Teatras
Jaunimo teatre vasario 25, 26 d. vyks spektaklio pagal vieno iškiliausių mūsų laikų rašytojų Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ premjera. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius – lietuvių teatralams gerai pažįstamas vengras Árpádas Schillingas. Spektaklyje „Barbarai“ vaidmenis kuria didžioji dalis Jaunimo teatro aktorių. Pagrindinį Teisėjo vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis.
Lietuvių skaitytojai turėtų būti neblogai susipažinę su Coetzee kūryba – lietuviškai išleistos dauguma rašytojo knygų. 2019 metais Holivude buvo sukurta ir pasaulyje plačiai rodyta kinematografinė „Barbarų belaukiant“ ekranizacija (rež. Ciro Guerra). „Barbarų“ pastatymas Jaunimo teatre taps proga palyginti teatrinę ir kinematografinę romano versijas.
***
„Kaip gali būti didis rašytojas, jei esi tik paprastas mažas žmogus?“ – sako vienas iš Coetzee knygos „Vasarmetis“ (2009) personažų. Ją Coetzee parašė pelnęs aukščiausius laurus – kelias Bookerio premijas, Nobelio literatūros premiją. Šioje keistai autobiografinėje knygoje rašytojas pasakoja apie save jį pažinojusių moterų lūpomis. Visos vienaip ar kitaip piešia mažai patrauklų šalto, užsisklendusio vienišiaus portretą. Be to, šio „mažo žmogaus kūryba stokoja ambicijos, kokią turi didūs rašytojai, gebantys deformuoti literatūrą, kad išreikštų, ko dar nebuvo pasakyta“. Ir apskritai ji „pernelyg šalta, tvarkinga, beaistrė“...
2022-ųjų rudenį pristatydamas pirmiausia ispanų kalba (protestas prieš anglų kalbos dominavimą) išleistą naujausią savo knygą „Pole“, viename iš retų interviu aštuoniasdešimtmetis Coetzee į klausimą, kaip jis apibūdina savo literatūrą, atsakė: „Po daugybės praktikavimo metų žinau, kad rašau gerais, paprastais, taupiais angliškais sakiniais, kurie yra muzikiniu požiūriu patrauklūs dėl pakankamai laisvos sintaksės ir išlaiko skaitytojo dėmesį.“
Galima sakyti, šlovės viršūnę pasiekęs rašytojas šitaip žaidžia su savo persona ir pašiepia literatūrinių madų pasaulį. Coetzee kūrybai išties svetimos ambicijos pasakyti „naują žodį“. Paprasti, taupūs sakiniai, santūri intonacija būdinga visoms jo knygoms. Bet tai mažai ką apie jas sako. Jose susiduriame su „ledkalnio efektu“: išorinis literatūrinio stiliaus paprastumas atveria erdvę už žodžių – temas ir klausimus apie žmogų, išreikštus tik šiam rašytojui būdingu balsu.
2003-iaisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją, Coetzee vietoj laureato kalbos perskaitė nedidelį pasakojimą pavadinimu „Jis ir jo žmogus“ apie rašytoją Danielį Defoe ir Robinzoną Kruzą, kaip niekada nesusitinkančius antrininkus. Mažakalbis ir sėslus „jis“ vaizdžiai pasakoja apie ryšį su be perstojo klajojančiu iškalbiu „savo žmogumi“. Pastarasis rašo ataskaitas iš įvairių aplankytų vietų. „Jo žmogaus“ nuotykiai ir pastebėjimai stimuliuoja „jo“ fantaziją. Abu sieja bendras jausmas, kad yra išmesti laukinėje saloje ir žus, neturėdami vilties išsigelbėti... „Kaip juos pavadinti, jį ir jo žmogų? Ponas ir tarnas? Broliai dvyniai? Ginklo broliai? Ar priešai? Kaip jis galėtų įvardinti šį bevardį draugelį, su kuriuo praleidžia vakarus ir kartais naktis...“ Jie niekada nesusitinka, nors to norėtų. Abu prasilenkia, kaip šalia praplaukiantys laivai. „Jūra yra itin audringa ir kiekvienas kovoja su ja taip, kad net nespėja vienas kitam pamojuoti“...
