Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Būties akligatvis ir nuo to atsietas grožis
„Vakarų krantinė“ Klaipėdos dramos teatre
„Visgi labai neramu – nežinau, kaip pažvelgsiu į dienos šviesą po tokio keisto nuotykio, šita stotelė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau, nuo šiol visada pastebėsiu tuos mažyčius blausius žibintus, kurių seniau man nebuvo, be to, bemiegė naktis – net neįsivaizduoju, kaip po jos pasikeičia gyvenimas, to man dar nebuvo – ko gero, viskas susipainioja, ir diena neišaušta po nakties taip, kaip anksčiau“ (Seno Pono žodžiai iš Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Ugnė Kačkauskaitė
Gausti, vilioti ar perspėti? Dvidešimt „Sirenų“ metų
Pokalbis su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovėmis
Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.
Ignas Zalieckas
Laiko tėkmė ir užmarštis
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu
Režisierius Justinas Vinciūnas sukūrė spektaklius „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Psichozė“ (LMTA, 2023) ir „Dulkės“ (Jaunimo teatras ir LMTA, 2023).
Ingrida Jankauskaitė
Teatro šmėklos ir patriarchato dekonstrukcija
Pokalbis su režisieriumi Naubertu Jasinsku
„Man visad kyla klausimas, kodėl žmonės ima interviu: ar jiems smalsu ką nors konkrečiai sužinoti? Įamžinti tam tikrų procesų fragmentus? Skaitydamas daugelį interviu nesuprantu, kokia klausiančiojo ir kalbančiojo motyvacija, ir man greit pasidaro nuobodu. Praėjus savaitei po pokalbio su Ingrida gavau pirmą interviu juodraštį, jis man itin nepatiko – ne dėl to, kad klausiančioji nebuvo pasiruošusi ar susidomėjusi ir atsakantysis negebėtų atsakyti (o gal ir negeba?). Atrodo, kad ši forma niekaip neatliepia to, ko iš tikrųjų norima paklausti, ir to, kuo iš tikrųjų norima pasidalinti. Viliuosi, kad redakcija publikuos šį komentarą lyg įžangą į pokalbį. Pirmieji du klausimai skambėjo taip: „Kodėl pasirinkote teatro režisūrą?“ ir „Ar dabar keistumėte šį pasirinkimą?“ Mano atsakymai pasirodė beviltiški, dėl to paprašiau, kad publikacija prasidėtų maždaug ties mūsų pokalbio viduriu“, – Naubertas Jasinskas.
Ignas Zaliecka
Išgirsti ir pamatyti
Pokalbis su režisiere Anna Karasińska
Lenkų teatro ir kino režisierė bei dramaturgė Anna Karasińska sukūrė tokius spektaklius, analizuojančius patį teatrą ir jo elementus (aktorių, publiką ir kt.), kaip „Evelina verkia“ („Ewelina płacze“, „TR Warszawa“, 2015), „Antras spektaklis“ („Drugi spektakl“, Poznanės lenkų teatras, 2016), „Fantazija“ („Fantazja“, „TR Warszawa“, 2017), „Viskas išgalvota“ („Wszystko zmyślone“, Krokuvos Senasis teatras („Stary Teatr“), 2017), „2118. Karasińska“ („Nowy Teatr“, 2018) ir kt. Kūrinys „Lengvi dalykai“ („Łatwe rzeczy“, Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatras, 2021) bus parodytas festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje.
Greta Vilnelė
Apie lynus ir blynus
Šiuolaikinio cirko festivalis „Helium’23“
Šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ pasirodymai reikalavo iš žiūrovų įdėmios koncentracijos ir nepriekaištingo smegenų darbo. Trys matyti renginio kūriniai paskatino mąstyti apie nuostabą ir atstumą bei saugumo ir vienybės jausmą kuriantį šiuolaikinį cirką. Prancūzų trupės „La Sociale K“ pasirodymas „In Bilico“ ir šveicarų menininko Juliano Vogelio tarpdisciplininis projektas „China Series“, palyginti su Monikos Neverauskaitės ir Elenos Damasio dueto „Accompany ME“ tebeplėtojamo kūrinio „Paces“ eskizu, yra paveikūs, įtikinami ir beprotiški pasirodymai, tačiau sterilizuoti nuo jausmų ir žmogiškumo.
Ingrida Jankauskaitė
Nuolatinis noras nenuvilti
Pokalbis su aktore Rūta Jonikaite
Rūta Jonikaitė sukūrė vaidmenis tokiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektakliuose kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Apvalytieji“ (rež. Karolis Zajauskas, LMTA, 2023), „Roberto Zucco“ (rež. Jaunius Juodelis, LMTA, 2023), „Alisa stebuklų šalyje“ (rež. Juodelis, LMTA, 2022) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Ištirpusi riba tarp sapno ir beprotybės
Mano teatrinė vasara
Sveiki, mano vardas Ingrida, esu teatro žiūrovė, per tris šios vasaros mėnesius pasižiūrėjau devyniolika spektaklių. Reikėtų iš karto konstatuoti, kad maždaug pusė jų sunkiai telpa į tradicinius spektaklio apibrėžimo rėmus. Taip pat įsidėmėtina, kad dauguma mano matytų spektaklių kūrėjų deklaravo naikinantys ribas tarp šokio, cirko, teatro ir performanso bei tarp žiūrovo ir spektaklio. O ypatingas šios žiūrovinės priklausomybės bonusas – radikaliai išsiplėtusi naujai pažintų performatyvių erdvių geografija tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Teatro menas, tampantis galingu impulsu iš naujo atrasti Kauną, likti sukrėstai Klaipėdoje, vėl ir vėl nusivilti Vilniumi, pasidygėti Pernu, galutinai prarasti galvą dėl Rygos, o širdį pakasti Taline, vertas kelių puslapių detalios literatūrinės reminiscencijos.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIV)
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.
Ignas Zalieckas
Atrasti savitus vaizdinius
Pokalbis su teatro dailininke Paulina Turauskaite
Paulina Turauskaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras, 2023), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022), „Fedros meilė“ (kartu su Auguste Marcinkute, rež. Kutkaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2021). Taip pat buvo scenografijos ir kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės asistentė statant spektaklį „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Šiuo metu kuria spektaklį „Teiresijo krūtis“ (rež. Kutkaitė, LNDT).
