Ištirpusi riba tarp sapno ir beprotybės

Sveiki, mano vardas Ingrida, esu teatro žiūrovė, per tris šios vasaros mėnesius pasižiūrėjau devyniolika spektaklių. Reikėtų iš karto konstatuoti, kad maždaug pusė jų sunkiai telpa į tradicinius spektaklio apibrėžimo rėmus. Taip pat įsidėmėtina, kad dauguma mano matytų spektaklių kūrėjų deklaravo naikinantys ribas tarp šokio, cirko, teatro ir performanso bei tarp žiūrovo ir spektaklio. O ypatingas šios žiūrovinės priklausomybės bonusas – radikaliai išsiplėtusi naujai pažintų performatyvių erdvių geografija tiek Lietuvoje, tiek artimajame užsienyje. Teatro menas, tampantis galingu impulsu iš naujo atrasti Kauną, likti sukrėstai Klaipėdoje, vėl ir vėl nusivilti Vilniumi, pasidygėti Pernu, galutinai prarasti galvą dėl Rygos, o širdį pakasti Taline, vertas kelių puslapių detalios literatūrinės reminiscencijos.

„Opel Astroje G taško ieško. Perekupas muša kainą. Langus valo. Nepavydėk, bobulka, kad tavo lizdo niekas nedaužo. Fake. Reikėjo eiti prisijungti. Kieno čia filmuota?“ Ir tai tik dalis originalių komentarų iš mano „TikTok“ profilio paskyros, kurioje įdėjau kelių sekundžių videoįrašą, nelegaliai „nugnybtą“ iš belgės režisierės Marie Gyselbrecht spektaklio „Nest“, parodyto tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, pradžios. Kvapą gniaužianti spektaklio vieta – Kauno tvirtovės I fortas – dovanoja kontrastingus pojūčius, vien nusigauti iki jo visai rimtu lietuvišku serpantinu yra nemažas iššūkis. Savotišku pasitraukimu iš kasdienės komforto zonos tampa net paviršutiniškas prisilietimas prie šios vietos istorinio konteksto. Keli faktai: Pirmasis Kauno tvirtovės fortas akimirksniu krito po vokiečių puolimo 1915 m., vėliau sėkmingai tarnavo vykdant mirties bausmes kompaktiškoje dujų kameroje tarpukariu, šiuo metu yra tapęs patrauklia šikšnosparnių veisimo, lokalių meno instaliacijų, naktinių ekskursijų bei vietinių jaunuolių pasimatymų zona.

Kulkos greičiu Europos teatro festivalių prizus skinantis Gyselbrecht spektaklis „Nest“ išties byloja apie pasimatymą, apie dviejų, trijų jaunų, lanksčių kūnų susidaužimą erdvėje ir tas dvasines šukes, kurios čia pat įstringa į suzmekusį, grynosios aistros pavydintį mūsų žiūrovinį kūną. Brutaliai įžemintas nutriušusios mašinos kiaute ir skaudžiai apšviestoje byrančio, apleisto forto dekoracijoje spektaklis išnaudoja maksimalią laisvę smūgiuoti jokiomis apsisaugojimo priemonėmis nesinaudojančiais šiuolaikinio šokio, meninės instaliacijos, brutalios teatrinės melodramos žanriniais ginklais. Kas būtų, jeigu mūsų privatumui reikėtų priverstinai egzistuoti viešoje erdvėje – klausia spektaklio kūrėjai. Mes atsakome nebyliu, automatišku gestu – įjungiame savo mobiliųjų telefonų kameras, skubančias pritraukti sultingiausias naujosios brutalybės scenas, vykstančias čia pat, regis, ištiestos rankos atstumu. Štai savo byrančioje mašinoje karštai, intensyviai, velnišku ritmu „besidulkinantys“ jaunuoliai, o štai mergina, pritupianti nusičiurkšti čia pat, už mašinos, vos tik atsiplėšusi nuo savo partnerio kūno, čia trupinėlis dviejų meilužių laimės ir taikos, įvilktos į primityvios buities rutiniškumą, ir čia pat smurtas, žmogžudystė bei į kitą prasminę dimensiją žiūrovus katapultuojantis šiurpios mistikos šėlsmas.

