų bent jau nuo šios institucijos nuplėšti anaiptol nebe garbingą iš sovietmečio atsineštą „Jaunojo žiūrovo teatro“ vardą ir pasivadinti kurio nors gyvo arba nebegyvo režisūros klasiko vardu. Nes kuo čia bepridengsi nuogą tiesą: didieji Vilniaus valstybiniai teatrai principingai nebeatlieka vienos svarbiausių savo misijų – jie nebeaugina, nebeparuošia savo naujos žiūrovų kartos, nebent bandytume paneigti tezę, kad kiekvienas profesionalių teatro kūrėjų sukurtas spektaklis vaikams visų pirma yra teatrine prasme neišprususio žiūrovo abėcėlė, įžanginė pamoka.

Atrodo, iki kaulų smegenų banalus dalykas, bet kodėl pamirštame, kad kiekviename spektaklyje vaikams, be atraktyviai papasakotos istorijos, galima ir reikia atskleisti bazinius teatro dėsnius. Pasidalinti bent jau tuo, kad teatras yra kaip žaidimas, kuriame visko gali būti, na, pavyzdžiui, lazda lengvai virsta arkliu, o popieriaus skiautelė – barzda, bet vis dėlto tai nėra tas pats, kas vaikiškas žaidimas. Atskleisti, kaip dailės kūriniai tampa scenografija, o drabužiai – kostiumais, kam reikalinga kaukė. Galiausiai – o stebukle! – kaip literatūros kūrinys, patekęs į sceną, tampa drama ir prisipildo veiksmo. Ir kodėl tie keistuoliai režisieriai, kurdami spektaklį pagal visiems puikiai žinomą istoriją, staiga nusprendžia radikaliai pakeisti jiems vaikystėje nepatikusias pasakos vietas... Tikri nearti dirvonai šiuolaikiniam, valstybės dotuojamam teatrui, gal kada nors vėl pasiryšiančiam organiškai, neįkyriai, subtiliai atskleisti scenos meno specifinius aspektus reikliai vaikų bei paauglių publikai.

Bet čia atsiranda ekonominis aspektas. Pasirodo, būnant nepriklausomu, laisvu, kūrybingu scenos žaidėju apsimoka kurti kamerinius, mobilius, dėl kultūros paso bei aktyvios vadybos lengvai parduodamus spektaklius vaikų grupėms ir skleisti, kiek leidžia projektinė valstybės parama, juos šalyje, kartais užsienyje. O štai didiesiems scenos menų žaidėjams spektakliai vaikams bilietų pardavimo, repertuaro planavimo ir net pastatymo sąnaudų požiūriu tikriausiai yra tik galvasopė, nes čia reikia dar ir šeimas su vaikais prisikviesti, čia reikia kokybės, čia vien klasėmis salės nepripildysi. Tai gana raiškiai atsispindi ir kasmetiniuose teatro vaikams vertinimuose – auksinius ir nelabai kryžius tradiciškai susižeria vis dar nepavargstantys kurti bei eksperimentuoti Kauno, Klaipėdos, Vilniaus lėlių teatro grandai, ties tuo pasidedame pliusiuką, nes procesai juk vyksta, na, o dažniausiai nominaciją „Geriausias spektaklis vaikams“ galima tiesiog panaikinti. Tuo metu regioniniai valstybiniai teatrai ramiai kasmet išleidžia po kelias spektaklių, skirtų vaikams, premjeras, kažkaip suderina meninės kokybės poreikį su racionaliu įvairios publikos pritraukimu ir išdidžiai šypsosi į ūsą, stebėdami chaosą, vykstantį įvairaus plauko Vilniaus scenose.

Pabaigoje reikėtų trumpai apžvelgti tuos keturis festivalyje „Kitoks ’23“ pamatytus trupių iš užsienio spektaklius vaikams ir paaugliams. Įspūdis dviprasmis. Iš vienos pusės, suprantu ir pripažįstu, kad dirbtinio intelekto įsibrovimas į visas mūsų gyvenimo bei kultūros sferas yra neatšaukiamas ir net nestabdytinas, bet išties keista matyti, kad tai jau yra realiai atsitikę ir šiuolaikiniame Europos teatre. Tokių atraktyvių, vizualiai dirginančių, lyg iš neišsemiamų pasaulinės matricos aruodų surankiotais siužetais, istorijomis ir turiniu, bet labai precizišku atlikimu išsiskiriančių spektaklių metas stojo dabar, šiandien, be jokių išlygų. Stebint festivalio spektaklius neapleido nuojauta, kad bet kokia diskusija apie ypatingą spektaklių vaikams prigimtį, apie idealią sąlygiškumo tokiuose spektakliuose ribą, apie takoskyrą tarp iliuzija, besąlygišku tikėjimu tuo, kas vyksta scenoje, grįsto spektaklio ir atvirai žaidybinio, sceninę iliuziją demaskuojančio, apžaidžiančio spektaklio vaikams ir paaugliams seniai išnyko. Iš esmės „Kitoks ’23“ pristatė spektaklius, sukurtus žmogiškoms būtybėms, tarkim, šiuo metu besijaučiančioms vaikais arba paaugliais.

Tikslia diagnoze tokio pobūdžio teatrui tapo prieš kiekvieną „Kitoks ’23“ rodomą spektaklį išsakytas raginimas negniaužti savo emocijų, laisvai juoktis ar kitaip emociškai reaguoti į tai, kas vyks scenoje. Kuo šie geri ketinimai virto tikrovėje? Žiūrovai tikrai nuoširdžiai, nevaldomai juokėsi, bent jau tie, kuriems to norėjosi, o kiti tiesiog perėjo prie garsaus spektaklio veiksmo komentavimo tokiomis frazėmis, kaip „čia geras“, „nuobodu“, „kada jis baigs“, „o, pasižiūrėk, kaip jis šitą padarė“, arba nuoširdaus bendravimo tarpusavyje viso paraleliai vykstančio sceninio veiksmo metu. Todėl man nepatinka bandymas šiuolaikiniame teatre vaikams ir paaugliams visiškai atsisakyti klasikinės „fizinio pasyvumo“ idėjos. Šis kadaise norma buvęs elgesio per spektaklį modelis vis dėlto išlaisvindavo vidinį meninį, kūrybinį žiūrovo aktyvumą. Jau standartinė tampanti norma nuo mažų dienų pratinti žiūrovą aktyviai dalyvauti spektaklio veiksme, įsitraukti į jį dažniausiai per muzikines scenas, judesio intarpus dažnai atrodo kaip savitikslė, niekuo paties spektaklio meniškai nepraturtinanti klišė.

Na, bet festivalis „Kitoks ’23“ sėkmingai įvyko, dabar belieka laukti jame apsilankiusių tarptautinių prodiuserių ir sceninės kalbos specialistų veiklų rezultatų, apskaičiuoti edukacinę, ekonominę projekto grąžą. O vilniečiams drąsiai rekomenduočiau netingėti ir savaitgalį su vaikais nulėkti iki Panevėžio arba Kauno. Tik valanda kelio, o garantija atrasti kažką vertingo ir gražaus tiek mažam, tiek dideliam teatro tyrinėtojui – garantuota.