„Jo ir jo žmogaus“ parabolė apibūdina Coetzee literatūroje dominuojantį kūrėjo-kūrinio naratyvą. „Jo žmogus“ yra pasakotojas ir pasakojamos istorijos dalyvis tuo pat metu. Jis veikia kaip rašytojo antrininkas, bet perauga jo alter ego ir tampa savarankišku keliautoju po atšiaurias ir pavojingas teritorijas, kurios primena gimtąsias Coetzee vietas Pietų Afrikos Respublikoje. Knygose jos įgauna universalius sakmių ar biblinių vietovių pavidalus.
„Ar yra viena jo knygose plėtojama tema?“ – klausimas iš „Vasarmečio“. „Tai, kad moteris negali pamilti vyro.“ Paprasčiau atsakyti neįmanoma. Bet teigti, kad Coetzee pasakoja apie vyro ir moters santykių krizę, reiškia nepasakyti nieko. Jis gilinasi į skirtingus ir sunkiai suderinamus vyriškumo ir moteriškumo pradus. Ne be autoironijos vaizduoja, kaip moteris verčiama paklusti vyro aistrai ir valdingumui. Nes po politiko, mokslininko ar menininko kauke slypi „paprastas mažas žmogus“, kuriam nesvetima viskas, kas žmogiška. Bet tai jis suvokia tik likęs be kaukės ir vienas. Tada jam skauda. Šitaip jis pažįsta save ir įgyja išminties. Apie tai Coetzee pasakoja be didaktikos, su neutralia intonacija. Šis išskirtinis rašytojo kūrybos bruožas apeliuoja į paties skaitytojo refleksiją, skatina jį savo vaizduote ir mintimis užpildyti „laisvos sintaksės“ sakinius.
Ankstyvųjų Coetzee romanų („Barbarų belaukiant“, „Nešlovė“, „Lėtas žmogus“ (2005)) centre vaizduojamas intelektualus vidurio amžiaus vyras, jaučiantis senkančias gyvenimo jėgas ir siekiantis jas išsaugoti per trumpalaikius santykius. Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis tipas, kokių šiuolaikinėje literatūroje apstu (bene ryškiausiai jo socialinį fenomeną atskleidė Michelis Houellebecqas). Coetzee aprašo socialinį statusą, visuomeninius ryšius ir profesinius pasiekimus tam, kad parodytų viso to trapumą. Susikurtas pasaulis žlunga per netikėtą katastrofą ir tolesnė įvykių eiga tampa ieškojimu atsakymų į klausimą – kas yra žmogus?
„Jei Beckettas nebūtų gimęs, išties nebūčiau toks rašytojas, koks esu“, – prisipažįsta Coetzee viename savo laiškų bičiuliui amerikiečių rašytojui Paului Austeriui („Here and Now: Letters (2008-2011) / Paul Auster and J. M. Coetzee“ (2013)). Nors čia pat priduria, kad su Beckettu jo „tikriausiai niekas nesieja“. Coetzee su Beckettu tikriausiai sieja ne literatūrinės išraiškos priemonės, bet požiūris į žmogų. Panašus abiejų siekis atskleisti žmogaus esmę, atmetant pašalinius dalykus. Parodyti egzistencijos absurdiškumą paprastose gyvenimiškose situacijose. Be to, Coetzee išsiugdė panašų į Becketto, kuris visą gyvenimą stengėsi būti nepastebimas, viešo bendravimo stilių.
1980-aisiais išleistas vienas pirmųjų Coetzee romanų „Barbarų belaukiant“ užtikrino jam vietą šiuolaikinės literatūros elite. Netrukus pasirodė „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“ (1983), atnešęs pirmuosius laurus – Bookerio premiją. O literatūriniu bestseleriu tapęs bei antrąjį Bookerį rašytojui pelnęs romanas „Nešlovė“ (1999) atskleidė jo literatūrinio talento jėgą. Savo ankstyvojoje kūryboje Coetzee analizuoja ir kritiškai vertina apartheido režimo Pietų Afrikoje pasekmes. Jo autentiškas meninis balsas socialinę ir politinę problematiką pakylėja iki universalių filosofinių apmąstymų apie žmogų. Iš esmės už tai 2003-iaisiais 63-ejų rašytojui buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Tiesa, „nobelį“ Coetzee atsiėmė būdamas Australijos, į kurią išvyko gyventi 2002-aisiais, pilietis.