Akivaizdu, kad per penkerius metus „ConTempo“ tapo tikru vasaros teatrinių festivalių lyderiu visos Lietuvos mastu, drąsiai kirsdamas konkurentams tarpžanriškumo, išlaisvinto, žmogaus kūno galimybių ribas trinančio, kolektyvinio veiksmo stebuklą atnašaujančio, menine korta, garantuojančia spontanišką žiūrovo įsitraukimą. Palyginimui ir kontrastui – viena mano diena, praleista Klaipėdoje, XXII tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“, buvo maksimaliai užpildyta teatro trupių bei teatro menininkų iš Argentinos, Portugalijos, Nyderlandų, Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos pasirodymų. Nežinau, gal klasikinę Babelio bokšto katastrofą arba teatrinės skaistyklos prieangį atkartojanti situacija yra apgalvotas, išskirtinis šio festivalio programos sudarymo bruožas, bet iš tokį solidų gyvavimo laiką skaičiuojančio tarptautinio festivalio norisi tikėtis daug labiau išgrynintos meninės koncepcijos ir atidumo taikant profesionalumo kriterijų Klaipėdos žiūrovams pristatomiems užsienio trupių spektakliams. Paviršutiniškumas atskleidžiant meninę idėją arba jos schematiškas, atsainiai neprofesionalus pateikimas, nevaldomas žiūrovų dėmesys, ką jau ten kalbėti apie didesnį žiūrovo įtraukimą į veiksmą, nors šiuo atveju jo gal net nereikėtų tikėtis, ir pagrindinė nuodėmė – manipuliatyvus, istorine, politine propaganda švelniai atsiduodančio, masinio, ideologiškai suvulgarinto teatro propagavimas – šiam „Šermukšniui“ suteikė savotiško balagano ar net per amžius nesikeičiančio gatvės pasirodymo atmosferos. Nors kartu keisčiausioje festivalio vietoje – Klaipėdos senojo turgaus aikštėje – lyg tarp kitko įvyko visos Lietuvos meniniu mastu reikšminga, unikali premjera „Kas yra, tas yra...“.

Dvi valandas improvizuotoje scenoje šėlo trys multifunkcionalūs, unikaliu meniniu mąstymu išsiskiriantys šiuolaikinės scenos enfant terrible. Tegul neįsižeidžia spektaklio režisierius ir atlikėjas Benas Šarka, kompozitorius, muzikantas Juozas Milašius ir šokėjas, choreografas Marius Pinigis, bet jų sukurto šedevro analizė turėtų remtis būtent į šios – siaubingo, nepakenčiamo, likimo išlepinto, visa griaunančio, kaprizingo, išdykusio, visatą sukuriančio ir vienu rankos mostu ją sugriaunančio, niekada nenurimstančio, iš dieviškosios sferos kilusio ir į ją siekiančio sugrįžti vaiko-menininko – metaforos dekonstrukciją. Nesąmoningos, alogiškos sceninės elgsenos iliuziją kurianti spektaklio premjera tapo išskirtinė viso Lietuvos teatrinio sezono kontekste, tokią ekscentrišką laisvę nesilaikyti jokių sceninių šablonų arba atvirkščiai – žaisti visais meniniais bei vertinimo šablonais, aplipusiais dešimtmečiais kuriamą Šarkos teatrinę visatą, matyt, begalima aptikti kur nors mūsų vienintelio uostamiesčio pusrūsiuose arba senosiose Lietuvos periferijų turgaus aikštėse.

