Kūnas ir švelnumas

Kiekvienus kalendorinius metus atidaro tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Kitoks“, šiemet žiūrovus kvietęs šūkiu „Įkvepiančios jungtys!“. Nespėjau pamatyti visos programos, bet tarp dviejų spektaklių jungtis buvo beveik tiesioginė: šmaikštūs ir jautrūs, nutrūktgalviški ir nuoširdūs šokėjų-akrobatų vyrų pasirodymai „HOCUS POCUS“ ir „UNI“ kėlė tuos pačius klausimus – kaip būti su savimi ir su kitu? Tarp kovos ir brolystės, tarp žaidimų ir prisiminimų, tarp berniukiškų ir vyriškų iššūkių abiejuose spektakliuose klaidžiota lengvai: kol vieni, regis, be pastangų skrido, kiti, rodos, be skausmo griuvinėjo veidu į žemę. Pagalvojau, kad jei būtum jaunesnis (dešimties) ir nueitum į šveicarų „HOCUS POCUS“, o paskui per pertrauką truputį paaugtum (iki trylikos) ir patektum į norvegų „UNI“, suprastum, jog gyvenime sukasi tos pačios temos, tik kuo toliau, tuo mažiau scenoje lieka žaislų.

Režisieriaus, choreografo Philippe’o Saire’o spektaklis „HOCUS POCUS“ – tai pasaulis, sutalpintas į kioską. Būtent taip sau pavadinau nedidelę kiosko pavidalo ertmę, iš kurios išnyra „HOCUS POCUS“ pavidalai. Tarp dviejų horizontalių šviesos juostų telpa ir dangus, ir vandenynas, ir miškas, ir namai, o šiems erdvių įvaizdžiams sukurti naudojami vos keli objektai – banginis, voratinklis, jūrų ragana, jūržolių kupstas. Tačiau paveikiausias „objektas“ čia – tos pačios iš tamsos išnyrančios partnerio kūno dalys, kurios kaskart, kol išryškėja, kelia klausimų: kas tai – ranka, koja, pilvas, undinė? Tamsa yra lėlių teatro materija, užtikrinanti magijos galimybę: tamsos nesuvokiančios žiūrovų akys nuolat ne tik tyrinėja erdvę, bet ir pačios kuria. Kol, pavyzdžiui, paaiškėja, kad staiga pasaulį užtvindžiusios baltos juostos – raganos plaukai, žiūrovai jau būna išgyvenę ilgą vidinę kelionę su savo nežinojimu. Ir tamsa, ir nedidelis veiksmo erdvės perimetras sutelkia dėmesį iki kelių kvadratinių metrų, kurių gylis – tik toks, koks patenka į šviesą.

Ši mažutė erdvė šokėjų Mickaëlio Henrotay-Delaunay ir Ismaelio Oiartzabalio išnaudojama maksimaliai: joje užtenka vietos ne tik prasilenkti – jie ten gali net vienas kitą pamesti ir, vaikščiodami šalimais, nesusitikti. Stebina, kaip lengvai ir be susirūpinimo veide jie veik stebuklingai pakeičia vaikščiojimo padėtį ir ima eiti vertikalėmis arba išskėtę rankas skrenda tiesiog kybodami ore. Dėl šviesos kritimo du pusnuogiai kūnai tampa šios nedidelės šalies reljefu, kalnais ir skardžiais, nuo kurių, visai kaip tikrame gyvenime, nukrinta irgi patys.

Tankiai „apgyventa“ ir šio spektaklio dramaturgija: savo kioske per 45 minutes šokėjai spėja patirti visus tikrų bičiulių nuotykius ir išbandymus. Vienas kitą atradę, tuoj puola galynėtis. Žinoma, pagal šio pasaulio taisykles: čia ne pešasi du vaikinai, o plaštaka „susiima“ su dilbiu, ranka – su kakta. Susigyvenę Lukas ir Viktoras vienas kito vis netenka (pagrobia kokia ranka iš tamsos ar praryja koks banginis) ir vis eina kautis dėl draugo, įveikdami savo baimes. Galiausiai kartu sukonstruoja skraidyklę, bet, sparnams nukritus, skrenda patys, o tada ilgai, pučiant smarkiam vėjui, krinta žemėn. Vienas iš jų nukritęs nuskęsta, kitas nenuskendęs liūdi. Galiausiai, patyrę ir Pero Giunto, ir Edvardo Tiuleino, ir Žmogaus Voro, ir visų kitų mitinių herojų nuotykius tarp žemės ir dangaus, jie susitinka ant kranto, kur vienas laukia kito, tarytum mergelė žalčio, o antras, išgelbėtas jūrų raganos, išplaukia ir... atsipeikėja.

Tai, kas įvyksta paskui, pavadinau sau meilės šokiu, nors meilė čia broliška, o šokis – žmogiškai paprastas. Tačiau ši scena, kuria užbaigiamas spektaklis, tarsi nutraukia nuotykius ir sugrąžina prie tykios vertybės – būti, ir tiek, o būnant, ir tiek, – dar būti šalia. „HOCUS POCUS“, nepaisant visų triokšt keberiokšt, man yra pasakojimas apie žmogaus švelnumą žmogui.