Yra versija, kad palikti tėvynę Coetzee galėjo dėl po-apartheido politinės valdžios reakcijos į romaną „Nešlovė“. Jame pasakojama baltaodžio profesoriaus ir jo dukters, kurią išprievartauja juodaodžių jaunuolių gauja, istorija. Tai, kad prievartautojai ir kiti šiam įvykiui abejingi miestelio, kuriame vyksta veiksmas, gyventojai yra juodaodžiai, sukėlė politinę kontroversiją. Pats rašytojas jos nekomentavo. Tačiau svarbios ne jo išvykimo iš tėvynės priežastys, o tai, ką pademonstravo romanas „Nešlovė“. Politinis nekorektiškumas apskritai būdingas Coetzee kūrybai ir viešiems pasisakymams. Rašytojas visada gina individo mąstymo laisvę, kuri padeda demaskuoti korektiškumu dangstomą tiesos baimę.
Coetzee „nekorektiškai“ kandžiai pašiepia šiuolaikinės Vakarų politikos hipokritiškumą. Vienoje originaliausių ir bene labiausiai provokuojančių savo knygų „Blogų metų dienoraštis“ (2007), parašytoje po karo Irake, jis teigia: „Šiuolaikinė valstybė pasitelkia moralę, religiją ir įstatymus kaip ideologinį savo egzistavimo pagrindimą. Tuo pat metu valstybė gali sulaužyti moralę, arba religiją, arba įstatymus, arba viską iškart vardan savo išlikimo.“ Toks totalitariniams režimams būdingas elgesys demokratiniame pasaulyje yra dangstomas valstybės ginamų vertybių apsaugojimo tikslais. Čia slypi romane „Barbarų belaukiant“ kuriamo universalaus Imperijos įvaizdžio esmė.
„Barbarų belaukiant“ galima pavadinti programine Coetzee knyga. Joje išreikštos svarbiausios rašytojo pasaulėžiūros nuostatos, užsimezga vėlesnėje jo kūryboje plėtojamos temos. Kas yra barbarai? Taip vadinamos necivilizuotų žmonių bendruomenės. „Kitokie“. Tačiau tai fikcija. Galios įrankis, kurį galima panaudoti prieš bet ką. Coetzee vaizduoja, kaip jis žiauriai naudojamas prieš taikius vietinius gyventojus – žemdirbius ir žvejus, išpažįstančius senuosius papročius. Imperija grobia jų žemes kovodama prieš necivilizuotą ir todėl pavojingą barbarų gyvenimo būdą, nors žino, kad jie nėra ginkluoti ir negali pasipriešinti. Grėsmė slypi barbarų laisvėje. Jie yra nekontroliuojami ir nenuspėjami, todėl juos reikia pavergti ir įkalinti arba sunaikinti.
Barbaras, kaip civilizacijos normų ir valstybės taisyklių nepaliestas prigimtinės laisvės įsikūnijimas, Coetzee kūryboje turi išskirtinę reikšmę. Po „Barbarų belaukiant“ parašyto romano „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“ pagrindinis veikėjas, vienišas keistuolis sodininkas Maiklas, klajoja po karo apimtą šalį kaip valkata ir yra „nepavaldi jokiai klasifikacijai, palaimingai nepaliesta jokios doktrinos, nepaliesta istorijos siela“. Todėl jis „atrodo kaip stebuklas“. Vėliau Coetzee išplėtojo šią temą savotiškos trilogijos knygose „Jėzaus vaikystė“ (2013), „Jėzaus mokyklos metai“ (2016), „Jėzaus mirtis“ (2020). Tiesiogine ir perkeltine prasme iš kito pasaulio atklydusio emigranto berniuko Jėzaus istorija pasakojama jį įvaikinusio svetimšalio Simono lūpomis taip, kad stebuklinga atrodo paprasto vaiko įtaka kitiems, per jo trumpą gyvenimą sutiktiems žmonėms.
Istoriškai barbarais pavadinamos ištisos tautos, siekiant jas „perauklėti“ arba eliminuoti. XX amžiuje tai masiškai darė didžiosios totalitarinės imperijos. Mūsų laikais barbarus „perauklėti“ bando civilizuotas pasaulis. Terorizmo fobija, įžiebusi Irako karą ir leidusi atsirasti Gvantanamo kalėjimui, ilgametės karinės pastangos civilizuoti Afganistaną, pabėgėlių iš trečiojo pasaulio šalių getai Vakaruose – ryškiausi to pavyzdžiai. Dabar juos į paraštes nustūmė Rusijos karas prieš Ukrainą. Kai propagandiniu melu grindžiama „specialioji operacija“ tampa plataus masto karu naudojant teroristinius metodus, atsiveria tikras valstybinio barbariškumo veidas.