Skausminga rakštimi įstrigo liepos 26-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vienintelį kartą parodytas portugalo menininko Pedro Barateiro performansas „Mano kūnas, šis popierius, ta ugnis“. Stulbinančia žiūrovų gausa šiais metais išsiskyrusi Vilniaus performanso meno bienalė ne vienu pasirodymu kvietė prisijaukinti asmenišką pasakojimą. Konkrečiai šis Michelio Foucault filosofinės ištarmės įkvėptas pasirodymas reprezentuojamas kaip dvidešimt minučių trunkantis nepertraukiamas dviejų vyrų apsikabinimas, arba švelnus, humaniškas žiūrovo panardinimas į degančia siera nutvilkančius distopinius kasdienybės scenarijus, kuriuose sapnas ir beprotybė anaiptol nebėra visiškos priešybės, o teiginys „aš, kuris mąstau, negaliu būti bepročiu“ tampa iš esmės klaidingas.

Apsėdimas teatru, kanoninio teksto ilgesys ir noras vėl išgirsti „Būti ar nebūti...“ net ir pačiame vasaros įkarštyje padeda įveikti atstumus. Kelionės tikslas – Rygos Michailo Čechovo rusų teatras. Į priekį gena viltis, kad Ryga visada pateisina lūkesčius, išties, jūrinio vėjo košiamas, ant Dauguvos vilnių išsisupęs, be išlygų gražus miestas pagimdė unikalų Hamletą. Apie tokius jaunus vyrus sakoma: išmintimi, jautrumu ir talentais pralenkęs laiką. Akivaizdu – seniausio Latvijos profesionalaus teatro scenoje dabarties klaikybę stebi ir jai bando priešintis visa šviesmyle savo tėvų kartą pralenkęs jaunas, unikalus žmogus. Bet ar šis nuostabus Dievo kūrinys yra pajėgus nulaužti išsigimusią sistemą, sustabdyti volu per mus riedančias karo laiko kronikas?.. Režisierius Viesturas Kairišas savo „Hamleto“ šešėliuose paslėpė viltį, kad blogis bus nugalėtas, tik ar žmonija pasiruošusi ant šito pergalės laužo paaukoti geriausia, ką turi? Po spektaklio bastydamasi po naktinę rugpjūčio kaitroje nugeibusią Rygą prisiminiau ankstyvą pavasarį Vilniuje vykusias teatrines laidotuves: Jaunimo teatre paskutinį kartą rodomas Oskaro Koršunovo „Hamletas“, minia jaunų žmonių, gatvėje ištįsusioje eilėje laukiančių galimybės atsisveikinti, o gal suskubti susipažinti su kanoniniu Herojumi, išsprogdinančiu sceną klausimu „kas tu esi?“. Po to – tyla ir užsitęsęs gedulas, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ apleido visas lietuviškas scenas.

Nors ir čia nieko nėra baigtinio, birželį ir dalį rugpjūčio nuo karščio slėpdamasi teatre, turėjau galimybę stebėti šiurpiuose repeticijų sąrėmiuose gimstantį būsimą režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklį pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Atrodo, rugsėjo 16 d. Hamletas ir jo palyda vėl išsilaipins lietuviškoje scenoje, šį kartą Vilniaus senajame teatre. Nors iki šiol abejoju savimi – ar būsiu teisingai režisieriui nurodžiusi tikrąsias priežastis, dėl kurių šis genialus tekstas iki šiol nesuskambėjo lietuviškai nė viename mūsų teatre. O gal vis dėlto svarbiau išsiaiškinti, kodėl Stoppardas pagaliau prasmuko į mūsų teatrą?

Daugelį metų tikėjome beapeliacine maksima, teigusia, kad sapnas ir beprotybė vaidina visiškai skirtingus vaidmenis: sapnas leido abejoti ta vieta, kurioje aš esu, šiuo popieriumi, kurį matau, ir ta ranka, kurią tiesiu, o beprotybė jokiu būdu nebuvo instrumentas arba abejonės etapas. Šiandien netikėtai viskas ėmė ir pamažu išniro, ribos išsitrynė ir du mirę, iš esmės niekuo dėti, simpatiški, geraširdžiai vyrukai turi eiti į sceną ir ryžtis dar vienam monetos metimui, nors viskas iš anksto nulemta – tą vakarą tūkstantąjį kartą kris tik herbas.