Švelnumo netrūksta ir norvegų trupės „HeinCo“ šokėjų-akrobatų Alexanderio Montgomery-Anderseno, Alexanderio Aarø ir Stiano Bergdølmo trijulei, kuriančiai minimalistinę spektaklio „UNI“ tikrovę, kurios choreografas – Antero Heinas. Regis, čia visai nėra už ko užsikabinti – veiksmo dramaturgija kuriama arba per tarpusavio sąveiką ir reakcijas į tai, ką daro kiti, arba kilus vidiniam impulsui veikti kažką, kas nebūtinai paaiškinama žodžiais. Į spektaklį atidarančią mizansceną, kurioje Montgomery-Andersenas vis griūva veidu į grindis, o Bergdølmo vis galvoja, ką dabar su tuo nugriuvusiu daryti, būčiau galėjusi žiūrėti visą vakarą. Kaip vienas atlikėjas kitą nugriuvusį nepastebimai tempiasi į užkulisius, kaip pastato ir prilaiko, kaip sugauna begriūvantį, kaip nugriūva už jį, kaip jie apsikeičia vietomis ir žaidimas tęsiasi iki begalybės. Nors tai – beveik kūdikių maniežo triukai, vis dėlto juose tiesiog sklidinai pilna ir absurdiško komiškumo, ir begalinio žmogiškumo. Visame spektaklyje, o šioje scenoje ypač, justi klounadai būdingas aktorinis naivumas. Naivumas kaip tikslinga ir galinga priemonė megzti ryšį tiek su scenos partneriu, tiek su žiūrovu.

Keista, kad spektaklio žiūrovo amžius – nuo 10 iki 14 metų: man regis, kuo vyresnė auditorija, tuo suprantamesni turėtų būti neargumentuoto blaškymosi tuščioje erdvėje motyvai. Žvelgiant suaugusiojo akimis rodosi, kad šie trys bičiuliai, cituojant Joną Meką, yra jau viską vieni kitiems pasakę, o mums prieš akis – laikas, kai jie susirinko ir gali tiesiog pabūti savimi. Panorėję – griuvinėti, panorėję – sodintis kitus du ant kelių, staiga imti sinchronškai judėti ar unisonu dainuoti, rėkti, stovėti ant rankų ar vartytis ore. Tada pavaikščioti lyg flamingai, pavaikščioti lyg gražuoliai. Vis dėlto tai – kur kas daugiau nei beprasmis kvailiojimas. Erdvė tiesiog tvinksi nuo šios trijulės vidinės energijos, nuo vidinio žinojimo, kad buvimas čia turi prasmę. Norėdama rasti atsakymą sugalvojau savo variantą – kad jie visi čia tiesiog leidžia eiti iš kūno emocijoms. Ar tai tiesa – visai nesvarbu. Svarbu, kad kažkas iš jų tikrai eina.

Šio spektaklio vidinė logika – visai kita nei „HOCUS POCUS“: niekas nieko čia nenori įrodyti, niekam nieko nebereikia įveikti. Svarbiausias tikslas – tyrinėti save, kitą ir aplinką. Tarytum staiga aptikti save pasaulyje ir susimąstyti apie faktą, kuris lakoniškai vadinasi „aš esu“. Ko šiuo metu nori mano kūnas? Kas man čia dabar „dainuojasi“? Ką aš apskritai čia darau?

Bet štai rašau ir galvoju: ką mąsto šį spektaklį žiūrėdamas paauglys? Kad galima išsišokti, išsigriuvinėti, išsitrypti, išsirėkti, išsižiūrėti vienas kitam į akis ir taip išreikšti emocijas? Kad galima tyrinėti save stebint kitą? Kad galima būti akrobatu ir ne skraidyti palube, o tiesiog kvailiojant gerai leisti laiką scenoje? Galbūt. Ir viskas tinka. „UNI“ – labai atviras suvokimui spektaklis, galintis turėti tūkstančius atsakymų. Nesakantis beveik nieko. Savo reikšme visai neagresyvus. Tačiau drauge – susiejantis su erdve, kuri yra už žodžių, kuri neturi racionalių argumentų. Kuri tiesiog yra. Ir visoks tu ten esi „OK“.

Abu – tiek šveicarų, tiek norvegų – spektakliai kreipiasi į jaunąjį žiūrovą be jokių specialiųjų efektų. Viename veikia vienas žibintas, kitame – dvi LED juostos. Viename, užuot kalbėję, atlikėjai dainuoja tokia maniera, lyg dainuotų duše; kitame – vartoja tik tiek žodžių, kiek spėjo išmokti lietuviškai. Taigi tik keletą. Tik kartais. Tačiau abu darbai kaip esmę iškelia neįmantrų kūną, neapvaldytą emociją ir tarpusavio ryšį. Jaunojo žiūrovo teatrui – tai beveik stebuklas.