Vienokiai ar kitokiai valstybės politikai įsitvirtinti leidžia jos piliečiai. Coetzee vaizduojamoje Imperijoje tai – paprasčiausi miesčionys, gyvenantys ramų gyvenimą ir nekvaršinantys galvų dėl barbarų, kol Imperijos propaganda į jas neįkala melo apie barbarų keliamą grėsmę. Kaip knygos pradžioje sako pagrindinis veikėjas, Imperijai tarnaujantis pusamžis Teisėjas: „Ramybė man – visų svarbiausia, gal net ramybė bet kuria kaina.“ Abejingumas kitos tautybės, rasės, tikėjimo žmogaus skausmui, dangstomas apsimestiniu nežinojimu arba melagingais įsitikinimais, – civilizuotų barbarų pasaulėžiūra.
Po Antrojo pasaulinio karo ją įvardino Albert’as Camus savo garsiojoje kalboje „Žmogiškumo krizė“, pasakytoje 1946-aisiais Kolumbijos universitete: „Taip. Yra žmogiškumo krizė, nes šiandieniame pasaulyje galime kontempliuoti žmogaus mirtį arba kankinimus abejingai, reikšdami susirūpinimą, su moksliniu susidomėjimu ar tiesiog pasyviai. Taip. Yra žmogiškumo krizė, nes žmogaus nužudymas nesukelia siaubo ar skandalo. Nes reakcija į žmonių kančias tampa nuobodžiomis pareigomis, lygiavertėmis stovėjimui eilėje prie sviesto uncijos.“ Camus kalbėjo apie europiečius. Ar dabar negalėtume to paties pasakyti apie save? Toli ieškoti nereikia. Vieniems nuo karo bėgantiems išskečiame rankas, o kitiems užtrenkiame duris ir leidžiame mirti pasienyje. Vienu atveju humanistinius idealus iškeliame kaip vėliavas, o kitu – prisimename kaip „nuobodžią pareigą“ sąžinei nuraminti.
Prieš keturis dešimtmečius išleistas Coetzee romanas, paremtas Pietų Afrikos realijomis, pasirodė pranašiškas XXI amžiui. Bet jame nėra gėrį aukštinančio ir blogį smerkiančio moralizavimo. Coetzee apskritai nemoralizuoja. Priešingai – jo kūrybos įžvalgos susijusios su patrauklumu nebūti moraliam. Iš to kyla klausimai, neturintys vienareikšmių atsakymų. Vienas esminių – kas yra tiesa?
„Barbarų belaukiant“ parašytas kaip pasakotojo ir pagrindinio veikėjo Teisėjo liudijimas apie pasibaigusius įvykius. Galima jį vadinti išpažintimi. Bet ji neįprasta. 1985-aisiais Coetzee parašė esė „Išpažintis ir dvigubos mintys“. Joje skeptiškai vertina Tolstojaus „Išpažinties“ ir kitų vėlyvųjų jo kūrinių didaktinį moralizavimą, o Rousseau autobiografinę knygą „Išpažintis“ vadina ciniška, nes ją garsus rašytojas parašė siekdamas pagerinti savo visuomeninį įvaizdį. Anot Coetzee, išpažintis yra tiesos sakymas sau pačiam. Skirtingai nei viešose išpažintyse skelbiamos tiesos, tai apvalo žmogų nuo bet kokio vaidmens ir stato į akistatą su savimi. Šis susitikimo su savimi procesas vyksta per dialogą su kitu žmogumi.
Coetzee dialoginis rašymo stilius, literatūros kritikų pramintas „sokratiniu“, ypatingas tuo, kad į užduodamus klausimus nepateikiami atsakymai. Dėl etinės potekstės klausimas pranoksta vienareikšmį atsakymą. Arba atsakymas tampa mįsle ir iššūkiu klausiančiajam. Dialogas yra atviras ne tik veikėjų, bet ir skaitytojo refleksijai. Atsakymų nebuvimas provokuoja skaitytoją įsitraukti į veikėjų tarpusavio santykius ir mąstyti kartu su pasakotoju. Skaitytojo įsitraukimo rašytojas neforsuoja, priešingai – išlaiko distanciją, net pačius stipriausius išgyvenimus perteikdamas iš pažiūros sausa neutralia kalba.
„Kaip jūs atpažįstate, kada žmogus sako tiesą?“ – „Barbarų belaukiant“ pradžioje Teisėjas klausia pulkininko Džolo. „Iš balso tono“, – atsako šis. Ir paaiškina, ką daro, kad atskleistų tiesą: „Iš pradžių aš girdžiu tik melą, paskui spaudimas, tada dar daugiau melo, tada dar daugiau spaudimo, po to lūžis, tada dar didesnis spaudimas, o jau tada tiesa.“ Viskas, ką iš pokalbio su pulkininku sužino Teisėjas, telpa į vieną frazę: „Tiesa – tai skausmas, visa kita kelia abejones.“
Descartes’as įvardino skirtumą tarp skausmo ir kentėjimo teigdamas, kad gyvūnai jaučia tik skausmą, o žmonės, kaip sąmoningos būtybės, išgyvena ir kentėjimą. „Barbarų belaukiant“ vaizduoja kelią nuo fizinio skausmo, kai su žmogumi elgiamasi kaip su gyvuliu, iki kentėjimo. Skausmą žmogui sukelia kitas arba kažkas, o kentėjimą jis prisiima pats. Teisėjas šitai patirs, kai išgelbės kareivių kankinamą jauną barbarę ir už tai pats bus kankinamas. Per skausmą jis išsilaisvins iš savo vaidmens. Taps niekuo ir susitaikys su kentėjimu.
Teisėjo istorija pasakojama pirmuoju asmeniu. Jo mintys dažnai sukasi apie sutiktas moteris. Daugiausia – apie jauną barbarę, kai jos tėvas miršta nuo kankinimų ir ši lieka viena. Teisėjas jai jaučia mišrius jausmus – tėvišką švelnumą, sumišusį su vyriška aistra. Jis nesistengia suprasti merginos, tik mėgaujasi jos kūnu ir savo rodoma globa. Kai Teisėjas nusprendžia grąžinti merginą jos artimiesiems ir po dešimties dienų klaidžiojimo stepėje tai padaro, prieš išsiskirdamas paprašo barbarės pasakyti saviškiams teisybę. „Jūs iš tikrųjų norite, kad pasakyčiau jiems teisybę?“ – paklausia ji. „Šypsena nepalieka jos lūpų. Ji papurto galvą ir toliau tyli.“ Atsakymo prasmę Teisėjas supras vėliau, romano pabaigoje.
„Mumyse slypintį nusikaltimo geismą turime nukreipti į save pačius. Ne į kitus“, – paskutiniai Teisėjo žodžiai pulkininkui Džolui, šiam bėgant iš miesto kartu su jo gyventojais. Teisėjas juos ištaria be garso. Galbūt sau pačiam. Ir mato tik pulkininko pašaipą. Likęs mieste vienas, Teisėjas pagalvoja, kad daug kas įvyko, bet supranta apie visa tai „ne daugiau nei kūdikis“. Ir stebėdamas, kaip vidury aikštės sniege žaidžia iš jo besikartojančio sapno atklydę vaikai, pats užsimano tapti vaiku. Tačiau pasišalina „pasijutęs kvailai, kaip žmogus, kuris jau seniai pasiklydo, bet atkakliai žengia keliu, kuris, ko gero, niekur nenuves“.
Coetzee knygų pabaigos panašios. Žmogus ištirpsta peizaže, priartėja prie nebūties. Pabaigos nuojauta, kai gyvenimas aplink tave tęsiasi, suteikia „būties srauto išgyvenimą“, ir tai bene aštriausia patirtis, prilygstanti nušvitimui. Per ją Coetzee veikėjai, norėję valdyti savo ir kitų gyvenimus, iš esmės pasiduoda ir pralaimi. Tačiau šis pralaimėjimas – galbūt geriausia, kas nutinka jų gyvenime. Tiesos pojūtis ateina per pralaimėjimo skausmą ir kentėjimą. Ir suteikia tai, kas vadinama išmintimi. Teisėjas, buvęs aukštas valdininkas, kovojęs už teisingumą ir mokėjęs gražbyliauti, dabar norėtų parašyti tiesą. Bet supranta, kad neverta. Pakanka kalbėtis su savimi.
„Dar galvojau „Kažkas žiūrėjo man į veidą, o aš to vis dar nematau“.“ Mintis, teikianti vilties „paprasto mažo žmogaus“ likusiam gyvenimui.
